Rimantė Kulvinskytė – apie šeimą suartinusią kelionę į Aziją, motinystės išbandymus ir kovą už laimę

Rimantė Kulvinskytė su šeima/Vaidos Razmislavičės nuotr.
Autorius: Dovilė Štuikienė
Publikuota: 2019-07-07 15:00
Žurnalistė, rinkodaros ir komunikacijos specialistė, laidų vedėja Rimantė Kulvinskytė su vyru Povilu Miškiniu-Eidukoniu ir dukra Luna nuolat patiria smagių gyvenimiškų nuotykių – gal dėl to, kad tiesiog nebijo gyventi, bendrauti su nepažįstamais, džiaugtis tuo, ką pamėtėja likimas.

Turite trejų su puse metų motinystės patirties. Kokie jos etapai jau buvo?

Dar prieš susitinkant su jumis, Povilas klausė, apie ką kalbėsim. Atsakiau, kad apie motinystę, apie tai, kokia spalvinga ir savotiškai religinė patirtis yra auginti vaiką. Tai vyras tik akis pavartė. Ryškiausias etapas buvo pats vaiko gimimas. Man prireikė beveik metų, kol suvokiau, kad esu mama, kad štai aš, Rimantė, pagimdžiau šitą mergaitę, kad ji – mano kūnas ir kraujas ir kad nebebus kitaip, kad nuo pirmos akimirkos, kai ją pamačiau, aš amžinai būsiu mama, nebegalėsiu atjausti šito jausmo. Tuo pat metu vyko ir savęs paieškos: negalėjau suprasti, ar aš mama, ar mama Rimantė, ar tiesiog Rimantė – kur visos tos moterys prasideda ir baigiasi.

Visada buvau labai laisvas žmogus, nemėgau suvaržymų, ir štai atsirado dukra: mažas kunkulas, kuriam manęs reikėjo nuolat. Negalėjau be jos, bet kartu norėjosi atgauti save, norėjosi priklausyti tik sau – ir dėl tų dviprasmiškų jausmų labai graužiausi. Juk geros mamos neturi taip galvoti! Pamenu, draugėms skundžiausi, kad yra daugybė kursų, kaip kvėpuoti per gimdymą, bet kursų, kaip kvėpuoti po jo, niekas neorganizuoja. Tačiau laikas viską sudėliojo: Luna darosi vis labiau nepriklausoma mergaitė, šalia jos labai smagu ir įdomu būti. Abu su Povilu jos dėka tapome kantresni, supratingesni, tolerantiškesni. Net kaip pora sustiprėjome – išmokome bartis nekeldami balso. 

  Moterys iš Veneros, bet va viena ir iš Mėnulio: sukūrėte Lunai blogą „Mėnulis atranda Žemę“. Kol nežinojau, kad filmuosite kelionių dienoraštį per trejų metų vaiko prizmę, galvojau: o, dar vieni išprotėję dėl savo vaiko tėveliai. Buvote tikri, kad kitiems tėveliams tai bus įdomu? 

„Mėnulis atranda Žemę“ buvo labai praktiškas sprendimas: norėjome rasti būdą, kaip galėtume ir dirbti, ir būti su vaiku, be to, pagalvojome, kad visi kelionės įspūdžiai bus tikra dovana seneliams ir pačiai Lunai – užaugusi turės ką prisiminti. Aš suprantu, kad pelėdai jos vaikai gražiausi ir puikiausi, bet šis projektas – labiau apie buvimo su savo vaiku svarbą, būdus kartu leisti laisvalaikį, mokymąsi iš savo atžalų. „YouTube“ pilna vaizdo įrašų vaikams su baisia muzika, velniai žino kokio siužeto, o lietuviško turinio mažiesiems interneto erdvėje trūksta, todėl labai tikiuosi, kad „Mėnulio...“ siužetai atras savo žiūrovų, o ir mamos galės būti ramios, nes galvoje pusdienį neskambės kokia nors iš proto varanti melodija.

Esate atvira – kalbate apie tai, ką dauguma iš visų jėgų slepia: ir apie persileidimą, ir apie bendro su vyru verslo bankrotą, sunkų etapą dėl skolų ir svyruojančių santykių. Tas atvirumas neatsisuka kita puse? Niekas nesakė: „Gal tu, Rimančiuk, geriau kai kada patylėk...“? 

Aš niekada nebuvau iš tyliųjų (juokiasi) – tai ir mano dovana, ir prakeiksmas. Neslėpsiu – dalydamiesi šeimos istorijomis, su Povilu jautėme nemažą baimę. Bet ji buvo absoliučiai be pagrindo: tiek šiltų žodžių vargu ar kada esame sulaukę. Kai prisipažinau apie dvynių netektį, gavau dešimtis laiškų iš moterų, dėkojančių, kad leidome suprasti, jog jų šeimos – ne vienintelės, išgyvenusios šitokį išbandymą, kai kurios sakė net pasidėjusios žurnalą kaip priminimą, kaip viltį, kad viskas bus gerai. 

