Karjerą baigę krepšininkai džiaugiasi daugeliui įprasta kasdienybe, bet savo vardo labdaros ir paramos fondą vėžiu sergantiems vaikams įkūrusio Rimanto Kaukėno (43) gyvenimo ritmas išlikęs labai panašus: daug keliauja, retai būna namuose, o iš seniai matytų pažįstamų išgirdęs „Ei, Rimai, ką dabar veiki?“ net sutrinka.
„Nesėdžiu ant sofos, nes gyvenu beveik taip pat, kaip profesionaliai sportuodamas, tik dabar viskas šeimoje sukasi ne apie mane, o apie dukras. Tačiau chaosas man patinka“, – prisipažįsta Rimantas. Kad jis iš tiesų spėja daug, parodo net tik rūpinimasis trimis savo vaikais, bet ir sunkiai sergančiais svetimais.
Pastaroji veikla Rimantui labai arti širdies. „Noriu padėti, nes galiu, o galėjimas yra didelė jėga“, – paprastai paaiškina. Ir priduria, kad šis fondas jam – tarsi meditacija ar apsilankymas bažnyčioje, kur gali nusiraminti.
Dukros seka tėčio veiklą, daug ką žino, bet savo idėjų Rimantas joms nebruka ir nesako, kad privalo ką nors kartu daryti. Natūraliai į tai įsitraukia, nes apie tai kalbasi. Socialiniuose tinkluose kartais kontroliuoja angliškus įrašus, ar taisyklingai išversta. Dar ir kritikos pažeria! Gyvendamos Italijoje dalyvaudavo visuose fondo renginiuose.
Mūsų dukros iki šiol neturi mobiliųjų telefonų. Buvo momentas, kai pasakiau: „Jeigu norite šuns, turite pasistūmėti į priekį su lietuvių kalba.“
Rimantas stengiasi per daug mergaičių nelepinti. Lengva ranka, sako, jos nieko negauna, viską turi užsitarnauti. Aišku, pamato ką nors, ką turi kiti vaikai, užsimano, bet ribos privalo egzistuoti.
„Mūsų dukros iki šiol neturi mobiliųjų telefonų. Buvo momentas, kai pasakiau: „Jeigu norite šuns, turite pasistūmėti į priekį su lietuvių kalba.“ Jau kurį laiką mergaitės intensyviai jos mokosi ir tai labai neblogai sekasi. Disciplina privalo būti, bet toks esu ne tik šeimoje. Jaučiu, kad aplinkiniams su manimi nelengva, nes esu labai reiklus.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: