Rimantė Kulvinskytė. 50 pilkų Lietuvos atspalvių

Rimantė Kulvinskytė / "Mark and Migle" nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-11-19 19:27
Ji pabudo ir pažvelgė pro langą – jau kelinta diena lijo, dangus buvo pilkas. Tiek pavasarį, tiek vasarą, tiek rudenį. Atsisėdusi lovoje Ji nusirąžė, užsimaukšlino pilkas močiutės megztas kojines ir nutipeno į virtuvę. Čia garavo kava, o ant pilko metalinio gartraukio šypsojosi Jo priklijuotas raštelis „Myliu tave, geros dienos!“ Diena laukė išties gera – svarbus darbo susitikimas su pilko veido žmonėmis pilkame dangoraižyje, tad tam puikiai tiko vakar pirkta pilka suknelė. Ir raudonos lūpos.

Ant pilko šaligatvio tango šoko rudeniniai lapai, matėsi vakar kreidutėmis vaikų išbrėžti skaičiai. Ji stabtelėjo. O kodėl gi ne?! Viena koja, dvi, viena, dvi – Ji šokinėjo per sunumeruotas plyteles ir šypsenoje atbudo visi prisiminimai apie kiemo draugus iš pilko daugiabučio. Toje pačioje laiptinėje gyveno ir pilkas katinas Bonifacijus, kurį vieniša kaimynė šerdavo deficitiniu pilkos spalvos šprotų paštetu. Ech, kaip Ji dabar norėtų to šprotų pašteto! Ir tos pilkos kepeninės dešros su kvadratiniu batonu, kurios gaudavo tik pas tetą Staselę!

Pilką suknelę pūstelėjo pilkas šiaurės rytų vėjas. Gal reikėjo rengtis šilčiau, trumpai suabejojo. Bet taip nesinorėjo paleisti vasaros, o pilkas linas – tiesiausias kelias į ją. Į laukus, kai nubraižytos kojos aplipusios pilkomis įkaitusių žvyrkelių dulkėmis. Į miškelius, kur per pilkus akmenis kunkuliuoja upokšniai – įmeti šakelę ir vejiesi palei srovę, kol nebespėji su tėkme... Į dainas, kurias traukdavo dėdės ir tetos, grįždami iš laukų pilkomis žemėtomis rankomis. Į liūtis, per kurias tvinstančiose gatvėse basi laksto melsvai pilkų akių vaikai ir turškiasi pilki žvirbliai. Į tą dieną, kai tėtis Ją pirmąkart užsodino ant pilko žirgo ir pažadėjo Jai, kad Ji užkariaus pasaulį. Į rytą, kai visas turguje pirktas bandeles sulesino pilkiems balandžiams ir nė akimirkos nesigailėjo. Į šviesias vasaros naktis, kai Ji ir Jis tūkstantį kartų atsisveikino ir tiek pat kartų bučiavosi prie kiekvieno pilko senamiesčio kampo.

Pilku Gedimino prospektu ėjo pilki paltai ir striukės, pilki švarkai ir pilki megztiniai su pilkais džinsais. Rytinis šaltukas kando pilkus veidus ir dažė juos rausva spalva. Kokie visi gražūs, džiaugėsi Ji. Aukšti, pilkų plaukų, plieninių akių ir geležies tvirtumo žmonės. Bet juk geležis tik atrodo šalta, susimąstė, rankose spausdama pilką raktų ryšulį, – delne ji greit sušyla. O kartais ir degina. Degina kaip meilė, kurią Ji sutiko pilką lietuvišką dieną, ant pilkų parko laiptų.

„Žinai, žvaigždės, ir tos užgęsta, o spalvos nublunka ir tampa pilkos“, – tąkart pasakė Jis, ir Ji žinojo, kad nori pilko gyvenimo, kad nori stebėti, kaip spalvos nublunka, kartu su juo.

„Aš nenoriu aštrumo. Aš nenoriu juodos spalvos. Aš nenoriu baltos. Aš noriu pilkos. Tu esi pilka, mano meile. Tu nesi nei geras, nei blogas. Tu visada mintimis kažkur, bet niekada manęs nepalieki. Tu niekad netyli, bet niekada daug nepasakai. Tu esi pilka, mano meile. Pilka yra tiesos spalva“, – apkabino Jį, pažadėdama mylėti amžinai. Kol baltos namų sienos taps pilkos. Kol šampano burbulus rankose pakeis pilki virbalai su mezginiu. Kol per pilkų akinių rėmelių viršų Ji stebės Jį, ir stebėsis, kaip jam tinka raukšlės ir pilko sidabro plaukai.

Dangumi vis dar slinko pilki debesys. Ant stalo gulėjo krūva pilkų segtuvų. Į kabinetą užsukusi kolegė skundėsi rudeniu ir dar toli gražu neprasidėjusia žiema.

– Taip norisi pabėgti iš Lietuvos – čia viskas pilka! – dūsavo atsisėdusi ant stalo krašto.

– O žinai ką, – nusišypsojo Ji. – Einam cepelinų!

– Išprotėjai?! Cepelinų? Kodėl cepelinų?

– Nes visi geriausi dalykai yra pilkos spalvos.

Naujausi straipsniai