„Riešutų duonoje“ pagrindinius vaidmenis sukūrę Elvyra ir Algirdas Latėnai – kartu jau 40 metų

Algirdas ir Elvyra Latėnai/Organizatorių nuotr.
Autorius: Jūratė Ražkovskytė
Publikuota: 2019-08-04 20:00
Koks jis? Prieš keturiasdešimt metų sukurtoje lietuviškoje kino juostoje „Riešutų duona“ vaidinę aktorius, režisierius Algirdas Latėnas (66) ir Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorė Elvyra Piškinaitė (62) prisipažįsta nė karto tokios duonos neragavę. Galbūt jos skonis panašus į paties gyvenimo, kurį juodu drauge skanauja jau keturis dešimtmečius?

Lietuvos kino studijoje pagal rašytojo Sauliaus Šaltenio apsakymą pastatyta juosta vadinama pirmąja lietuviška tragikomedija ir vienu geriausių visų laikų lietuviškų filmų. Prisiminimai apie vaikystę kaime, pirmoji meilė, Liuka ir Andrius – lyg lietuviškieji Romeo ir Džuljeta, kurių susipykusios šeimos trukdo jiems būti kartu. Pagrindinius filmo herojus suvaidinę Algirdas ir Elvyra prisipažįsta: ne filmuojantis užsimezgė jų pačių meilė, bet filmas jiems tapo lemtingas. Todėl kaskart prisiminti jį smagu. Šiemet tam yra net kelios progos – aktoriai švenčia savo santuokos keturiasdešimtmetį, filmas skaičiuoja tiek pat gimtadienių, o kino seansus po atviru dangumi rengiantis „Kinas po žvaigždėmis“ sezono pradžią pažymės ypatinga iniciatyva – „Lietuviško kino naktimi“. Jos metu rugpjūčio 5 dieną bus parodyta restauruota Arūno Žebriūno juosta „Riešutų duona“. Renginio centras – Katedros aikštė Vilniuje, bet tuo pačiu metu kino klasiką nemokamai bus galima žiūrėti dar 30-yje miestų. O internete – nemokamai namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“. Organizatoriai pakvies susivienyti viso pasaulio lietuvius – nuo Nidos iki Čikagos – ir rugpjūčio 5-ąją visus drauge pažiūrėti vieną gražiausių lietuviškų filmų „Riešutų duona“.

Algirdas ir Elvyra Latėnai/Organizatorių nuotr.
Algirdas ir Elvyra Latėnai/Organizatorių nuotr.

Pernai žurnalui „Legendos“ kalbinti pagrindiniai juostos aktoriai juokdamiesi prisipažino, kad dabar daug lengviau žiūri į save ekrane – tarsi kitomis akimis, vis mažiau pretenzijų sau turi, kad galėjo vieną ar kitą sceną geriau suvaidinti. „Įdomiau ne save filme stebėti, o kai giliai iš pasąmonės ima kokie nors prisiminimai lįsti: kai tą sceną vaidinome, įvyko tai, o šitoje vietoje pajutai tai... – prisimena Algirdas. – Filme nušauna karvę ir ji krinta žemėn, bet realybėje juk jos niekas nešaudė: ją šnapsu girdė, kad nukristų. Tai atrodė humaniškiau, nei migdomuosius vaistus leisti... Kaip dabar matau: kameros jau sustatytos, šviesa nutaikyta, saulė, debesys – viskas idealiai tinka, tada šeimininkas karvę pražiodo ir ima jai į gerklę pilti šnapsą. Pila, pila, pila... Vargšė karvė pamažu ima klupti... O dzūkelis šeimininkas: „Da vienu neškyt! Da vienu...“ Galiausiai karvė apglemba ir atsigula. Filme tai – vos kelių sekundžių scena, kai karvė krinta kulkos pakirsta, o atmintyje štai iškyla kone valandos trukmės prisiminimas...“

