Kartą jis stabtelėjo prie vitrinos, už kurios rymojo liūdna ožio iškamša. Paprastai vyrukas savo meno objektams nepirkdavo daiktų, pririnkdavo jų šiukšlynuose, bet šiuokart padarė išimtį. Atidavė už ją visus turėtus 15 JAV dolerių ir kita tiek liko skolingas. O paskui pasigailėjo – kai per pusę miesto vilko dulkėtą pirkinį.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Dabar tas ožys – garsiausias Roberto Rauschenbergo (1925–2008) kūrinys. Nekreipkime dėmesio į pavadinimą „Monograma“: jame supintos raidės – ne menininko parašas, o ožio ir padangos draugystės ženklas. Tačiau tam tikru požiūriu tai – ir autoriaus autografas, nes labiausiai tiražuojamas Rauschenbergo kūrinys aiškiai rodo, kas yra jį išgarsinę „kombainai“ (lietuviški atitikmenys – „jungtys“, „deriniai“): tai toks 3D menas, kuriame yra ir tapybos, ir koliažo, ir pavidalų, į kuriuos galima atsitrenkti, nes jų netenkina du išmatavimai. Anot meno kritiko Leo Steinbergo, „kombainai“ panašūs į skelbimų lentą, kurioje visko būna tiek daug, kad mūsų receptoriai intuityviai renkasi tai, ko jiems reikia.
Rauschenbergas buvo tikras menininkas: neįtikėtinai kūrybingas, nesutramdomas. Jis užsidegdavo kokia nors idėja, bet po pusmečio ją pamiršdavo, nes atsirasdavo įdomesnė. Jis išbandė kone visas meno formas, ir tai – katastrofa dailės albumų sudarytojams. Ką dėti į knygą, jei sąmata numato tik vieną nuotrauką? Ožį! O tai, kad Rauschenbergas tapė, kūrė grafiką, freskas, skulptūrą, keramiką, šilkografiją, buvo savas muzikos, šokio, teatro, kino pasaulyje, lieka paraštėse.
Ir dėl to niekas nekaltas. Rauschenbergas galėjo tapti popmeno karaliumi, bet užleido vietą kolegai Andy Warholui. Jis galėjo būti abstrakčiojo ekspresionizmo lyderis ar konceptualiojo meno pradininkas, bet negalvojo apie laurus – ėjo toliau. Todėl ir nėra į ką mesti akmenį, kai žmonės, lyg ir besižavintys Rauschenbergu, pristato jį tik kaip menininką, apmažinusį Niujorke šiukšlių, – neva subtiliai užsimena apie jo koliažus ir „kombainus“.
Rauschenbergas mirė nuo širdies priepuolio. Menininkai ne visada išsimiega, savo studijose nenueina 10 000 žingsnių ir sveikai maitintis jiems sekasi sunkiau nei buhalteriams ar vadybininkams. Bet jie – žmonės ir girdi kritiką. O Rauschenbergas jos gavo per akis. 1964 m. jis laimėjo Venecijos bienalės Auksinį liūtą – jauniausias iš kada nors joje dalyvavusių menininkų, pirmasis amerikietis (negana to, pažeidęs dalyvavimo bienalėje taisykles). Žiuri mūru stojo už jį, bet sukilo Europos kritikai. „Tai yra tamsiausios žmonijos sąmoningumo istorijos dienos... Degradacija, po kurios Vakarų menas gali nebeatsigauti. Rauschenbergo darbų sureikšminimas Venecijos bienalėje – gėdingas aktas. Net sunku pamatuoti, koks tai įžeidimas viskam, kas mūsų dienomis dar laikoma harmonijos, kūrybinių ieškojimų, tikrų vertybių sinonimu...“
Labiausiai tūžo ne koks nors sovietų veikėjas, o siurrealistas Alainas Bosquet – rusų emigrantas ir kosmopolitas. Ne visi jo klausė, bet Venecijos bienalės laimėtojui teko blogiausias scenarijus: Bosquet raudas išgirdo Vatikanas. Ir nutarė apsidrausti – prakalbo apie kultūros nuosmukį. O Rauschenbergui Vatikanas buvo autoritetas. Vyras kadaise pats norėjo tapti pastoriumi, nes augo religingoje šeimoje, sekmadieniais lankė bažnyčią, o per atostogas – Biblijos skaitymus...
