Kai vieną dieną, dar būdama devynerių, užsukusi žarną ant kito – pučiančio – siurblio „Raketa“ galo, džiovinau mėgstamiausią vyresnės sesės Lauros suknelę, ji man pasakojo apie drauges.
Audra, kurios gimtadienį tąvakar šventė Laura, buvo draugė ilgiems pokalbiams apie knygas, svajonėms žiūrint į dangų ir draugiškiems namų darbų ruošimams. Rūta – žliumbimui dėl bernų. Girdėdavau tuos ašarojimus pro mūsų kambario durų stiklą. Jurga buvo kvatojimuisi. Taip taip, Jurga turi tokį juoką, kad vien juo gydyt galėtų.
Dar ilgai po pokalbio galvojau apie savo bičiulius: kuris jų – šviesiaplaukė Silva, kaimynė Jurga, broliai Darius su Tomu ar Mantas, pravarde Begemotas, galėtų būti kuris, ir šarados neišsprendžiau.
Tačiau vaikiškas draugystes keitė paaugliškos, lydimos daugybės pirmų kartų, sąmokslų ir paslapčių – dar labiau suartinančių, dar labiau atskiriančių nuo kitų, dar tvirčiau priverčiančių įsitverti draugės rankos.
Visada svarsčiau, kodėl yra santuoka ir skyrybos, tačiau nutrūkusiai draugystei vieno žodžio apibūdinti nėra. Nes pirmosios mano skyrybos su geriausia drauge skausmu tuomet negalėjo lygintis su jokia meilės drama. Jaučiausi taip, lyg iš manęs kas būtų atėmęs viską, ką mudvi kartu patyrėme: slaptas išvykas į kaimelių diskotekas, šėlsmą nepažįstamų žmonių vestuvėse apsimetus pusseserėmis iš Vilniaus, ilgus vakarus kuriant meną iš gėlių... Iki šiol skauda apie tai rašyti. Nes mus mokykloje moko visko, tik ne to, kad pakilus iš jos suolų draugystės gali būti ištrintos vienu mostu. Kaip kreida nuo lentos šlapia kempine.
Ech, kiek tų kempinių priverkta dėl universiteto, o vėliau – ir brandžios draugystės skyrybų. Tiesa, šios galbūt jau švelnesnės. Galbūt jau gyvas supratimas, kad joks žmogus tau nepriklauso. Kad mes visi – tai nuolat skriejančios kometos, kai kada atsiduriančios vienos kitų orbitose. Tuo laiku reikia džiaugtis, jį branginti ir viską iš jo semti rieškučiomis, o jam pasibaigus skrieti pirmyn ir iš tolo gėrėtis šviečiančiomis draugių uodegomis.
Taip, kartais reikia ne tik paleisti, bet ir pačioms padėti tašką. Ir ne tik dėl to, kad tavo draugė nė žingsnio negali žengti nepadariusi nuotraukos ar nuolat lindi telefone, tavimi naudojasi tik kai reikia automobilio, tau meluoja, apkalbinėja ar niekada neatsiprašo. Tau nereikia ir draugės, kuri manipuliuoja, nuolatos kritikuoja tavo išvaizdą ir yra šiurkšti su nepažįstamais žmonėmis. Nereikia ir tokios, kuri nuolat ima, – juk kartais ir tavo eilė pabūti silpnai ir sulaukti paramos ar pailsėti nuo jos nesibaigiančių dramų, į kurių sūkurį visada įtraukia ir tave. O labiausiai tau reikėtų mesti tą, kuri niekada tavęs nepalaiko, nesidžiaugia tavo pasiekimais ir į visus tavo gyvenimo įvykius žiūri lyg delfio komentatorius. Taip, lengva nebus.
Bet juk draugės yra tam, kad apie jas pagalvojus lūpų kampučiai pakiltų aukštyn, o planų susitikti nenustumtų jokie darbai ar neplauta galva.
Ir aš dabar turiu draugių skirtingoms savo pusėms: su viena galiu keiktis kaip vežikas ir juoktis iki apsisisiojimo, kita mane įkvepia dideliems darbams ir naujai, neišbandytai veiklai, iš trečios mokausi elegancijos ir meilės sau, su ketvirta galiu tiesiog tylėti, nes ji žino, kaip retai aš tai darau ir kaip man tai patinka. Bet su visomis jomis, su visomis, galiu būti savimi.
Aną savaitę Nacionalinio dramos teatro kavinėje prieš spektaklį, neradę vietų, su Povilu prisėdom prie dviejų labai garbaus damų. Plepėjo nesustodamos: apie drauges, anūkus, vaikus, bendrą veiklą.
– Kiek čia jaunimo... klausyk. Gal čia vaikiškas spektaklis? – sunerimsta viena iš močiučių. – Kaip, sakei, vadinasi? „Gyvūnas ku kū“?
– O ką, tau ne kukū? Nes man tai kukū! Einam, kol nubindzensim iki vietų, jau ir pasibaigęs bus.
Jos palinki mums gero vakaro ir nueina susikibusios, o man galvoje skamba dukros dainuojamas „Geltonų plytų kelias“: „Duok, mielas drauge, ranką, kartu smagiau keliauti, kartu kliūtis įveiksim, kol kelias pasibaigs... ta ra ra ra ra ra ra ra ra ram!“