Aš tikiu, kad su tuo, jog esi šiek tiek žinomas, ateina ir atsakomybė: turi privilegiją kalbėti miniai žmonių, todėl tai, ką pasakysi, – labai svarbu. Tai turi gydyti, įkvėpti, prajuokinti, paskatinti, tai turi būti kažkas daugiau, nei „aš turiu 130 porų batų“. Todėl jei yra bent menkiausia tikimybė, kad iš mano skausmo ar mano klaidų kas nors pasimokys, aš tuo dalijuosi.

Rimantė Kulvinskytė/Vaidos Razmislavičės nuotr.
Rimantė Kulvinskytė/Vaidos Razmislavičės nuotr.

Žmonės labai bijo būti pažeidžiami, „neatitikti standarto“... Jūs turbūt niekad ir nebijojote. O Povilas? Pasikeitė šalia Rimantės?

Čia kaip tame posakyje, kad moterys teka tikėdamosi pakeisti vyrą, o vyrai veda tikėdamiesi, kad moteris niekada nepasikeis. Mano vyras nesikeičia. Labiau keičiuosi aš: su televizija atkeliavo baimė ką nors padaryti ar pasakyti ne taip, noras būti visiems gerai, visiems gražiai, TEISINGAI – kad ir ką tas žodis reikštų. Jūs pažiūrėkite į bet kurią naujienų laidos vedėją – ar jos profilyje rasite nors vieną nuotrauką, kur ji žvairuoja, iškišusi liežuvį, ir štai jums atsakymas.

Visi turi baimių ir nori patikti kitiems. Bet tai nereiškia, kad visada turi būti su tobulu makiažu ar vakarine suknele, nors, prisipažinsiu, buvo etapas, kai galvojau būtent taip. Laimei, Povilas visada buvo tas, kuris primindavo, kodėl mane myli ir kad mane tokią myli ir kiti. Ir kad standartai neegzistuoja, jie – mūsų galvose. Už tai jam esu be galo dėkinga. Už tai, kad jis, nepaisant visų mūsų gyvenimo permainų, nesikeičia.

Kalbant apie standartus – dabar kone standartas žinomiems žmonėms būtinai peržiemoti Azijoje (iš bėdos – Tenerifėje), nes tai irgi esą tam tikras gerovės matas. Visi kaip susitarę tvirtina, kad tai buvo jų svajonė. Jūsų – irgi?

Azijoje žiemoja labai daug lietuvių, tik žinote apie žinomų žmonių žiemas. Tai buvo mano vyro tikslas. Jis buvo griežtas: visada bus priežasčių nevažiuoti, visada trūks laiko arba pinigų. Ir į kelionę, prisipažinsiu, išvykome turėdami laaaabai limituotą biudžetą, tad pasitelkėme savo derybinius įgūdžius, atradome kavinukių, kur valgo vietiniai, ir supratome, kad žiemodami Lietuvoje būtume išleidę nepalyginti daugiau. Be to, kelionė apdovanojo naujomis pažintimis, naujos pažintys – naujais konceptais, nauji konceptai – verslais. Žvelgdama atgal suprantu, kad tai ir buvo tikrasis Povilo planas.

Prasitarėte, kad būti kelis mėnesius kartu su šeima – nemenkas iššūkis. Ką sužinojote apie save ir vienas kitą šioje kelionėje?

Turbūt išmokau pasidėti „aš“, „mane“, „man“ į stalčių. Kelionėje, kur nuolat esi kartu, tikrąja to žodžio prasme tampi vienu organizmu, todėl darai viską, kad kiti jaustųsi gerai. Su Povilu, rodos, dabar vienas kito mintis skaityti galime. Kelionė mums padovanojo prabangą būti savimi: kai bendrauji su pirmąkart sutiktais žmonėmis iš viso pasaulio, žmonėmis, kurie tik numano, kur galėtų būti Lietuva, supranti, kad nesvarbu, ar tu basas, ar su suplyšusiais šortais, ar su puošnia suknele, – svarbiausia tai, ką turi pasakyti ir kaip plačiai šypsaisi. Tas suvokimas labai išlaisvina, todėl jau po poros savaičių pradėjau vaikščioti be makiažo.

Internete radau seną antraštę „Kulvinskytė – kosmetologių siaubas“. Buvote ta, kuri moka pasigražinti ir pasipuoselėti pati. Tokia ir likote?

