„Och tu velnias! – pasigirsta mamos šūksnis iš virtuvės. – Ir kaip, jūs man pasakykite, įmanoma būti tokiai žioplai?“
Metusi visus darbus lekiu gelbėti – mažu įsipjovė, o ji stovi apglėbusi dubenį su tešla didžkukuliams ir juokiasi. Spėk, sako, kodėl mano virtų bulvių tešla putoja. Ir aš žinau atsakymą. Soda. Vietoje kilogramo krakmolo ji supylė kilogramą sodos. Mums bekvatojant prisimenu, kaip mano mylima draugė Laura sodoje, o ne krakmole apvoliojo vištieną ir aš vimčiodama net kąsnį sugebėjau nuryti ir tik paskui pasakiau, kad kažkas jau LABAI negerai su ta tikka masala...
Ne veltui komentaro pavadinime – Vytauto Šapranausko žodžiai. Aš jais nuoširdžiai tikiu. Ir man pasisekė gimti šeimoje, kurioje visi juokiasi iš savęs. Na taip, iš dalies tai veikia kaip apsauga – pats nesijuoksi, tuomet likusieji Kulvinskiai užjuoks dešimteriopai. Bet juokimasis iš savęs išlaisvina. Jei sugebi iš savęs pasijuokti, sugebėsi sau dovanoti gyvenimo nesėkmes. O jei sugebi atleisti sau, atleisi ir kitiems.
Tik pagalvokite, mūsų kasdienybė ir taip kupina streso, mes teisiame save už mažiausius kluptelėjimus, linčiuojame dėl nelaimių, baudžiame už neišpildytus lūkesčius. Ir tai darome nuolatos, nes savo laimę susukame į faktorius, kurių dažniausiai negalime kontroliuoti. Bet, mielieji, gyvenimas jau taip sudėtas, kad daugelis dalykų susišika. Draugai atšaukia vakarienes, padangos sprogsta, oro uosto muitinėje priešais jus atsistoja poniutė, kuriai žūtbūt rankiniame bagaže reikia prasivežti silkę pataluos... Ir aš jums ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti, kad niekas taip negelbsti šiose situacijose kaip suvokimas, kad visa tai iš tiesų yra absoliučiai nereikšminga. Be to, šiame pasaulyje nėra dalykų, kurių nepalengvintų geras juokas. Ypač kančios.
Kam iš jūsų yra tekę juoktis prie karsto? Man – ne kartą. Turiu pusbrolį, kuris tiesiog jaučia azartą prajuokinti šnabždėdamas juokelius šarvojimo salėje apie tuos, kurie į palydėtuves susirenka tik gandų pasirinkti ir dešrelių su kopūstais pavalgyti. Taip, žinau, susijuokti prie mirusiojo laikoma didele gėda, bet ar tai reiškia, kad mažiau gedi? Nemanau. Ir artimo sielai jūsų juoko, tikiu, daug smagiau klausytis nei graudulingųjų „Kalnų“.
Iki šiol pamenu savo aklo dėdės pasakojimą, kaip jiedu su to paties likimo bičiuliu valandą „gėrė“ iš užsukto butelio, nes bijojo vienas kitą įžeisti pasakydami, kad tu, matyt, nematydamas prapili pro šalį. Kaskart ją pasakodamas jis leipdavo juokais. Kaip ir kiti mano dėdės ir tetos, suėję draugėn iki ašarų žvygaujantys iš prisiminimų apie itin sunkią vaikystę.
Esu girdėjusi sakant, kad iš savęs reikia juoktis nuolatos, tačiau abejoti savimi – niekada. Ir kai kalbu apie juoką, neturiu omenyje savigaila permirkusios pajuokos gyvenimui, kalbu apie juoką kaip vaistą, kaip stebuklą, gydantį depresiją ir beviltiškam akligatviui atveriantį naujus tolius.
„Vėžys tau tinka“, – kažkada pasakiau savo mylimai draugei, kai liga suvalgė daugiau nei 20 jos kilogramų ir ji, tokia mažutė ir graži, stovėjo prieš veidrodį, įsispraudusi į dailią suknelę. Apie ligą kalbėjome garsiai ir su daug juodo humoro – nuo to, kad dabar nebežinia, kurį horoskopą – Žuvų ar Vėžio – skaityti, iki to, jog kažkada garsiai išreiškusi norą turėti ilgesnes atostogas galėjo ir detalizuoti, kad jos turėtų būti Pietų Prancūzijoje, o ne onkologiniame skyriuje. Taip, KALBĖJOME. Užtat dabar kalbėti nebereikia. Liga atsitraukė.
Prieš tai rašiau, kad juokimasis iš savęs išlaisvina, nes taip išmoksti sau atleisti. Bet juokimasis iš savęs – tai gyvenimas be baimės būti tuo, kas esi. Tai visų savo keistenybių pripažinimas, tai dovana pasauliui, nes jam dovanoji tikrąjį save. Juk gyvename ne tam, kad slėptumės už dalykų, kurie mus skiria nuo kitų, ar maskuotume savo unikalumą. Visa tai mes turime nešti kaip vėliavą, nes būtent dėl visko, kas mums nutinka, mes esame tokie, kokie esame. Todėl visai nesibaimindama jums galiu pripažinti, kad vaikystėje čiulpiau savo kalytės Nikos papą, nes norėjau sužinoti, kokio skonio yra šuns pienas. Ir jis tikrai saldus. Esu skendusi srutų duobėje ir veidu tėškusis į karvašūdį. O kažkada, kai grįžau iš kelionės, užstrigo namų vartai ir į savo sutiktuvių vakarienę atvykau... šlapiomis kelnėmis.
– Pažiūrėkit į mane! – vos įžengusi pro duris pasitikusiems draugams praskleidžiau paltą.
– Geras! Sukūdai?
– Ne, bliamba, apsisisiojau...
Na, ar dabar jau nebebaisu kolegoms papasakoti, kokią nesąmonę padarėte šįryt?