Romaną pristatanti psichologė Inga Juodkūnė: „Suteikti sielai pilnatvės reikia daugiau nei Instagram nuotraukos“

Inga Juodkūnė / Organizatorių nuotr.
Inga Juodkūnė / Organizatorių nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2019-05-20 14:26
AA

Sėkminga tarptautinė karjera, laiminga santuoka, šeimyninė idilė ir tyliai serganti žmogaus siela. Toks naratyvas šiuolaikinėje visuomenėje dažnas, tačiau pastebėti, kas iš tiesų slepiasi po plačiomis šypsenomis mums vis dar sunku. Leidyklos „Alma littera“ išleistame debiutiniame psichologės Ingos Juodkūnės romane „Rytoj vėl patekės saulė“ jautriai pasakojama apie vidinę žmogaus kovą su tamsa ir trapią išgyvenimo viltį kasdien balansuojant tarp gyvenimo ir mirties.

I. Juodkūnė visuomenėje geriau žinoma kaip psichologė ir terapijos tinklaraščio „Atspirties taškas“ autorė. Sukaupusi ilgametę profesinę ir asmeninę patirtį specializuodamasi depresijos gydyme, emocijų valdyme ir asmenybės ugdyme, I. Juodkūnė išaugo tinklaraščio rėmus ir savo žinias suguldė į debiutinį romaną „Rytoj vėl patekės saulė“. Rašytojos teigimu, knyga yra įrankis drąsiai ir atvirai kalbėti visuomenei jautria tema, kuri romano puslapiuose atsiskleidžia sujungiant profesines žinias ir asmeninę patirtį.

„Rašydama norėjau kuo paprasčiau, priimtiniau ir su lengvumu kalbėti apie tamsiausius žmogaus gyvenimo periodus. Romanas skaitytojui pateikia istoriją, kviečia kartu keliauti su kūrinio herojais ir pajausti, suprasti jų priimamus sprendimus. Pasitelkusi savo patirtį per romano prizmę pateikiau giluminę sielos skausmo analizę. Šis kūrinys turi terapinį poveikį, tad tikiu, kad kiekvienas skaitytojas knygoje ras kažką pažįstamo apie savo artimuosius, o galbūt ir apie save“, – sako I. Juodkūnė.

Kunigas Algirdas Toliatas, tapęs šio romano simboliniu krikštatėviu, pastebi, kad ši knyga – lyg žvilgsnis į pasaulį pro depresijos akinius: „Dažnai apie ją girdime kalbant kaip apie žmogų užgriūvančią beprasmybę. Tačiau tai kaip kalbos apie begalybę, apie kurią nė vienas neturime patirties. Rašytoja lyg Stalkeris veda skaitytoją per negyvenimo zoną. Aprašymas toks nuogas ir vaizdingas, kad nejučiomis įtraukia ir leidžia nugara pajusti stingdantį beprasmybės alsavimą ir trapią išgyvenimo viltį. Manau, tai labai svarbi patirtis norint geriau suprasti tuos, kurie keliauja balansuodami tarp gyvenimo ir mirties. O juk taip bet kada gali nutikti mūsų artimiausiems žmonėms“.

Knygos siužetas nukels skaitytojus į tarptautinės įmonės specialistės, laimingai ištekėjusios moters ir dviejų puikių sūnų mamos Paulos vidinį pasaulį. Jauna moteris kuria įvaizdį, kad jos gyvenime šypsosi tik sėkmė. Vis dėlto, perfekcionizmas ir darboholizmas diena po dienos jos širdyje atveria vis didesnę tuštumą, kol galiausiai Paula suserga depresija. Suvokusi, kad nebegali pati sau padėti, moteris kreipiasi pagalbos į specialistus. Tačiau ne viskas taip paprasta – įprastos gydymo schemos neduoda rezultatų, o savižudybės rizika kasdien tampa vis didesnė.

Romano puslapiuose sprendžiasi gyvybės ir mirties klausimai, iš vidinės kančios pasineriama į būties lengvumo paieškas. Autorė sako, kad ieškojimų motyvas svarbus ne tik kūrinyje – ieškoti sprendimų, o ne kraštutinumų turime ir gyvenime.

„Net ir tamsiausią valandą ieškojimas mums gali parodyti daugiau sprendimų, nei mes jų matome. Kol žmogus nori kažką padaryti dėl savęs, artimųjų ar veiklos, tol jis turi viltį. Liūdniausia, kai pasiduodame apatijai, apsivelkame liūdesio rūbą, atsiribojame ir užsidarome savo tamsoje. Verta suprasti, kad tokiu atveju, net ir patys mylimiausi žmonės nesugebės ištraukti iš aklinos tamsos. Nepavarkime ieškoti dėl savęs ir savo sielos ramybės“, – ragina rašytoja.

Sielos tuštuma ir prasmės vaikymasis jau yra tapę prakeiksmu šiandienos žmogui. I. Juodkūnės manymu, per beprotišką gyvenimo tempą mes pamirštame savo žmogiškąsias ribas ir nespėjame gyventi. Tai kuria ir nuolatinį prasmės alkį.

„Dabar žmogaus protas yra nuolatiniame sąmyšyje, mus supa per daug stimulų. Tai bandome kompensuoti suteikdami kuo daugiau malonumo pojūčių: kelionės, skanus maistas, masažai. Vienus stimulus išmainome į kitus ir net po atostogų viduje lieka jausmas – „nespėju“ – taip ir atsiduriame akligatvyje. Kai nespėjame pamaitinti proto ir kūno, tai kaip galime pripildyti sielą? Gyvenimo prasmės ir egzistenciniai klausimai susiję su dvasiniu žmogaus lygmeniu, o tam reikia skirti daugiau laiko nei išsivalyti dantis ar įkelti pietų nuotrauką į Instagram“, – teigia psichologė.