Gegužės 11-ąją garsus lietuvių aktorius bei režisierius Rolandas Kazlas mini gražią sukaktį – menininkas švenčia 50-ąjį jubiliejų.
Šie metai aktoriui – ypatingi. Po kiek daugiau nei dešimties metų pertraukos Rolandas grįžo į kiną ir suvaidino vieną iš pagrindinių vaidmenų filme „Širdys“, o visai neseniai R. Kazlas pristatė ir naują savo muzikinį albumą „Poetai ateina“.
Sausio mėnesį Nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusiuose apdovanojimuose „Žmonės 2019“ R. Kazlui buvo įteikta „Metų scenos žmogaus“ statutulėlė.
„Ačiū labai už įvertinimą. Manau, kad apdovanojimai manęs nesugadins. Visgi didžiausias apdovanojimas yra ne prizai, net ne plojimai ir ne premjeros – pats jausmas buvimo scenoje. Kai kartais pajunti, kad tau pavyksta, kad tu esi reikalingas ir, kad tai, ką tu darai tame nedideliame plotelyje kažkam yra įdomu ir reikalinga,“ – atsiimdamas apdovanojimą sakė aktorius.
Kalbėdamas apie savo pašaukimą – aktorystę Rolandas pabrėžė, kad į viską, ko imiesi reikis žvelgti su ironija.
„Aktorystė – ne sportas ir jokio varžymosi neturėtų būti. Kiekvienas turi savų spalvų, yra nepakartojamas ir tai gražiausia. Nereikia pulti į neviltį, jeigu kartą nepasisekė, pasaulis dėl to nesugrius, reikia mokėti santūriai pasidžiaugti tuo, kas pavyko, o geriausias apdovanojimas yra jausmas, kad padarei, ką galėjai ir kaip tuo metu mokėjai. Svarbiausia, į tai, ką darai, mokėti pažvelgti su ironija. Kaip kartais, aidint plojimams ir mums publikai besilankstant, sakydavo labai šviesaus atminimo kolega Arūnas Storpirštis (duok Dieve, jam Dangų): „Mes galim dar blogiau...“ Šiame jo posakyje yra labai daug išminties ir sveiko žvilgsnio į visa tai, ką šiame pasaulyje darome“, – žurnalui „ŽMONĖS“ rudenį sakė R. Kazlas.
Patinka su bičiuliais nuvažiuoti į bėgimo varžybas ir grįžti iš jų pavargusiam, bet iš tiesų pailsėjusiam.
Gyvenime, anot aktoriaus, svarbiausia yra pasikliauti „širdies navigacija“.
„Nepasakysiu nieko naujo, bet gyvenimas yra kelionė. Nuolatinė, kupina įspūdžių kelionė su apsisprendimo kryžkelėmis, kuriose atsiduri kiekvieną sekundę. Tarsi kažkas tave tikrintų: ką tu renkiesi? Į kurią pusę pasuksi? Žengsi pirmyn ar sustosi? Turi žengti, nes kelio atgal nebėra, kelionės pradžia jau dingusi miglose... Tad ir keliauji, važiuoji, bėgi, eini, judi, trumpai atsikvėpdamas, padedamas gyvenimo pakeleivių ar vienas, bet kažkaip stumiesi į priekį savame laike, savame kelyje. Būna, kad stabteli, suabejoji pasirinkta kryptimi, nebežinai, kur eiti, kur pasukti... Tada reikia ir proto, ir išminties, bet, kaip pastebėjau, geriausia pasikliauti širdies navigacija, ji dažniausiai veda teisinga kryptimi, yra patikimiausia ir, svarbiausia – visada veikia. Vienų stipriau, kitų silpniau, bet veikia“, – kalbėjo R. Kazlas.