Už ką paskutinįkart save graužėte? Už netinkamą sprendimą? Už skaudžius žodžius mylimajam? Klaidas? Neišlaikytą egzaminą? Nespėtus padaryti dienos darbus? Eilinįkart nuspaustą žadintuvą? Neapmokėtas sąskaitas? Prastą prezentaciją kolegoms? Pražiopsotą vizitą pas dantistą? Kvailą žinutę, išsiųstą simpatijai? Už tai, kad per mažai laiko skiriate vaikams ir niekaip nepradedate sportuoti? Kad vėl tenka išmesti produktus, kurių prisipirkote per daug, ar už tai, kad atostogas praleidote beprasmiškai?
Mes nuolat pykstame ant savęs ir nuolat savęs klausiame, kodėl esame tokie silpni, keisti, nenormalūs, išsiblaškę, pikti, pavydūs, reiklūs ar... durni. Tuomet imame save bausti – miegame mažiau, kad daugiau nudirbtume, valgome daugiau, kad surytume liūdesį, atsisakome susitikimų su draugais, kad reikalų sąraše atsirastų kuo daugiau varnelių „padaryta“.
Visas mūsų gyvenimas skirtas dovanoti. Dovanoti meilei ir dėmesiui, dovanoti laikui, dovanoti darbui ir pastangoms.
Ir čia, šioje vietoje, į mūsų pokalbį įsijungia nuostabioji lietuvių kalba. Juk dovanoti lietuviškai reiškia ne tik duoti veltui, bet ir atleisti. Dovanokite sau, nes tai yra labai svarbu.
Priimkite atsakomybę už savo jausmus ne tik protu, bet ir su užuojauta – taip, kaip tai darytumėte savo artimajam. Meilė ir supratimas yra ne tik galingi įrankiai – jie dar ir gydo. Taip, atleisti ar užjausti kitą visada lengviau nei save, bet jūs esate žmogus, turintis begalę jausmų, kuriuos ne visada galima suvaldyti, jūs pilnas emocijų, kurios ne visada pasuka tinkama linkme. Ir nieko čia tokio. Ir taip, kartais net didžiausių pastangų neužtenka tikslui pasiekti. Ir vėlgi – tai normalu.
Būkite mikroambicingi – išsikelkite nedidelius tikslus ir dirbkite sunkiai, kad juos įgyvendintumėte. Būtent tai gali jus nuvesti toliau nei didelės svajonės, slypinčios už horizonto.
Taip, prisiskaitę skambių frazių ir prisiklausę neįtikėtinų verslo sėkmės istorijų, mes taip pat imame siekti savo gyvenimo svajonės. Vieni jai pasiekti paaukoja viską, ir ta išsvajota ramybė, pagaliau pasiekus kalno viršūnę, taip ir neateina. Kiti jos taip ir nepasiekia. O gyvenimas išbyra kaip smėlis pro piršus.
Aš labai ryškiai prisimenu, kaip pirmąkart pati užsirišau batus. Ilgai praktikavausi savo kambaryje, o galiausiai tuos du kaspinėliais padabintus sportbačius nešiau mamai. Kaip padariau pirmąjį kūlverstį. Ar išmokau rašyti savo vardą, kuriuo vėliau papuošiau visus sesės ir brolio daiktus. Pamenu, kaip vidury nakties mane pusbroliai užsodino ant suklerusio „Ereliuko“, kuris neturėjo padangų. Užsodino tam, kad pamatytume, kaip žiežirbos lekia iš po asfaltu riedančių geležinių ratų. Tą vakarą aš išmokau važiuoti dviračiu.
Ne, aš jokiu būdu nesakau, kad neturite svajoti! Būkite mikroambicingi – išsikelkite nedidelius tikslus ir dirbkite sunkiai, kad juos įgyvendintumėte. Būtent tai gali jus nuvesti toliau nei didelės svajonės, slypinčios už horizonto. Juk jeigu būčiau siekusi ne batus užsirišti, o sumegzti buriavimo mazgą, ne išmokti rašyti vardą, o sukurti eilėraštį, ne tiesiog pramogauti, o tapti geriausia dviratininke, tikriausiai būčiau savim nusivylusi ir dabar nesidžiaugčiau šviesiais prisiminimais.
Yra sakoma, kad laimė – kaip orgazmas: jei per daug apie jį galvoji, taip jo ir nepasieki. Mes nesukurti būti amžinai laimingi, ir nieko čia blogo. Mus veikia daugybė dalykų: nuo politinių, socialinių, ekonominių iki oro ir nuotaikos ar susiklosčiusių aplinkybių. Ir vėl: na ir kas?! Juk nuo pat pirmos gyvenimo akimirkos mums sekasi: sekasi, kad gimėme, sekasi, kad esame čia ir dabar, ir visa tai, ko pasiekiame, didžiąja dalimi yra sėkmė – štai kodėl kaltinti savęs nereikėtų. Žinoma, jei kartkartėmis laimingus padarysite kitus, o sau dovanosite dažniau, laimingų dienų šiais metais turėtų išaušti daugiau, nei pranašauja astrologai. Dėkokite ir dovanokite.