Istorijos mėgėjams žurnalisto Rimo Bružo dokumentiniai filmai visuomet kelia smalsumą bei džiaugsmą, kad muilo operų ir TV projektų mišrainėje atsiranda laidų, į žiūrovų žinių bagažą įdedančių dar keletą reikšmingų faktų.
Liepos 6 dieną, per karaliaus Mindaugo karūnavimo šventę, LTV eteryje buvo parodytas 2009 metais sukurtas R.Bružo dokumentinis filmas „Auksiniai Lietuvos kunigaikščiai. Radvilos“.
Esate sukūręs ne vieną dokumentinių filmų ciklą apie Lietuvos istoriją. Kada nusprendėte, kad istorinius faktus apie mūsų praeitį reikia ekranizuoti?
Negaliu sakyti, kad visi šie dalykai atėjo savaime, bet jeigu toje srityje krapštaisi, o aš tai dariau, atsiranda temų, kurios nėra reportažinės. Tuomet jos virsta istoriniais dokumentiniais filmais. Medžiaga yra įdomi ir gausi, tačiau mūsų istorija kaip katalikybė – proginė. Norisi, kad kai kurie istoriniai dalykai būtų žinomi plačiau.
Ar pakanka šaltinių ir informacijos dokumentiniams filmams?
Žinoma, kad pakanka. Kasdieniame gyvenime dažnai nesusimąstome, kad gyvename toje istorijoje. Istoriniai faktai yra visiškai šalia ir nepaslėpti, reikia tik ištiesti ranką ir juos pasiimti.
Ar šiuolaikiniam mūsų visuomenės nariui yra įdomi Lietuvos istorija? Rodos, kai kurie žino daugiau apie užsienio šalių istoriją, nei apie mūsiškę.
Iš tiesų keista, nes mūsų istorija yra ne menkesnė nei Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos. Lietuva XV amžiuje buvo imperijos dydžio valstybė, nei kiek nenusileidžianti nei politika, nei kultūriniu gyvenimu. Juolab, didikai Radvilos puikiai žinojo, kas vyksta didžiuosiuose Europos dvaruose ar karališkuose rūmuose. Nebuvome mes atsilikę ar kažkokie prastesni. Keista, kad Lietuvos istorija yra atidėta į šoną ir mes daugiau žinome, kaip amerikiečiai išsilaipino Prancūzijoje, atidarydami Antrąjį frontą, o ne tai, kas vyko Lietuvoje.
Tačiau pastaruoju metu gerokai padaugėjo istorinių dokumentinių filmų. Gal tai ženklas, kad visgi lietuviams pradeda rūpėti šalies praeitis?
Manau, kad pagrindinė priežastis ta, kad istorija išeina iš akademizmo ir bibliotekų skaityklų. Šiuo atveju, vartotojiškumas padarė gerą darbą. Jis išpopuliarino ir privertė tiek istorikus, tiek kūrėjus naudotis patrauklesnėmis pateikimo formomis. Istorija populiarėja ir tai yra labai gerai.
Ko tikitės kurdamas dokumentinius filmus – supažindinti žiūrovus su istorija, iškelti diskusiją?
Pagrindinis žmogaus, dirbančio su istorija, tikslas visuomet yra parodyti, kad istorija niekada nebūna juoda arba balta. Kad ir kokį istorinį faktą paimtume, jis niekada nėra absoliučiai blogas ar geras. Istorijos negalima nei herojizuoti nei demonizuoti. Istorija yra visokia. Istorija moko nebūti radikaliam, išmokti vertinti. Tai yra absoliučiai pritaikoma kasdieniame gyvenime, nes galime nuo kaktos nusitrinti rūpesčio raukšlę, kuri atsiranda nuo pernelyg rimto žiūrėjimo į viską. Ne kartą esu sakęs, kad istorija yra geras detektyvas, bet nė vienas veikėjas nėra išgalvotas.
Jeigu jau taip lėmė likimas, kad esame šioje šalyje, būkime malonūs ir gerbkime tą kraštą, kuriame esame.