Rauschenbergas gimė mažame Teksaso miestelyje Port Artūre. Jo tėvas, ponas Ernestas, dirbo komunalinių paslaugų kompanijoje, ir badas šeimai negrėsė, bet mama Dora buvo labai taupi ponia (šiandien sakytume – saugojo gamtą), tad jos sūnus ir duktė Janet vilkėjo vien persiūtas ar sukabintas iš audinio skiaučių kelnes ir suknias. Pirmą tikrą kostiumą Robertas gavo tik mokyklos išleistuvėms; anksčiau turbūt nesidžiaugė savo ekologiškais drabužiais, bet, sakoma, būtent jie pastūmėjo menininką kurti koliažus ir naudoti išmestus daiktus.
Robertas buvo geras sūnus, tad vykdė tėvų valią: jie norėjo, kad vaikas taptų vaistininku, ir šis ėmė studijuoti farmakologiją. Buvo išmestas, kai atsisakė preparuoti varlę. O kai, prasidėjus karui, atsisakė šaudyti į žmones, buvo pasiųstas dirbti į karo ligoninę. Karas provincialui išėjo į naudą: jis pirmą kartą apsilankė paveikslų galerijoje. Ir suprato, ko jam reikia. Baigęs tarnybą, įstojo į Dailės skyrių Kanzaso valstybiniame universitete, o paskui patraukė į Paryžių (kur dar?) ir nusėdo Juliano akademijoje.
Šioji privati akademija buvo išskirtinė tuo, kad priimdavo studijuoti moteris. Ir viena jų, Susan Weil, 1950 m. tapo menininko žmona. Jiems gimė sūnus Christopheris. O kūdikiui dar neatsikračius vystyklų Rauschenbergas ėmė suvokti, kad jį traukia vyrai. 1953 m. jiedu su Susan taikiai išsiskyrė, moteris su vaiku grįžo pas tėvus. Susan su Robertu visada buvo labiau draugai nei įsimylėjėliai. Ir iš esmės Rauschenbergas jai turėjo dėkoti už tai, kuo tapo, nes ji įkalbėjo vykti į Black Mountain koledžą Šiaurės Karolinoje ir tenykštis dėstytojas Josefas Albersas (nuožmiai kritikavęs Rauschenbergo darbus) išmokė akademinį jaunuolį kitaip suvokti pasaulį.
Rauschenbergo istorijos su vyrais buvo panašios: aišku, jose būdavo daugiau aistros ir tikro jausmo, bet kūryba visada likdavo be konkurencijos. Problemų dėl to nekildavo, nes menininko partneriai būdavo iš to paties pasaulio. 1952 m. Rauschenbergo bendramokslis Cy Twombly (vėliau – žinomas konceptualistas) gavo apdovanojimą (ir 1800 JAV dolerių) ir pakvietė Rauschenbergą drauge pakeliauti po Ameriką ir Afriką. Cy irgi buvo vedęs, turėjo vaiką, bet tai nebuvo kliūtis jų intymiems santykiams. Kita kalba, kad Rauschenbergas iš Italijoje surinkto šlamšto sukūrė pirmuosius savo koliažus, o ir Twombly daugiau dirbo, nei mėgavosi kolegos draugija. Grįžę į Niujorką, jie nebeapgaudinėjo žmonų, bet visam gyvenimui liko bičiuliai ir kūrybos partneriai.
