„Tai buvo svajonė. Pamatyti Aziją, pakeliauti ne bėgomis, o lėtai, patiriant vietinių gyvenimo ypatumus“, – pasakoja ką tik iš savo svajonių kelionės su pusketvirtų metukų dukra Luna grįžę kūrybininkai Rimantė Kulvinskytė (34) ir Povilas Miškinis-Eidukonis (30).
„Kai rudenį palikau projektą „Klauskite daktaro“, atsirado laisva žiema – pirmoji gyvenime! Juk ir Luna dar tik į darželį eina. Bet aš toks bebras: man reikia savų namų, savų šapelių, saugumo. Prasidėjo „o kas, jeigu.., o gal ne, gal vėliau“. Bet Povilas neatlyžo: „Visada nebus arba laiko, arba pinigų išvažiuoti, visada kas nors trukdys.“ Nebuvo kur dingti“, – juokdamasi prisipažįsta Rimantė. Pasak jos, susiruošti į tokią ilgą kelionę sunku nebuvo – į kelis didžiulius lagaminus tilpo daug.
„Net tokie „išpindėjusių baltųjų“ daiktai kaip vaikiškas tualeto dangtis! – kvatoja Rimantė. – Kitas klausimas, ką su tuo kone šimtu kilogramų paskui veiksi keliaudamas po Aziją, kaip juos tampysi, pakuosi ir... kiek daiktų paliksi kiekvienuose namuose.“ Jau nuskridę į vietą suprato, kad vieną lagaminą gali drąsiai siųsti atgal – neprireiks. „Sutikome mamą su keturiais vaikais, keliaujančią aplink pasaulį, – prisimena Povilas. – Visi šeimos nariai savo daiktus susitalpindavo į savas kuprines ir kiekvienas nešiojosi. Ir visiems visko užteko! Tiesą pasakius, apėmė pavydas.“ Rimantė juokiasi dabar žinanti, kad lėktuve tikrai nereikėjo vilnonių kojinių, bet kitąkart būtinai vešis grikių, avižų kruopų ir juodos duonos – to labiausiai trūko Lunai, o ir būtų buvę lengviau pereiti prie Azijos maisto. Tačiau labiausiai nepamainomas dalykas buvo iš Lietuvos atsivežtas ūkinio muilo gabaliukas. Rimantė sako net susigraudinusi, kai antrą mėnesį jis baigėsi.
Pirmą mėnesio pusę šeima praleido Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre, vėliau pajudėjo į Penango salą, tris savaites gyveno Džordžtauno senamiestyje. Buvo išvykę į Langkavio salą. Galiausiai išskrido į Balį ir dviem mėnesiams apsistojo Ubude, trumpam buvo ištrūkę į Singapūrą. Abu su vyru buvo nusiteikę ne tik atostogauti, bet ir padirbėti nuotoliniu būdu, tad geidžiamiausias dalykas buvo geras interneto ryšys.
„Su Povilu juokėmės, kad labiausiai pasiilgome tėvų ir... interneto. Visur kaip ir parašyta, kad jis yra, bet koks ir kada – jau skonio, nuotaikos ir oro sąlygų klausimas“, – juokauja Rimantė. Tad rašant ir siunčiant straipsnius jai prireikė nemažai kantrybės. „Per hinduistų Naujuosius metus – Nyepi dieną, švenčiamą panašiu metu kaip mūsų Užgavėnės, Balio salos papročiu draudžiama dirbti, jungti šviesas, skaityti, maudytis, eiti į gatvę, net ugnį kurti. Manėme, gal bent internetą paliks. Bet kur tau – jei jau oro uostas šventės proga uždaromas, apie kokį internetą gali būti kalbama?! Kita vertus, šventė buvo stebuklinga“, – įspūdžiais dalijasi Povilas.
Tiesa, darbas iš Azijos turėjo vieną pranašumą – šešias papildomas valandas. „Jei kam nors pasakai, kad parašysi pernakt, ir parašai: Lietuvoje vidurnaktis, o čia jau šešta valanda ryto. Kol viską nudirbi, tėvynainiai tik keliasi, – pasakoja Rimantė. – Kita vertus, būdavo, kad su verslo partneriais tekdavo susiskambinti 23 valandą vakaro, o tai iššūkis, nes Balyje visi eina miegoti apie 20 valandą – kartu su gamta.“
Šią kelionę labiausiai lėmė, nors pati to nežinojo, poros dukrytė Luna. Ji yra keliavusi po Europą, bet Azijoje pirmą kartą susidūrė su įvairiomis rasėmis, religijomis ir kultūromis. „Vos atvykę į Kvala Lumpūrą pamatėme, kaip mūsų vaikui sprogo smegenys: nespėjome atsakinėti į klausimus, kodėl šis žmogus juodas, ar jam skauda turėti tokią odą, kodėl ana moteris užsidengusi veidą, o tas vyras – su spalvotu taškeliu ant kaktos. Galiausiai Luna net savo sistemą susikūrė – po kurio laiko supratome, kad indus ji vadina „taškučiais“, o štai kinai tapo „kačiukais“, nes kalba „miau miau miau“, – pasakoja Rimantė.
Porą savaičių iki išvažiuojant, abiem su vyru gimė idėja kelionę įprasminti projektu „Mėnulis atranda Žemę“. Tai kelionių laidų serija, kurioje viskas pateikiama Lunos – jų Mėnulio – akimis. „Gavome progą dar geriau įsiklausyti į dukrą, pasaulį pamatyti pro jos prizmę. O ji – visai kitokia nei mūsiškė. Būna, nuvažiuojame į kokį turistinį objektą, žmonės fotografuoja, o Luna štai beždžionėmis ar šiukšlių dėžėmis žavisi“, – prisimena Rimantė. Pasak Povilo, tai, kad dukrą drauge vežasi į kitą žemyną, didžiausią nerimą kėlė seneliams: ligos, skiepai, maistas... „O Lunai buvo lengviau nei mums abiem kartu sudėjus! – neslepia trimetės tėtis. – Visur, kur eidavo, susirasdavo draugų, dėl maisto nebuvo bėdos – valgė ryžius ir vaisius, į namus tempė visokio plauko gyvūnus, miegojo ir su sraigėmis, ir su varlėmis. Bandė net sprindžio dydžio tarakoną įsivaikinti, bet čia jau mudu su Rimante pasakėme NE.“
Labiausiai Rimantei įsiminė Balyje esančio darželio, į kurį ji kartais vesdavo Luną, auklėtojos pastaba: „Pirmą dieną atvykusi jos pasiimti klausiu, kaip mano vaikui sekasi adaptuotis. Auklėtoja atsidūsta ir nusišypso: „Jūsų dukra – kaip upė. Ji teka savo vaga, apibėgdama kliūtis ir nuglostydama kiekvieną akmenį. Ji – kaip upė.“ Buvau, lengvai tariant, nustebusi, Lietuvoje turbūt būčiau išgirdusi: „Su tuo susimušė, tą atėmė, valgė, nevalgė, miegojo, nemiegojo, piešė, nepiešė.“ Viena draugė teisingai pasakė: kol Vakarai stengėsi uždirbti pinigų, Rytai rūpinosi savo širdimi. Jie tikrai moka jausti.