Aš galiu visaip! Labai malonu būti dažomai ir šukuojamai. Bet tam reikia kantrybės – poros valandų išsėdėti kėdėje negaliu, todėl neretai dažausi ir šukuojuosi pati. Tada prie nieko neturiu derintis ir žinau, kad rezultatas bus daugmaž neblogas. Grožio temos man aktualios, kaip ir bet kuriai moteriai, – aš turiu ir tą pusę, kuri nori būti ne tik sėkminga, bet ir patraukli, tvirta, daili. Man tai svarbu. Todėl keliaudama visada domiuosi vietos grožio paslaptimis. Štai balietės mane išmokė ant veido dėti trintą papają – puiki kaukė!

Kaip ilga kelionė paveikė kiekvieną jūsų, Luną irgi?

Ji labai užaugo. Luna visada buvo kareivukas, bet šitie trys mėnesiai ją užgrūdino: kelionėje ji išmoko ir pati draugų susirasti, ir maistui nebe tokia išranki tapo, galų gale išmoko pabūti su savimi ir dar labiau sutvirtino ryšį su gamta – kai mama ir tėtis dirba, vabalai, sraigės ir pagaliai su akmenukais yra patys geriausi žaislai. Kažkaip tokį dalyką Lietuvoje sunkiai įsivaizduoju: čia ir darželis, ir būreliai, ir seneliai – niekada nesibaigiantis pramogų parkas, todėl prieš išvykstant turėjau slaptą svajonę, kad mūsų vaikas atrastų ne tik Žemę, bet ir malonumą būti viena.

Rimantė Kulvinskytė su dukra/Vaidos Razmislavičės nuotr.
Rimantė Kulvinskytė su dukra/Vaidos Razmislavičės nuotr.

Kaip pati tvirtinate, niekada nebuvote „teisingas“ ir „normalus“ žmogus. Tokie žmonės labai faini, puikūs draugai, bet kartais iš likimo gauna per nosį. Išvengėte tokių guzų?

Visi mes gauname per nosį, tik toks skirtumas, ar einame į lietų šokti, ar sušlapti. Guzų buvo daug. Daug jų prisišaukiu besąlygiškai pasitikėdama žmonėmis, bet nesiruošiu šios būdo savybės keisti.

Tai, kokia esu, man padovanojo krūvą nuostabių žmonių, kolegų, kuriais galiu pasitikėti kaip šeima, galų gale – klientų, kuriems svarbi mano „neteisinga“ ir „nenormali“ nuomonė. Aš esu iš tų, kurie tiki, kad niekas gyvenime nevyksta be reikalo, ir tų, kurie, tiems dalykams nutikus, sau nuolat primena: „Ir tai praeis.“

Niekada nebuvote ir gera mergaitė. Televizijoje stengėtės purtytis tokio žiūrovų pamėgto įvaizdžio. Turbūt ir jūsų mama gana pašėlusi? Gal ir močiutė? Kuo panašios jūsų šeimos moterys?

Gal nepagydomu optimizmu ir... kandumu. Mano mama turi labai aštrų liežuvį ir tėčiui su ja reikia nemažai kantrybės. Išties, mano šeimos moterys yra labai tvirtos, ant savo pečių neša daug ir neprašo už tai medalių. Babytė užaugino šešis vaikus, o močiutė – penkis.

Abi buvo absoliučiai skirtingos moterys, gal net nelyginamos, bet abi su gyvenimo iššūkiais tvarkėsi savaip ir savaip sugebėjo būti laimingos. Man mama visada buvo idealas – iki šiol negaliu su ja lygintis, ir ne tik dėl to, kad ji sugeba per dieną penkiskart paruošti valgyti ar po darbų dar iščiustyti sodybos sodus ir daržus, ji visada man buvo meilės ir tvirtybės derinys. Aš jai net veiksmažodį „išbirutinti“ sugalvojau, kuris reiškia viską padaryti tobulai, kaip Birutė.

Džiaugėtės, kad tėvai jums leido išaugti, leido būti tokiai, kokia norėjote. Kokie smagiausi, pasiučiausi vaikystės ir paauglystės prisiminimai?

Neseniai kaimynams iš Australijos pasakojau apie savo tėvų auklėjimo būdus. Mama manęs visada laukdavo grįžtančios iš šokių, net jei grįždavau paryčiais. Niekada neklausdavo, kelintą parsiradau ir ar su draugėmis kokiu alkoholiu nepiktnaudžiavau, – tėvai tiesiog mane pažadindavo septintą ryto ir išveždavo į laukus rinkti akmenų arba į mišką tvarkyti sausuolių ir tampyti šakų.

Patikėkite: kai plyštančia galva ir apskritai bloguodama dirbdavau sunkius fizinius darbus, aš visas nuodėmes sau prisipažindavau ir atgailos prašydavau, bet tėvų nekaltindavau – juk pati būdavau prisidirbusi. Paskui kokį mėnesiuką būdavau rami. Taip tyliai, bet efektyviai vyko mano auklėjimas.

