„Galėčiau ramia širdimi mokėti už kavą daugiau, jeigu žinočiau, kad dalis pinigų už kiekvieną parduotą puodelį keliauja kavos augintojų kaimui arba į konkretų kavos ūkį“, – sakė kavos entuziastė Rima Aukštuolytė, sukūrusi nekomercinį projektą „Diena su kava“.
Rimos meilė kavai įsižiebė netikėtai – prieš dvejus metus ji atsitiktinai sudalyvavo šio gėrimo degustacijoje ir kaip sakė ji pati – tuo metu į ją tarsi trenkė žaibas. Nuo to laiko moteris ne tik išragavo begalę kavos rūšių, bet ir keletą savaičių praleido Etiopijos kavos ūkyje, kuriame Rima savo akimis stebėjo kelią, kurį iki mūsų puodelių nukeliauja kavos pupelės. „Kava nėra tiesiog gėrimas. Prie to, kad jūs ją gertumėte, prisideda labai daug žmonių. Pirmiausia – ūkininkai, kurie dažnai itin prastomis sąlygomis, be elektros, vandens, be mums visiems įprastų sąlygų, augina kavamedžius“, – pasakojo ji.
Rima, anksčiau esate pasakojusi, kad kavą pamėgote visai neseniai – prieš kiek daugiau nei dvejus metus. Per tą laiką išragavote begalę kavos rūšių visame pasaulyje, tris savaites praleidote pupelių ūkyje Etiopijoje, taip pat tapote ir viena iš „Vilnius Coffee festival“ pranešėjų. Kaip per tokį trumpą laiką jums pavyko taip stipriai pamilti kavą?
Taip, iki tol galvojau, kad visa kava yra karti. Man nuo jos drebėdavo rankos ir pūsdavo pilvą. Vėliau, kai pradėjau domėtis kava sužinojau, kad tokie nemalonūs pojūčiai atsiranda tik nuo nekokybiškos kavos. Mes pratę prie to, kad kava yra karti. Na, o gamta žmonių organizmą taip sutvėrė, kad kartus maistas dažniausiai atrodo sugedęs arba pavojingas. Turbūt pastebėjote, kad ir vaikai nemėgsta valgyti karčiai. Tą skonį mes turime prisijaukinti bėgant metams. Tiesa, yra žmonių, kurie kavą mėgsta būtent dėl to kartumo. Bet čia jau – skonio klausimas (juokiasi).
Prieš dvejus metus atsitiktinai sudalyvavau kavos degustacijoje. Nors kavos iki tol nemėgau – visada buvau smalsi, todėl paragavau ir aš. Ir lyg žaibas trenkė! Man patiko! Tai buvo kava iš Afrikos žemyno.
Per degustaciją aš sužinojau, kad kava gali būti rūgštesnė – joje gali jaustis uogiškas, vaisiškas skonis. Mano vyras – užkietėjęs kavos mėgėjas ir mes abu pradėjome ragauti įvairiausias kavos rūšis. Vėliau komandiruotės Suomijoje metu aš nusipirkau dešimtmečius skaičiuojančio šios šalies prekės ženklo gamybos puodelius. Juos įsigijusi vyrui parašiau žinutę: „Štai, nupirkau brangius puodelius ir nuo šiol mes iš jų kas rytą gersime kavą“. Iki tol kavos namie niekada neturėdavome, todėl vyras pradėjo domėtis, kokią kavą galėtume gerti namie. Pradėjome rinktis, kaip geriausiai reikėtų paruošti kokybišką kavą. Po ilgų svarstymų įsigijome „Aeropress“ filtrą, kuris yra nedidelis, lengvas ir telpa į bet kokią kuprinę. Su vyru tiesiog nusprendėme – turime gražius puodelius, „Aeropress“, todėl kokybišką kavą galime gerti kur tik panorėję. Na, ir nuo to laiko šie du dalykai su mumis nesiskiria. Nesvarbu kur aš būčiau ar Vilniuje, ar Niujorke – visuomet galiu gerti gerą kavą iš savo mėgiamo puodelio.
Etiopijoje praleidote net tris savaites. Gyvenote be jokių patogumų, vietinių gyventojų šeimoje. Interviu išleistame žurnale „Žmonės“ sakėte, kad iš pradžių reikėjo stipriai save motyvuoti, kad taip išgyventumėte numatytą laiką...
