Kelionė – pati geriausia dovana. Keliauti galima įkalbėti patį didžiausią namisėdą. Tokią idėją ne pirmą kartą įgyvendino ir su tokiu iššūkiu susidorojo kelionių ekspertas bei kelionių agentūros „Makalius“ įkūrėjas Rimvydas Širvinskas-Makalius. Tai jis įveikė net apeidamas delikačius šeimos bendravimo ypatumus.
Ne pirmą kartą artimuosius skraidinate švenčių proga kur nors paviešėti. Senelis, regis, keliavo į Rygą?.. Kelionė – pati geriausia dovana, taip esate nusiteikęs?
Jau kelerius metus esu užsibrėžęs tikslą džiuginti savo artimuosius, kiek tik leidžia mano galimybės. O labiausiai, mano galva, pradžiugina artimųjų dėmesys ir kelionė, kurios metu ir leidžiame laiką kartu.
Vaikystėje niekas iš artimųjų neturėjome galimybės keliauti, tėvai iki mano pilnametystės nebuvo išvykę į užsienį, juolab atostogų. Kai gavau galimybę suteikti džiaugsmo artimiesiems ir juos nusivežti parodyti mano mėgstamus pasaulio kampelius – tą ir padariau: jau kelerius metus iš eilės mamos gimtadienio proga kažkur keliaujame. Pernai buvome Maldyvuose, šiemet keliausime į Egiptą, nes turime abu po kelias laisvas dienas – ilgesnės kelionės nepavyks suorganizuoti.
Senelį pirmą kartą po keliasdešimties metų įsisodinau į lėktuvą. Taip, skamba labai paprastai – keliavome viso labo į Rygą, už tai net sulaukiau kritikos iš kitų žmonių, komentatorių – tačiau jie turėtų suprasti, kad garbaus amžiaus žmogų labai sunku įkalbėti vykti kur nors tolėliau ir su nakvyne. Be to, tai buvo staigmena, todėl nežinojome, kaip jis reaguos. Pamažu pripratinsiu!
Mano teta, su kuria anksčiau labai daug keliaudavome, svajojo pamatyti Seišelius. Prieš kelerius metus pažadėjau ją būtinai ten nusivežti ir pernai pavyko pažadą įvykdyti.
Atėjo laikas ir tėčiui – spalį išsiunčiau su jo drauge atostogų į Turkiją, o gimtadienį vasario mėnesį nusprendžiau paversti įdomesniu, nei pasisėdėjimas ir pokalbiai prie stalo namuose.
Varšuva, kur keliavo tėtis, – regis, ką jau tokio gali pamatyti tame mieste... Nors namuose kelionės trokštantieji sako, kad „taip norisi kur nors išlėkti – bent į Varšuvą kavos“. Kas tame mieste stebina, žavi, maloniai nuteikia jus? Kas patiko artimiesiems, kuriuos nuskraidinote per tėvelio gimtadienį?
Tikrai, Varšuva daugeliui žmonių neskamba viliojančiai ar įspūdingai, tačiau galiu šį mitą paneigti. Pirmą kartą į Varšuvą nuvykau prieš 5 metus. Tiesiog radau itin gerai vertinamą 5 žvaigždučių viešbutį su SPA centru 43 aukšte (o tai reiškia, kad sėdint burbulinėje vonioje ar plaukiojant baseine pro langus atsiveria panoraminis vaizdas į visą miestą!), atvažiavau su viena pigių reisų autobusų kompanija ir susižavėjau: daugybė galimybių apsipirkti, pigiai ir skaniai pavalgyti, gerokai įdomesnis naktinis gyvenimas, o viešbutis miesto centre apskritai sužavėjo. Net pradėjome ten organizuoti Makaliaus kelionę! Ir ji nedelsiant tapo populiariausia mūsų organizuojama kelione.
Varšuvos senamiestis nėra didelis, bet labai jaukus. Į UNESCO paveldą įtrauktoje turgaus aikštėje vasaros sezono metu galima prisėsti vienoje iš daugelio kavinukių ir smagiai praleisti vakarą, o žiemą čia karaliauja Kalėdų mugė ir ledo čiuožykla. Daugelį šeimų į Varšuvą atvilioja vienas geriausių Europoje Koperniko mokslo muziejus. Žinau, kad ten kartais suaugusieji laiką praleidžia geriau, nei vaikai – tikrai linksma!
Kai viena pigių skrydžių bendrovė ėmė siūlyti skrydžius iš Vilniaus į Varšuvą, apsidžiaugiau, kad mėgstamą miestą aplankyti galima bus patogiau. Yra galimybė net ir vienai parai ten nuvykti už keliasdešimt eurų – tai pamatęs ir nusprendžiau mano tėčio Antano gimtadienį „perkelti“ iš namų svetainės į Varšuvos 5 žvaigdždučių viešbučio restoraną!
Para prabėgo įspūdingai: atskridę sekmadienio rytą, traukiniu važiavome iki centrinės miesto stoties. Iš ten nuvykome iki senamiesčio, po jį pasivaikščiojome. Tik įsivaizduokite, kaip turėjome nustebti pagrindinėje senamiesčio aikštėje radę dar vis veikiančią Kalėdų mugę ir šventines dekoracijas. Jau nuo pat ryto ten šurmuliavo žmonės, gėrėme karštą vyną ir negalėjome patikėti, kad visa tai vyksta vasario mėnesį.
