Kada paskutinįkart girdėjote ar, neduokdie, vartojote žodį „merginti“ arba „asistuoti“? Sakau – neduokdie, nes šiais laikais, kai moterys gali viską (tik ne būti JAV prezidente), leistis merginamai atrodo kaip nuodėmė. Juk mes pačios perkamės sau namus, apmokame savo sąskaitas, lepiname save prabangiomis rankinėmis ar egzotiškomis atostogomis – vyrams kaip ir nebėra kur pasireikšti.
Štai senovės Anglijoje džentelmenas simpatijai nusiųsdavo porą pirštinių ir stebėdavo – mūvės jomis per mišias ar ne. Jei taip, vadinasi, šansų sužavėti yra. Taivano atajalų genties vyrai, norėdami padaryti įspūdį savo simpatijoms, dovanodavo išdžiovintas priešų galvas ir tatuiruodavosi veidus. Na, o kur dar prancūzų meilės sonetai ar italų serenados?!
Laikai keičiasi, technologijos tobulėja šuoliais, o žodžiai „priversti moters kelius sulinkti“ vis dar neretai reiškia: a) duoti jai gerą antausį; b) įsiversti į lovą.
O šiuolaikinės serenados išmaniuosiuose ekranuose skamba maždaug taip:
– Lb, kvk?
– Nieko. Tu?
– Nk. Zr TV. Nk gera.
– ...
– QQ. Kur dingaj?
– Miegu.
– Aj. Ok. Aisq. Luv u...
Sakysit, Rimante, nepradėk dabar – lietuviai niekada nebuvo rožių riteriai: kunigaikštis Kęstutis vaidilutę Birutę pagrobė tiesiai nuo aukuro, Žilvinas įsirangė į Eglės apatinius, o vėliau uošviją užtvindė gyvatėmis, na, galbūt išimtis Žygimantas Augustas, dėl Barboros daręs viską, o kiti – ištrypdavo rūtų darželį ir palikdavo mergeles liūdnų liaudies dainų kurti. Ir prie ruso nebuvo geriau – viskas buvo deficitas.
Taip. Viskas, išskyrus meilę. Kodėl prieš šimtus ar dešimtis metų santykiai megzdavosi daug paprasčiau ir išlikdavo tvirtesni? Nes visas procesas buvo gana aiškiai apibrėžtas: vyrai asistuodavo ir bandydavo sužavėti – tai gan savotiškai darė ir mano minėtieji, legendomis apipinti vyrukai. O dabar mes trinamės vieni šalia kitų tol, kol galiausiai sukimbame. Dabar mes gulamės į lovą, galvodami, kad tai santykių pradžia, užuot pradžioje užsiauginę ryšį ir įprasminę jį kūnu. Gulamės į lovą, bandydamos atsidėkoti, bandydamos pamaloninti, bijodamos, kad jis dings, ir tik retais atvejais – dėl to, kad trokštame to visa esybe.
Nemanykite, kad esu už susilaikymą iki santuokos. Ne. Priverstinė dorybė gali baigtis rimtomis ligomis. Bet esu už tai, kad vyras turi įdėti pastangų jus užkariaudamas. Jis turi jums uždėti karūną, nes karūna parodo visas mūsų puses, ne tik princesę, bet ir išpuikėlę, užsispyrėlę, nenuoramą. O jeigu jis neatsitrauks net pasirodžius raganai, vadinasi, jo ketinimai išties rimti.
Antra vertus, jei rimčiausias iš ketinimų – seksas, ir jis įvyksta dar prieš vienas kitą gerai pažįstant, mes, moterys, tuose santykiuose linkusios matyti daug daugiau, nei yra iš tiesų. Mes galvojame, kad jei mylimės, vadinasi, yra ryšys. Jei mylimės, vadinasi, ir jis mus myli. Ir nusiviliame, kai paaiškėja, kad viskas toli gražu nėra taip gražu, kad tai – tik draugystė su privilegijomis. Ir kad daugiau jam nereikia, nes jis, kaip ir jūs, į lovą krito nesigilindamas, kas tūno po ja.
Tad leiskitės merginamos. Duokite judviejų santykiui laiko, įdėkite į jį pastangų. Toks dalykas reikalauja drąsos – juk nežinia, kaip viskas baigsis. Bet galiu pažadėti tik viena: pasibranginusios jam, labiau branginsite save, suprasite, kas jums iš tiesų svarbu santykiuose. Vyrui asistuojant, jūs reaguojate tik į tą dėmesį, kuris jums priimtinas, kurio formos jums malonios. Leisdamosi merginamos, jūs leidžiate jam surasti kelią į savo širdį. O vaikščiodamos iš vieno prasto pasimatymo į dar prastesnį, galiausiai pasirenkate geriausią iš blogų, bet ne tą, kurio esate verta.
Asistavimas turėtų prasidėti ne nuo šimto rožių puokštės, kurios nuotrauka galima pasidalyti feisbukuose. Tas meilės eliksyras prasideda nuo gramatikos.
Ta proga noriu sugrįžti prie šiuolaikinių serenadų. Anądien supratau, jog ne geras automobilis, puikiai nulietas kostiumas ar kupeta plaukų ant galvos yra vyro patrauklumo rodiklis. Ir asistavimas turėtų prasidėti ne nuo šimto rožių puokštės, kurios nuotrauka galima pasidalyti feisbukuose. Tas meilės eliksyras prasideda nuo gramatikos. Rašymas be skyrybos ar stiliaus klaidų, su nosinėmis ir ilgosiomis balsėmis. Su ištiktukais, jaustukais, gyvumą dovanojančiais veiksmažodžiais, o ne veidukais ir šuniukais. Kad ir kokia tiksinti širdutė būtų nupiešta to šuniuko glėbyje. Moterys juk myli ausimis, po galais!
Rašyti lietuviškai mobiliuoju reikalauja pastangų. Rašyti taip, kad sužavėtum – reikalauja laiko. Tad jei vyras jo negaili – jau geras ženklas. Jeigu tingi, metas užsidėti karūną ir paprašyti ne nosinaitės ašaroms, o nosinių raidžių.
Žodžiu, mielas vyre, #rašykkaipseksas, o tada jau pažiūrėsim.