Ši kelionė buvo mano svajonė. Pirmą naktį Bombės kaime mane žiauriai sukandžiojo bedbuggsai (parazitinės blakės – liet.). Be to, vakare šeimininkai namuko viduje, kuris turi tik du langus, bet vakarais jie uždaromi, užkūrė nedidelį laužą, kaip ugniakurą. Sėdėjome palei namelio sienas, žiūrėjome į ugnį, gėrėme kavą, nes vyko tradicinė kavos ceremonija, ir... kvėpavome tais dūmais. Kad nesėdėtume tamsoje, paskolinau jiems savo vienintelį prožektorių. Vyrai jį pakabino ant stogo. Eidama miegoti, pagalvojau, kad vis tiek aš čia liksiu gyventi dar penkias dienas ir šį prožektorių paliksiu kaip lempą. Tik nuėjus miegoti – mano prožektorius dingo. Ten labai greitai temsta, o tualetas yra džiunglėse. Ir viskas – nebegaliu nueiti į džiungles, nebematau takelių. Tą naktį man atsitiko trys blogybės: sukandžiojo vabaliukai, labai norėjau į tualetą ir nuo laužo dūmų skaudėjo galvą. Mano lova buvo tame pačiame kambaryje, kur ir kūrenamas laužas. Na, o ryte, kai visi šie trys dalykai išsisprendė supratau, kad gal aš čia ir ištversiu (juokiasi). Beje, jei įdomu, kaip susikalbėjau su vietiniais, atsakymas paprastas – užteko apie 10 paprastų angliškų žodžių, kelių žodžių amarų arba sidamų kalba (Etiopijoje iš viso suskaičiuojama 83 kalbos), kūno kalbos, kur svarbiausia – šypsena ir rankos (šypsosi).
Ar nesinorėjo gyvenant kaime visko mesti ir grįžti namo?
Tą pirmą naktį nieko kito ir nenorėjau. Tačiau sunkiausiomis akimirkomis savęs paklausdavau: „Rima, ką tu gali padaryti dėl savo svajonės?“. Ir supratau, kad galėčiau padaryti viską. Ta šeima tapo mano šeima. Tuo metu jie laukėsi šeštojo vaikelio. Vaikelis jau gimė, sužinojau, kad gimė mergaitė (šypsosi). Esu pažadėjusi jiems grįžti, kai bus gimęs vaikelis. O pažadus tesėti turiu.
Minėjote, kad ši patirtis jus labai įkvėpė ir dabar jūsų planuose – dokumentinis filmas.
Norėčiau grįžti į savo Bombės kaimą. Pakalbinti savo šeimą ir sukurti dokumentinį filmą, kuris vaizduoja, nuo ko prasideda kava, nes kavos kelias tikrai neprasideda prabangioje parduotuvėje. Šiandien už kavos puodelį aš sumokėjau 2,5 euro. Už tokius pinigus tie žmonės, kurių dėka mes turime kavos, galėtų pragyventi savaitę. Beje, žmonėms keista, kad Tariko ir Fanosi vadinu savo šeima, bet jie mane priėmė į savo namus, valgiau jų maistą, žaidžiau su jų vaikais, dirbau kartu su kitomis moterimis.
Kaip kelionė pakeitė jūsų požiūrį į kavą?
Mes dažnai sakome, kad kava yra brangi. Tačiau aš galėčiau ramia širdimi mokėti už kavą daugiau, jeigu žinočiau, kad dalis pinigų už kiekvieną parduotą puodelį keliauja į kaimą, arba į labai konkretų ūkį iš kur ta kava atkeliauja. Jeigu mes nepadėsime ūkininkams – nebeturėsime kavos. Yra du pagrindiniai iššūkiai su kuriais susiduria kava – klimato kaita ir didelis vargas. Kavos ūkininkų vaikai mato, kaip vargsta jų seneliai ir tėvai. Taigi, jie nebenori perimti ūkių, nes ten matė tik vargą ir skurdą. Dėl šios priežasties kavos ūkiai sensta.
Kava nėra tik gėrimas. Kol ji pasiekia mūsų puodelius, pupeles paliečia šimtai rankų. Mes, vakariečiai, galvojame, kad esame labai gudrūs, Išrandame visokius kavos paruošimo būdus, įvairiausius filtrus, skrudinimo lygius. Etiopijoje tu sėdi virtuvėlėje, kuri yra kartu su tvartu. Vaikai priskina kavos uogų, kurias įsideda į burną, jas sukramto, išspjauna kauliukus su visomis seilėmis. Visą tą indą jie neša mamai. Mama jį deda ant ugnies ir skrudina. Kavą jie paskrudina iš akies, sugrūda grūstuvėliu, užpila vandeniu ir viskas. Tai yra kava. Ar ši kava yra blogesnė nuo tos, kurią man ruošia profesionalus barista? Nemanau (šypsosi).
Etiopai į kavą dar mėgsta įdėti cukraus arba druskos. Kartais pamirkydavo ir rūtos šakelę. Sakyčiau – labai lietuviškai. Bet tai iš tikrųjų duoda savotišką prieskonį.
Ar kavos kultūra Lietuvoje egzistuoja?
Lietuvoje kavos vartojimo kultūra yra be galo aukšto lygio. Mes daug keliaujame, tarkime, Islandijos sostinėje Reikjavike tik vienoje vietoje radome kavinę, kurioje galėjome kavą rinktis iš kelių rūšių. Su vartotojais jie taip nežaidžia, Lietuvoje esame išlepinti. Kavos festivalio metu bendravau su skrudintojais iš kitų šalių – visi buvo sužavėti kavos kultūra Lietuvoje! Žinoma, mūsų šalies kavos kultūros veidas dar formuojasi. Dar atsidarinėja ir naujos kavinės, tačiau jau dabar esame tikrai pakankamai aukštame lygyje.