Visad buvote žurnalistė, laidų vedėja, scenaristė, dabar skaitau, kad abu su Povilu dar prisistatote ir verslo konsultantais. Kada pasijutote, jog galite kai ką vertingo patarti pilvotiems ūsuotiems dėdėms ar spuoguotiems verslo naujokams?

Kelerius metus vadovavau reklamos agentūros kūrybai, dirbome su didžiausiomis šalies įmonėmis ir tikrai sėkmingai, o Povilas rūpinosi 25 žmonių komanda – tokios patirties joks universitetas nesuteikia. Dabar, kai konsultuojame verslo įmones rinkodaros ir komunikacijos klausimais, mūsų prioritetas yra taupyti kliento pinigus.

Kartais net tenka pasakyti: jums nereikia šito brangaus vaizdo klipo, geriau parenkite kampaniją instagrame ar išleiskite tuos pinigus socialiniams tinklams optimizuoti. Kai pereini ugnį ir vandenį, tokie dalykai kaip „gauti apdovanojimą už itin gražią reklamą“ pasidaro ne tiek svarbūs, kaip kliento gerovė ir rezultatas. Neturime noro už svetimus pinigus įgyvendinti savo kūrybinių klejonių – verčiau gilinamės į verslų žaizdas ir ieškome būdų joms gydyti.

Kelionėje įgyvendinome savo neišbandytą strategiją – dalyti verslams idėjas už dyką, tai padovanojo daugybę naujų draugysčių ir nepakeičiamos profesinės patirties mums patiems.

Rimantė Kulvinskytė/Vaidos Razmislavičės nuotr.
Rimantė Kulvinskytė/Vaidos Razmislavičės nuotr.

Kai išėjote iš televizijos, sumažėjo įtampos? Radijuje bent grimuotis nereikia ir tobulai atrodyti... Kaip atrodote eilinę dieną? Turite mielų nutrintų drabužių, kuriuos gaila išmesti?

„Įkvėpk. Iškvėpk“ LRT radijuje yra tikra sielos atgaiva. Ir ne tik dėl to, kad nereikia stovėti su aukštakulniais. Nuostabu klausytis pašnekovų istorijų apie jų laimės receptus – to įkvėptas ir mano tinklaraštis laimesdieta.lt. Man patinka, kad neturiu scenarijaus, kad nežinau, kaip pakryps pokalbis, be to, visada yra tas tiesioginio eterio žavesys. Radijas – nuostabus išradimas! Kaip ir vyriški drabužiai. Negaliu nusikratyti įpročio rengtis Povilo megztiniais ir marškiniais. Užsikrėčiau tuo per nėštumą, bet tas patogumas kol kas laimi prieš glamūrą.

Šiuo metu bandau jį išstumti suknelėmis, tik sunkiai sekasi. Tiesą pasakius, gimus Lunai praradau stiliaus jausmą, tiksliau, nebežinau, kas man patinka, nes man patinka absoliučiai skirtingi dalykai. Kita vertus, po kelionės, kur apsiėjau su vos keliais drabužiais, planuoju kardinaliai peržiūrėti savo spintą ir pasilikti kokius 10 derinių – gyvenime yra daug svarbesnių dalykų, nei sukti galvą dėl to, ką rengtis.

Esate iš tų retų egzempliorių, kurie sugeba iš nieko pasidaryti šventę. Bet juk būna dienų, kai niekas nedžiugina. Koks receptas tada gelbsti?

Verkimas (juokiasi). Jei noriu verkti – verkiu. Dar specialiai kokį verksmingą filmą įsijungiu, kad lengviau tas gumulas išeitų. Jei noriu pykti – keikiuosi iš širdies ar paspardau kokią sofą. Mokausi priimti visas savo nuotaikas ir nenugrūsti jų gelmėn, nes paskui gali, ojėj, kiek šiukšlių prisikaupti. Bet šiaip švarūs plaukai ir raudonos lūpos, dar lėti pusryčiai pačiai su savimi kur nors dailioje kavinėje niekada nenuvylė.

Lunos amžius toks, kai kasdien gali išgirsti „auksinių minčių“. Gal pamenate keletą?

Luna (neria į baseiną): „O, kaip šokau! Man rodos, susilaužiau skrandį.“

Luna (sėdasi į mašiną): „Mama, tėti, aš sėdėsiu per vidurį, nes aš esu jūsų vidurinysis... pirštas!“

Luna (daro su manim mankštą, bet po antro pratimo persigalvoja): „Aš darysiu kitokius pratimus. Matai, mama, mano visai kitokia oda, tai tavo pratimai man netinka.“

„Kaip gera grįžt namo! Namie galiu nusirengt. O mieste tėtis neleidžia rodyt užpakalio.“ Ir mano mylimiausia Lunos frazė: „Pasaulis yra geras toks, koks yra. Ir mums nereikia jo sugadinti.“

Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai