Romanas paaugliams „Ida iš šešėlių sodo“ – kaip priimti kitokį nei aš?

Kristina Gudonytė/Vyginto Skaraičio nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-10-01 13:40
Teatras, kinas, dailė, literatūra, televizija, radijas – visa tai telpa Kristinos Gudonytės gyvenime. Šiemet jubiliejų pasitinkanti menininkė sako, kad jai pačiai šiuo metu brangiausia kūryba paaugliams. Jos knygos nuolat patenka tarp skaitomiausių šalies bibliotekose. O dabar skaitytojų dėmesiui sugrįžta K. Gudonytės romanas „Ida iš šešėlių sodo“. Ši knyga 2012 m. buvo išrinkta Metų knyga paaugliams.

„Šis romanas atveria daugybę temų. Man tai knyga apie tolerancijos nebuvimą: kaip mes priimame, suprantame kitokį, kitaip mąstantį žmogų. Ir apie žmogaus galimybes. Žmogus gali daug daugiau nei pats įsivaizduoja“, – apie romaną „Ida iš šešėlių sodo“ pasakoja autorė K. Gudonytė. 

Paauglė Sofija svajoja tapti rašytoja. Ši knyga – pirmas Sofijos kūrinys. Tai pasakojimas apie bendraamžę Idą, kuri netikėtai atsidūrė jų namuose ir sujaukė tvarkingą šeimos gyvenimą. Sofija – gerai besimokanti, stropuolė, gabus, mylimas, darbštus vaikas. Aplink ją – įsiklausantys ir mylintys suaugusieji. Yra kam pasipasakoti, pasiguosti. Bet ko stinga Sofijai?

Kas kita vieną dieną Sofijos namuose atsirandanti Ida. Gaivališka, labai jau įtikinamai pasakojanti istoriją apie gimtąją Bambikio šalį. Retsykiais Ida vagiliauja, meluoja, apsimetinėja, klajoja tik jai vienai žinomais takais. Ir, savaime suprantama, kad Sofijai nelengva suprasti, kodėl Ida atsidūrė jų namuose. O Idai nelengva prisijaukinti naujus namus. Taigi įtampa auga...

Pasak vaikų literatūros specialistės Gintarės Adomaitytės, „Ida iš šešėlių sodo“ – knyga, kur iš paauglių nesišaipoma, jie nežeminami ir nemenkinami. „Kerštas. Išdavystė. Netektis. Liga. Mirtis. Visa tai rasime knygoje, parašytoje lyg ir švelniais, suprantamais žodžiais, bet įpareigojančioje suvokti griežtą tiesą: kartais gyvenime atsiduriame tartum ant peilio ašmenų. Ar bent jau ant lyno. Vienas klaidingas žingsnelis ir...“, – pastebi G. Adomaitytė.

„Manęs dažnai klausia, kodėl rašau paaugliams. Sunku pasakyti. Su jais jaučiuosi sava, nereikia užsidėti kaukių, galvoti, kaip bendrauti ar ką pasakyti. Džiaugiuosi, kad man pavyksta prisibelsti į jaunų žmonių širdis“, – apie kūrybą sako K. Gudonytė.

Temos:

Teatras Kultūra

Naujausi straipsniai