Pėsčiomis grįžome į miesto centrą, kur viešbučio restorane buvau rezervavęs gimtadienio pietus. Buvo įdomu paragauti naujų, vietinių valgių, taip pat įmantresnių patiekalų, nei įprastai gamintume gimtadienio šventei namuose. Po sočių pietų – laisvas laikas apsipirkimui, pasivaikščiojimui: visgi keliavome devyniese, tad buvo būtina numatyti laisvo laiko kiekvienam savo norams patenkinti.
Vakare keliavome į SPA centrą 43 viešbučio aukšte, grožėjomės miesto panorama, o vakare padariau klaidą – nusivedžiau į mėgstamą Azijos patiekalų restoraną, visi užsisakėme patiekalus ir vos pradėjus valgyti, ėmė degti visų burnos! Maistas buvo neįtikėtinai aštrus, todėl didžiąją patiekalo dalį teko palikti lėkštėje... Visi išsiskirstėme po kambarius ilsėtis, ankstų pirmadienio rytą nuvykome iki oro uosto ir grįžome į Vilnių. Ir net spėjome visi į savo darbus!
Kiek suprantu, taip jau susiklostė, kad mama ir tėtis – ne kartu. Tačiau iš jūsų jų atžvilgiu – vien tik geros emocijos. Kaip jums pavyko su tuo susitvarkyti? Ką galėtumėte patarti kitiems jauniems žmonėms, kurie atsiduria tėvų skyrybų verpetuose – kaip nepamesti tokios šviesos kaip jūs?
Mano tėvų keliai išsiskyrė dar tada, kai man buvo 5 metai. Iš tėčio namų su mama išsikraustėme per pusdienį, ilgą laiką mano tėvai visai nebendravo. Vėliau jiedu sutarė, kad darbo dienomis gyvensiu pas mamą (nes šalia darželis, o vėliau-mokykla), o savaitgaliais atvyksiu pas tėtį, tetą ir senelius.
Kadangi visa tai įvyko vaikystėje, vėliau augant negalėjau įsivaizduoti kitokio gyvenimo ir man buvo net keista matyti, kad draugų tėvai gyvena kartu... Esu vienturtis sūnus, todėl gal net kai kuriais atvejais džiaugiausi dvigubai didesniu dėmesiu, dviem gimtadienio šventimais su abiejomis šeimomis, vėliau – dvigubos didžiosios metų šventės ir panašiai. Augant jau reikėjo iš anksto derinti, pas ką sutiksiu Kūčias, o kur švęsiu Kalėdas.
Ir pagaliau įsitikinau, kad po skyrybų mano tėvai tapo laimingesni – mama antrą kartą ištekėjo, kai man suėjo septyniolika, o tėtis jau dvidešimt metų kartu su savo drauge. Man gerokai palengvėjo pamačius, kaip vėliau susiklostė tėvų gyvenimai.
Ar teko kurį nors artimą ilgai jaukinti prie minties keliauti? Ar kas nors iš artimų nustebino jus nustojęs baimintis kelionių nežinomybės?
Atsakymas į abu klausimus – senelis! Jam jau nemažai metų, senelis pensininkas. Kai prieš metus pirmą kartą jį įsisodinau į automobilį, išvežiau į oro uostą ir nuskridome papietauti į Rygą, mačiau jo kitokį elgesį, jaučiau, kad viskas jam neįprasta.
O štai antrosios kelionės metu į Varšuvą senelis jautėsi tvirtai – drąsiai lipo į lėktuvą, susirado savo vietą, džiaugėsi, kad skrendant lėktuvu visuomet mato šviečiančią saulę, ėjo su mumis visur, kur tik buvome suplanavę. Labai tuo džiaugiuosi ir tikiuosi, kad sutiks ir su trečiuoju mano pasiūlymu kažkur vykti! Tiesa, turiu rasti tokią šalį, kurioje senelis galėtų pažiūrėti „Panoramą“ ir žinotų visas naujienas...
Rimvydai, daugeliui atrodo, kad keliauti vis dėlto brangu – ar esate pakeitęs draugo, giminaičio, kolegos tokią nuostatą?
Dažniausiai nuostata būna kiek kitokia: mažai kas besako, kad keliauti yra brangu. Daug žmonių pabrėžia, kad kelionės neturi jokios išliekamosios vertės ir leisti tam pinigus yra netikslinga. Tačiau nuomonė labai greitai pasikeičia bent vieną kartą išvykus atostogų ir supratus, kaip pasikeičia žmonių nuotaika, kaip pailsima nuo visų rūpesčių, likusių namuose.
Puikus pavyzdys – mano tėtis. Pakako vieną kartą įkalbėti nuvykti atostogų (tąkart keliavo į Bulgariją), o tai jau spėjo tapti tradicija ir šiemet tėtis į Lietuvos pajūrio pasiūlymus net nebesižvalgo – ne dėl to, kad nepatiktų. Tiesiog čia visą gyvenimą kasmet važiavo, laikas pamatyti kažką naujo!
Gal jau esate sumanęs kokią nors kelionę su artimais ir galėtumėte pasidalinti?
Itin teigiami įspūdžiai ir geros emocijos po tokios išvykos tik paskatino mane sugalvoti kažką įdomaus ir dar kartą, todėl vos atsiradus progai, tikrai keliausime! Gal net ir toliau, į šiltesnius kraštus pavyks ištrūkti. Svarbiausia suderinti visiems tinkamas datas. Man nepaprastai gera matyti laimingus artimuosius!