Gal skaičiavote, kiek dokumentinių filmų esate sukūręs?
Galiu pasakyti ciklais. Per LTV buvo rodytas ciklas „Amžininkai“, kurį sudarė apie 20 dalių, per BTV buvo rodytas „Valstybės kelias“, jį sudarė beveik 30 dalių. O paskui buvo keletas pavienių filmų – apie Radvilas ar Armiją Krajovą.
Kiek laiko užima medžiagos rinkimas ir filmo kūrimas?
Labai sunku pasakyti, nes tai nėra piniginiai projektai, kurie vyksta pagal schemą. Net negalėčiau pasakyti, kaip ateina tema, turbūt iš pokalbių su kolegomis, todėl medžiagos rinkimas neturi konkrečios pradžios.
Kai kuriate filmą, turbūt tik juo ir gyvenate?
Žinoma. Kartais atrodo, kad vienas ar kitas dalykas yra savaime suprantamas ir aš būčiau linkęs jį praleisti, tačiau pasitarus pasirodo, kad tai nėra taip visuotinai žinoma. Arba priešingai, kas man atrodo nauja, įdomu ar vos ne sensacinga, jau yra seniai žinoma. Žinojimas tam tikra prasme yra tavo priešas.
Ar, norėdamas sudominti žiūrovą, nebijote peržengti ribos, kuomet istorija gali tapti pernelyg populistinė, t.y. dar vienas šou?
Taip, bet yra ir kitas lazdos galas. Galima nueiti į absoliučiai teisingą ir sausą akademizmą, kur viskas bus teisingai pateikta, bet niekam įdomu. Turi laviruoti. Reikia, kad būtų ir populiariosios istorijos, nes nepamirškime, kaip mes žiūrime televizorių. Mes nesėdime aklai ir nesiklausome kaip kokių „Atgimimo bangos“ ar „Veido“ laidų. Televizorius yra pramogos priemonė, todėl privaloma informaciją patraukliai pateikti. Tam ir daromos įvairios inscenizacijos, kūrėjai verčiasi per galvas ir skęsta kūrybinėse kančiose.
Be visų dokumentinių laidų apie istoriją, esate išleidęs knygą apie motociklizmo istoriją Lietuvoje. Kaip kilo idėja rašyti apie tai, kas, rodosi, nelabai siejasi su politine ir kultūrine Lietuvos istorija?
Aš pats esu senas baikeris – važinėju daugiau nei pusę savo sąmoningo gyvenimo. Ir kadangi esu netoli istorijos, šie dalykai taikingai susisiekia. Viskas prasidėjo nuo mažo faktelio, kurį, vedamas asmeninio smalsumo, pradėjau krapštyti. Bet vėliau tai virto į kažką daugiau nei paprastas smalsumas. Kai radau paties pirmojo Lietuvoje motociklizmo klubo įstatus, man tapo aišku, kad viskas tik smalsumu nesibaigs. Praėjo treji metai ir tai virto knyga.
Istorikas ant motociklo. Daugeliui atrodytų, lyg ir nelabai dera...
Esame kupini stereotipų. Kasdieniniame gyvenime šios klišės daug ką iškreipia, nors vadovaujantis stereotipais gyventi lengviau. Atrodo, kad turi atsakymus į visus klausimus. Bet mes grįžtame prie to paties – nieko nėra absoliučiai balto ar juodo. Visi mes esame sudaryti iš daug sluoksnių.
Šiandien liepos 6 diena. Gal ketinate ją ypatingai paminėti?
Jeigu klausiate apie patriotizmą, tai vėliava pas mane prie namų kabo kiekvieną dieną. Man tai yra svarbu. Tai ne vien pagarba savo valstybei. Jeigu jau taip lėmė likimas, kad esame šioje šalyje, būkime malonūs ir gerbkime tą kraštą, kuriame esame. O šiandien aš važiuoju į vasarinę baikerių vaikų stovyklą, pasikalbėsime apie istoriją ir motociklus.