Kaimo scenos buvo filmuojamos Žiogelių kaime prie Druskininkų, bažnyčios – Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje, orkestro ir dainuojančio choro – ant Užutrakio rūmų laiptų. Kartą, prieš kokį penketą metų, aktoriai pakeliui į Druskininkus užsuko pasižvalgyti po Žiogelius. Pasirodo, vis dar stovi sodybos, kur vyko filmavimai, o sutikti vietos gyventojai prisiminė, kaip prieš tuos keturis dešimtmečius masuotėse vaidino, kokia šventė visam kaimui būdavo, kai atvažiuodavo filmavimo komanda. Net pagrindinė troba, svirnas, kurie filme priklausė Šatų šeimai, išlikę. „Smagu, kad filmuota ne paviljone, ne kokiuose butaforiniuose namukuose, o tikrame kaime – autentiškoje, dviejų galų dzūkiškoje sodyboje, – pasakoja Algirdas. – Daugiausia scenų buvo toje namo pusėje, kuri vadinama kamara. Ten buvo ir tikra didžiulė šeimininkės lova, kurioje filme guli senelis, ir laikrodis ant sienos. Pro kamaros langą į trobą karvė žiūrėjo... Ir obelų sodas buvo tikras.“ Tik riešutų duona – ne visai tikra. „Per filmavimus dalijomės paprasta juoda duona, – prasitaria Elvyra. – Pamenu, Šiauliuose pristatant filmą į susitikimą atėjo moterys ir atsinešė iškeptą ragaišį, ant kurio buvo įspausta – Riešutų duona. Bet kažkaip neparagavau jos. O neseniai lyg kažkurio prekybos centro duonos skyriuje mačiau tokios duonos. Gal reikės kada pabandyti išsikepti?“

Maža to, kad buvo vienas iš garsiojo režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko, tuo metu Algirdas jau buvo ir šiek tiek patirties sukaupęs – vaidino Jaunimo teatre, filmavosi juostos „Herkus Mantas“ masinėse scenose. Todėl pats prisimena buvęs kiek susireikšminęs – atsisakė bandytis Andriaus Šato vaidmeniui „Riešutų duonoje“, pareiškė: arba režisierius kaip teatre žino, ką ima vaidinti, arba visai nereikia. O moksleivės Liukos Kaminskaitės vaidmeniui bandė ir labai jaunas mergaites, moksleives – tokio amžiaus kaip filmo herojė. „Bet paskui nusprendė, jog visgi reikia tam tikros patirties, kad galėtum suvaidinti jaunystę, – prisimena Elvyra, kuriai tada buvo jau apie dvidešimt metų. – Įdomiausia, kad su Algirdu poroje mes net ir nesibandėme, bet kažkodėl ant sienos, kur buvo sukabintos visų aktorių nuotraukos, mudviejų portretai buvo sudėti vienas šalia kito.“ Tyli, rami antro kurso studentė Elvyra daugiau baiminosi, nei džiaugėsi, kad vaidins kine. Jai tai buvo pirmas vaidmuo ir dar pagrindinis. „Pats baisiausias ir nejaukiausias buvo pirmas filmavimas: iš vakaro atvažiuoju į Druskininkus, kitą rytą – jau į Žiogelių kaimą, ir nei labas, nei viso gero, bandymuose nesusitikusius mus su Algirdu iškart suguldė į lovą! Pati pirma scena, kurią filmavome, buvo lovos scena! Baisu, nejauku... Gal režisieriui ir reikėjo to natūralaus, nesuvaidinto nejaukumo, bet, man atrodo, išėjo kiek per daug užspausta“, – prisimena Elvyra. Žmonai pritaria Algirdas: „Ir man ta pirma scena tapo tokiu nokdaunu. Aš juk irgi maniau, kad mes kažkaip susitikę pirmą kartą susipažinsime, pasikalbėsime... O čia: „Gulkit. Filmuojam.“ Matėsi, kad ir pats režisierius Arūnas Žebriūnas pasimetęs buvo: gal jis irgi bijojo tos scenos, todėl ir norėjo ją pirmą kuo greičiau nufilmuoti? Paskui ėmėme visas scenas iš vakaro aptarinėti, repetuoti.“

Algirdui iš pradžių teko derinti „Riešutų duonos“ filmavimus Druskininkuose ir Jaunimo teatro gastroles Klaipėdoje bei Šiauliuose. Būdavo, atvaidina spektaklį, mašina jo jau laukia ir naktį nuveža į Druskininkus, kur buvo filmavimo komandos bazė. Tada nuo ryto iki pietų atsifilmuoja Žiogeliuose ir vėl važiuoja į Šiaulius ar Klaipėdą vaidinti spektaklyje. „Kai gastrolės baigėsi, galėjau atsiduoti tik filmavimams. Nuo Druskininkų iki Žiogelių kaimo – kokia dvidešimt kilometrų. Kad man nereikėtų kasdien važinėti, su šeimininke močiute susitariau, kad gyvensiu pas ją toje kamaroje, – prisimena aktorius. – Vakarienei su močiute kepdavome grybus. O rytais eidavome su ja tų grybų rinkti. „Bet rink cik grybus“, – dzūkiškai sučiulbėdavo. Dzūkams grybas – tik baravykas.“

