Galėjau šokti, dainuoti ar rodyti cirko numerius – žinomas aktorius Rimantas Bagdzevičius tikriausiai būtų visa tai stebėjęs tokiu pat tyrai ramiu neperskaitomu veidu, kaip per pokalbį. Tačiau jo sūnus Andrius, rinkodaros specialistas ir keliautojas, neseniai su žmona Egle išleidęs knygą „Pietų Amerika. 394 dienos“, emocijų neslėpė. „Laimos“ rubrikos „dinastija“ pašnekovai – tylusis ir kalbusis – Rimantas ir Andrius Bagdzevičiai.
Turite temų vyriškiems pokalbiams?
Rimantas: Pirmas klausimas būna: „Kaip sekasi?“ O paskui viskas priklauso nuo abiejų nuotaikos. Kartais gerai ir tylint pasėdėt.
Andriau, esate gero, atviro veido, mamos apie tokius sūnus svajoja. Ne koks pasiutęs akiplėša...
Andrius: Toks turbūt tik atrodau, galiu būti ir piktas, ir pasiutęs. Ypač kai susiduriu su visokiom kvailybėm. Mokykloje stengiausi būti kietas, įžūlus, tyčiojausi iš kitų. Gerai yra tai, kad suprantu, ką dariau, bet tokia jau ta mokykla.
Rimantas: Viskas kaip visiems. Žiūrėdamas į jį, prisimindavau save. Nors tuomet stengiausi neapvilti mamos – gyvenome dviese, jaučiau atsakomybę, į mane buvo dedama daug vilčių. Aplinkui buvo daug ko įdomaus – gyvenome gamtoje, Antakalnyje, prie karių kapų. Žiemą – kalnai, sniegas, slidės, vasarą – karas su kaimynų berniukais.
Andrius: Tokių nesąmonių kaip karas nežaidžiau, bet nebuvau ir tas, kuris įlindęs į virtualųjį pasaulį realaus nebematė. Aš juk kompą gavau turbūt paskutinis iš klasės, gal turėjau jaustis kaip iš akmens amžiaus, bet, manau, tai išėjo į gera.
Knygų daug skaitėte?
Andrius: Ne. Skaičiau mažai. Labai. Ir tai, kad su žmona dabar išleidau knygą, turėtų būti baisus akibrokštas mano lietuvių kalbos mokytojai. Nes greičiausiai ji iš manęs daug nesitikėjo... Knygų skaitymas manęs niekada netraukė, skirtingai nuo tėčio.
Rimantas: O aš gi stengiausi, formavau vaikams biblioteką. Žinynai visokie...
Andrius: ...apie piratus ar indėnus, kur daug piešinėlių ir brangiai kainuoja.
Rimantas: Bet gražu...
Andrius: Gražu. Ir netgi kai ką iš ten atsimenu.
Andriau, tėtis visada toks santūrus lietuvis vyras?
Andrius: Gal žiūrint su kuo? Kai aš ko nors paklausiu, visada atsako.
Knygų neskaitėte, į teatrą irgi nėjote?
Andrius: Ne, kodėl? Vaikystėje, tiesa, daugiau lankiausi Operos ir baleto teatre, kur dirbo mama (balerina Aušra Gineitytė, aut. past.), nes ten butaforija įdomesnė atrodė. Esu rinkodaros specialistas, bet nemanau, kad norint ką nors įdomaus sukurti reikia specialius mokslus baigti. Diplomas dabar iš viso nereikalingas ir baigti aukštąjį mokslą turi dėl savęs, o ne dėl karjeros. Darbui diplomas įtakos bent man neturėjo, o studijų kokybė, manau, yra apgailėtina.
Rimantas: Bet jeigu būtų įdomių dėstytojų?
Andrius: Turėjau vieną įdomų dėstytoją.
Rimantas: Nesakyk, specialybė svarbu.
Andrius: Tai atgyvenę dalykai. Anksčiau buvo taip: mokaisi, gauni diplomą ir paskyrimą, dirbi, ką tau paskyrė dirbti. Dabar kitaip. Gali savo gyvenimą pakreipti ten, kur tau norisi.
Visą Dovilės Štuikienės interviu su Rimantu ir Andriumi Bagdzevičiais skaitykite žurnalo „Laima“ gegužės numeryje.