Labiau žinoma šešerius metus trukusi Rauschenbergo ir Jaspero Johnso meilė. Jiedu susipažino 1953 m. ir jau po kelių mėnesių pirmasis išsinuomojo studiją antrojo kaimynystėje. Vyrai kasdien matydavosi, eidavo vienas pas kitą, keisdavosi sumanymais ir mintimis. Jų kūryba buvo visai nepanaši, bet kaip tik tais laikais ir Rauschenbergas, ir Johnsas sukūrė geriausius darbus, nes palaikė vienas kitą, sklaidė abejones. Tačiau idilė nesitęsia amžinai. 1957 m. Moderniojo meno muziejus nupirko tris Johnso kūrinius, jis atsidūrė „Art News“ viršelyje, ir tai, kad vienas iš partnerių staiga tapo žvaigžde, abu atšaldė.
Raschenbergas nepražuvo. Jis, iš seno draugavęs su legendiniu kompozitoriumi Johnu Cage’u ir choreografu Merce’u Cunninghamu, ėmė rengti bendrus projektus su jais, vėliau – su kitais choreografais. Kūrė savo „teatrą“ su bičiuliais aktoriais, buvo tarp organizacijos „Meno ir technologijų eksperimentai“ steigėjų. Pradėjo kurti litografijas, dirbo su įvairiomis spaudos studijomis, o 1969 m., kai pralobęs nusipirko namą Captiva saloje, tas namas tapo „Unlimited Press“ – atviras ir pradedantiems, ir žinomiems grafikams. Jo paties menas nebuvo įprasti estampai – antai cikle apie Mėnulį naudojo NASA fotografijas. „Kombainų“ Rauschenbergas irgi neužleido, juolab į juos įtraukdavo dienos aktualijas; tarkim, 1965 m. (Dante 700-ųjų gimimo metinių proga) sukūrė „Modernų pragarą“. Tais pačiais metais išgarsėjo ir performansas „Pavasario mokymai“, kai vyras slinko paskui 30 vėžlių su pritvirtintais prie jų kiautų fakelais.
Vėliau jis labai daug keliavo. Tikėjo, kad menas gali pakeisti pasaulį, todėl ne šiaip pramogaudavo, o rinkdavosi atsilikusias ar komunistines šalis ir po kiekvieno tokio „nuotykio“ surengdavo parodą. Be to, pasipylė retrospektyvos – ir tokiuose muziejuose, kurie galėjo reikšti tik viena: Rauschenbergas buvo įtrauktas į garsiausių XX a. menininkų sąrašus. Regis, vyras nelabai mokėjo tuo džiaugtis: prieš 1997 m. retrospektyvinę parodą jis gydėsi nuo įsisenėjusio alkoholizmo. Ir sveikata šlubavo. O po 2002 m. patirto insulto Rauschenbergas išmoko dirbti kaire ranka, nes visa dešinė kūno dalis buvo paralyžiuota...
Jo laikais gėjai menininkai stengėsi neafišuoti savo orientacijos. Johnsas buvo liguistai drovus, Warholas vaidino paslaptingą ir ekscentrišką asmenybę. O apie tai, kad Rauschenbergas nemyli moterų, visi tiesiog pamiršdavo. Jis buvo labai paprastas, nuoširdus, draugiškas, prašė, kad žmonės vadintų jį Bobu. Mėgo rengti balius ir plepėti su sodininku, dovanodavo kaimynams savo gamintus padažus. Visiškai nesidomėjo pinigais ir labai nustebdavo radęs kokiame nors stalčiuke kelių tūkstančių dolerių vertės čekį. Vaikščiodamas Niujorko gatvėmis, dalydavo praeiviams 100 JAV dolerių banknotus (na, gal darydavo tai neblaivus, bet – vis tiek). O prieš visų savo retrospektyvų atidarymus slapstydavosi muziejų baruose. Iš liudininko pasakojimo: „Jis sėdėjo tamsiausiame kampe ir kalbėjo su barmenu. Kai pasakiau: „Gal jau eikime. Visi susirinko, laukia jūsų.“, pamačiau, kaip suapvalėjo barmeno akys: „O Dieve, jūs – Rauschenbergas? Tas pats didysis Rauschenbergas?!“