Filmo kūrimo darbai vyko nuo birželio iki pat rudens. „Jau buvo spalis, o reikėjo dar kelias vasaros scenas nufilmuoti. Buvo siaubingai šalta! O aš – trumpom kojinytėm, su uniforma, nes vaidinome šiltą rugsėjo pradžią... Nufilmuoja vieną epizodą ir bėga manęs apgaubti kailiniais, skarą ant galvos riša, kad tik neperšalčiau“, – prisimena Elvyra.

Meilės kibirkštis, kuri taip dažnai įskelia ugnį kartu dirbant, tąkart tarp jaunų aktorių neįsižiebė. Elvyra tikina: todėl, kad Algirdas jai atrodęs labai svarbus, didelis aktorius, be to, jų kursui netgi dėstęs. „Kelios kurso mergaitės buvo jį įsimylėjusios, aš sau, gink Dieve, net tokios minties neleidau: dėstytojas! Kokios čia meilės gali būti?!“ – juokiasi Elvyra. O Algirdui Elvyra į akį krito dar gerokai iki „Riešutų duonos“ filmavimų: jų kursas tą pavasarį baigė mokslus, režisierė Dalia Tamulevičiūtė rinko naują. Algirdas stebėjo, kas stoja, ir atkreipė dėmesį į Elvyrą. „Bet aš tais laikais buvau atsidavęs teatrui ir merginos man nerūpėjo... Bent jau ženytis dar tikrai nebuvau nusiteikęs. Beje, kartą po filmavimų Žiogeliuose iš Druskininkų traukiniu į Vilnių važiavome dviese. Kalbėjome, kalbėjome ir apie vidurį kelio, žiūriu, nuovargis nugalėjo Elvyrą – galvelė jos linko, linko ir nulinko man ant peties. Likusį kelią iki Vilniaus taip ir važiavome. Buvo minčių: gal taip ir visą gyvenimą būtų gerai ta ant peties padėta galvelė... Bet atvažiavome į Vilnių: sudie, sudie ir kiekvienas savo keliais nuėjome“, – prisimena aktorius.

Kadras iš filmo „Riešutų duona“
Kadras iš filmo „Riešutų duona“

Jiedu vėl susitiko Vilniuje maždaug po metų ar pusantrų. Šaltą, snieguotą žiemą, beveik Naujųjų išvakarėse. Algirdas pakvietė kolegę į premjerą „Rožės pražydėjimas tamsoj“. Elvyra atėjo pažiūrėti spektaklio, bet paskui Naujuosius kiekvienas šventė su savo kompanijomis. „O iš ryto, Sausio 1-ąją, septintą skambutis: „Gal susitikime?“ Pretekstas buvo, kad draugai kažkur važiuoja švęsti. Bet mes kažkodėl nevažiavome – dviese išėjome pasivaikščioti. Daugiau ir nebeišsiskyrėme, – pasakoja Elvyra. – Visą tą žiemą susitikdavome vėlai vakare: Algirdas apie vienuoliktą vakaro baigdavo vaidinti spektaklį, paskambindavo man į butą, kur dar su keturiomis mergaitėmis nuomojausi kambarį, ir aš išeidavau į pasimatymą. Tais metais buvo baisingai šalta žiema, mieste gulėjo didžiulės pusnys. O mes eidavome ir eidavome nieko aplinkui nematydami. Po kelias valandas slidinėdami, klupinėdami ir vienas kitą prilaikydami prakalbėdavome, paskui jis mane palydėdavo namo. Tą patį pavasarį ir vestuvės įvyko, nes nebebuvo kada ilgai vaikščioti.“

