Kartą gyveno vyras. Jis labai mylėjo savo žmoną. Jis stovėjo prie komodos ir žiūrėjo į savo žmonos apatinius. Labai ypatingus apatinius. Brangius, seksualius. Žmona sakydavo, kad besimatuodama juos parduotuvėje jautėsi itin graži. Nuo tos dienos, kai nusipirko apatinius, ji laikė juos dėžutėje su šlamančiu popieriumi. Laukė ypatingos progos. Niekada jų neapsivilko. Vyras įdėjo apatinius į dėžutę ir pasiėmė kartu su savimi. Jis ėjo į žmonos laidotuves. Ten jis dėžutę atsargiai įdėjo į karstą.
Esate skaitę šią istoriją? O jei ir nesate, tikriausiai sakinyje ar bent mintyje „gal pasilaikysiu ypatingesnei progai“ tikrai atpažįstate save? Aš taip tikrai darydavau. Taupydavau lauktuvių gautus smilkalus ir jokiu būdu nedegindavau dovanų gautų žvakių – juk gaila! Prisipirkdavau kvepiančių kūno losjonų ir uždarydavau į spintelę sakydama: „Tu palauksi, kol važiuosim į kokį SPA. Arba ligoninę.“ (Žinau, kas per?!? Kažkas iš mano giminės moterų turėjo pižamą ir šlepetes ligoninei, tai, matyt, manyje įsūdė rimtą kodą.)
Mes žinome, kaip baigiasi šie pažadai: losjonas susisluoksniuoja, prasmirsta ir galiausiai atsiduria ne tokioje ypatingoje šiukšlių dėžėje. Žvakės nublunka, sulinksta, arba, jei storesnės, pakeičia formą į tirpstančios sniego krūvos ir nejučia ima tarnauti, kai reikia nukeliauti iki išmuštų elektros saugiklių.
Su rūbais dar liūdniau. Anksčiau, žiūrėdama į savo spintą, galvodavau: „Kokios dar taro kortos, kokia psichoterapija ar transcendentinė meditacija – visi atsakymai apie mano pasąmonę slypi mano spintoje!“ Pirkti drabužius ar daiktus gyvenimui, kurį gyvename, o ne apie kurį svajojame, yra daug valios ir sąmoningumo reikalaujantis dalykas. Ilgaauliai su kniedėmis ir žudančiu kulnu? O taip! Aš esu TA seksi katytė ir man jų reikia. Kitą dieną: nea... nuėjusi į darbą su jais atrodysiu keistai. Niekas nesupras. Sakys, išdurnėjo buhalterė. Gal kokio kalėdinio vakarėlio palaukti?
Taip ir tauposi tie batai, laukdami, kol suvalgiusios kokį stebuklingą sumuštinį su dešra (nes nutikti stebuklingam spalvotam kokteiliui progų gyvenime yra daug mažiau nei sumuštiniui) nuo to kąsnio tapsite supermoterimis, kurių kostiumui reikia būtent tų batų. Šalia tų batų laukia ir kelnės, kurias pirkome dienai „kai numesiu 5 kilogramus“ (ta diena bus labai negreitai), ir palaidinė, kurios specialiai nesivelku, nes save baudžiu už tai, kad per daug išleidžiu (būna ir taip). Arba – liūdniausia iš visų priežasčių – ta nuostabi suknelė vis dar taupoma, nes mes „nebesijaučiame pakankamai gražios ar jaunatviškos“ ją vilkėti.
Tiesą pasakius, jei galėčiau, uždrausčiau žodį „jaunatviškas“, nes jis dažnai vartojamas pabrėžti, kad kažkas savo energija, žavesiu ir spindesiu neva neatitinka to gedulo, kurį lyg bezdalą turėtų skleisti jo amžiaus žmogus. Jei esi vyresnis ir esi afigienas, vadinasi, esi afigienas. O ne jaunatviškas. Amžius ar jaunystė čia niekuo dėti. Kaip ir ta suknelė, kuri kabo žinodama, kad su kiekviena diena „tu vis mažiau jaunatviška“ (aha, nepatiko? Tai nustok gi pagaliau vartoti šį žodį viename sakinyje su AŠ!).
Dar viena priežastis, dėl kurios viską taupome, – tai bijojimas ištepti, sudirbti, įbrėžti, sudaužyti... Ir nesvarbu, ar tai suknia, ar močiutės staltiesė, ar vestuvinis servizas.
Bet juk visa tai sukurta, pasiūta, dovanota ar nusipirkta tam, kad džiugintų!
Įdėkite pastangų ir perkalbėkite save nebelaukti. Nelaukite, kol pasikeis jūsų skonis arba rūbas išeis iš mados. Atsidarykite tuos brangius gėrimus iš sekcijos, išsitraukite tuos taip saugomus perlus, nusipirkite gėlių ir pamerkite į krištolinę vazą, dėl kurios kaskart drebate. Suduš? Puiku! Bent būsite ją panaudoję! Išsitraukite „gerąsias servetėles“ arba leiskite vaikams valgyti ant to brangiojo kilimo ir netaupykite malkų žiemai, jei židinį norisi užsikurti dabar.
Kaip ir žinome, bet iki galo nesuvokiame, jog esame mirtingi. Ir tą mirtingumą turėtume švęsti gyvendami apsupti grožio. Kasdien. Kasdien besidžiaugdami savo atspindžiu veidrodyje. Daiktų taupymas ypatingai dienai nepaverčia jų ypatingais. Ypatingi esame mes.