Nors internete galima rasti, kad filmas išleistas 1978 metais, Elvyra patikslina – plačiuosiuose kino ekranuose jis pradėtas rodyti tik 1979-aisiais. „Tais laikais kiną filmuodavo ir montuodavo labai ilgai, užtrukdavo bent kelerius metus, – pasakoja. – Tiksliai žinau, nes mes su Algirdu tuokėmės 1979 metų gegužės 18 dieną, o po savaitės kino teatruose pradėjo rodyti filmą. Dar atsimenu, kaip Algirdo kursiokė Violeta Podolskaitė stovėjo prie santuokų rūmų su žurnalu „Savaitės ekranas“ rankose – viršelyje buvo mūsų su Algirdu nuotrauka iš kino filmo. O mieste kabojo didžiuliai stendai su „Riešutų duonos“ reklama. Draugai užsakė vieną plakatą ir nuvežę į Zarasus pakabino pas Algirdo tėvus, ten po santuokų rūmų važiavome švęsti.“

Po legendinės „Riešutų duonos“ Elvyrai ir Algirdui daugiau nebeteko kine filmuotis kartu. Abu įsuko darbai skirtinguose teatruose, gastrolės, dėl kurių reikėdavo pakaitomis pažiūrėti vaikus. Visgi abiem pavyko suderinti ir šeimą, ir aktorystę, nors ir buvo be galo skaudžių išgyvenimų. Žurnalui „Legendos“ aktoriai yra atvėrę širdis apie didžiausią savo gyvenimo skausmą – jie neteko vieno iš savo pirmagimių dvynių. „Juk mūsų Balys – iš dvynukų... Bet taip atsitiko, kad Elvyrai gimdant keitėsi gydytojų pamainos, kažkas kažko nesužiūrėjo ir vienas vaikelis gimdymo metu mirė, – pasakoja ir graudinasi Algirdas. – Jūs neįsivaizduojate, koks tai jausmas... Laukiu, nekantrauju prie ligoninės, pagaliau praneša, kad Elvyra pagimdė. Aš – laimingas! Bet kodėl kalba apie vieną sūnų? Juk turi būti du! Tada ir pasakė, kad antras kūdikis neišgyveno, neva jau prieš kelias savaites buvo miręs... Tai džiaugtis dėl gimusio sūnaus ar liūdėti dėl mirusio?! Gydytojai klausia: „Imsite kūną?“ Žinoma! Juk turiu jį palaidoti. Juk tai mano vaikas! Jis man per mamos pilvą į delną spardė kojyte... Draugas Arūnas Storpirštis, mano brolis Faustas ir aš – trise nuvažiavome nupirkti karstuko, paskui – į morgą kūnelio... Rokantiškių kapinėse patys iškasėme duobę, patys palaidojome. O vakare man vaidinti spektaklyje...“ Sunkiai abu tada tą nelaimę išgyveno. Elvyra sako, kad turbūt iki šiol nėra susitaikiusi su netektimi. Metus nedrįso paklausti vyro, kur sūnelį palaidojo... Gydytojai aktorei apskritai rekomendavo daugiau negimdyti ar bent šešerius metus palaukti. Sako kantriai išlaukę, dienas net skaičiavo – pagaliau susilaukė dukters Emilijos. O kai vaikai paaugo – dar ir pagranduko abu užsinorėję: gimė Izidorius.

Algirdas Latėnas ir Elvyra Piškinaitė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Algirdas Latėnas ir Elvyra Piškinaitė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Šiemet gegužę santuokos keturiasdešimtmetį atšventusius tėvus pirmi pasveikino vaikai. Bet Elvyra tikina, kad jiedu per santuokos metines labai mėgsta pabūti dviese su Algirdu. „Šiemet nuvažiavome į tą bažnyčią, kur susituokėme, – Daugailiuose, Utenos rajone. Tuokėmės ten, nes maža medinė Daugailių bažnytėlė buvo pakeliui iš Vilniaus, kur susirašėme santuokų rūmuose, į Zarasus, kur gyveno Algirdo tėveliai ir kur buvo suplanuota vestuvių šventė, – pasakoja Elvyra. – Šiemet Algirdas pasiūlė ten nuvažiuoti, aš dar suabejojau – turbūt bus uždaryta. Bet bažnyčioje kaip tik vyko mišios, užėjome į vidų, paskui uždegėme žvakelę ant kunigo, kuris mus sutuokė, kapo. Šviesus jausmas apėmė vėl po tiek daug metų ten apsilankius. Toks pat geras jausmas yra suvokti, kad keturiasdešimt metų ir varge, ir džiaugsme buvome vienas kito ramstis.“

Naujausi straipsniai