Ričardas Berankis: „Viskas, ką dabar nuveiksiu, uždirbsiu, užsitarnausiu, ir bus mano ateitis“

Ričardas Berankis / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2013-02-07 06:33
Platūs pečiai, tvirtos rankos – jų nepaslepia net šiltas bluzonas, mėlynose akyse žybsinčios ugnelės ir giedra šypsena įdegusiame veide, – geriausią Lietuvos tenisininką Ričardą Berankį (22) smagu matyti ne tik iš tolo – žaidžiantį. Jis – šaunus ir malonus pašnekovas, mielai besilabinantis ir su nepažįstamais, jei tik pajunta smalsų draugišką žvilgsnį.

Iš Atvirojo Australijos čempionato, kur sėkmingą kopimą aukštyn šešioliktfinalyje sustabdė trečioji pasaulio raketė Andy Murray, Ričardas su treneriu Remigijumi Balžeku sausio pabaigoje į gimtąjį Vilnių grįžo vos kelioms dienoms. Ir turėjo nustebti dėl dėmesio ir žmonių simpatijų – dalis Lietuvos išties kėlėsi naktimis ne dėl krepšinio, o kad pamatytų Melburne vykstančias gražias ir įtemptas saviškio kovas su pasaulio elito sportininkais. 

Didžiulio palaikymo Ričardas su Lietuvos teniso rinktine sulaukė ir praėjusį savaitgalį Šiauliuose, kur lietuviai Daviso taurės antrosios zonos atrankos varžybose įveikė Kipro rinktinę. 

Komplimentai teniso mėgėjų tiesiog Ryčka vadinamam atletui malonūs, bet tarsi praslysta pro ausis. Jie – po gražesnių mačų – sporto kasdienybė. Kaip ir traumos, praėjusiais metais gerokai apsunkinusios gyvenimą. Ištisus mėnesius gydęsis nugaros ir kirkšnies traumas, dėl medikų klaidos nustatant skausmų priežastį praradęs laiko, ištvėręs operaciją, dabar Ričardas atrodo ramus, pasitikintis savimi ir dar labiau sutvirtėję fiziškai bei psichologiškai. Po sėkmingų startų Australijoje jis vėl grįžo į pasaulio reitingo šimtuką – yra 85-as. 

Mačas su Andy Murray Australijoje – įsimintiniausias tavo karjeroje. Koks jausmas žaisti stebint beveik dvidešimčiai tūkstančių žiūrovų?

Nerealus. Pirmą kartą žaidžiau tokioje arenoje, kur tiek žmonių. Kai kur nors ofise tyliai kalbasi penkiolika žmonių, jau kyla šurmulys, o čia šurmulį kelia tiek tūkstančių! Aikštė uždara, tik stogas atviras – garsas atsimuša į sienas ir ataidi. Tokioje arenoje pasijunti mažas. Bet jausmas – labai smagus. Tokie momentai atperka viską – sunkų darbą, visus tam atiduotus metus. 

Lengvai po to pavyko užmigti?

Normaliai. Po mačo ėjau pasitampyti raumenų, masažuotis, dar pridaviau mėginį dopingo tyrimui. Per tą laiką emocijos nurimo, adrenalinas nuslūgo. 

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

Kur geriausiai atsigauni po turnyrų, ką vadini namais? Floridą, kur treniruojiesi, Šiaulius, kur dėl sporto išvažiavai vos devynerių, ar – Vilnių?

Tiktai Vilnių. Į Floridą važiuojame treniruotis, kai čia šalta ir nėra sąlygų. Be to, ten vyksta daug turnyrų.

Kiek dienų per metus gali pabūti pas mamą ir tėtį?

Pastaruosius kelerius metus, kai kamavo traumos, tekdavo pabūti daugiau. Bet kai pasveikau, nuo pernai birželio iki dabar, nesusidarys ir mėnuo. Savo būsto kol kas neieškau, nemanau, kad man verta ką nors įsigyti, nes gyvenu ant ratų: dabar pabuvau keturias dienas, paskui į Vilnių grįšiu tik kovo gale trims keturioms dienoms ir išvažiuosiu iki birželio pabaigos, pabūsiu savaitę ir vėl išvyksiu iki rugsėjo. 

Ar vyresnė sesuo Lina stebi, kaip žaidi, gal pataria – juk ji trenerė?

Stebi, džiaugiasi, patarti tai nepataria. Lina treniruoja vaikučius, o dabar – ir savo šeima užsiėmusi. Mano sūnėnui Ernestui savaitgalį sukako dveji metukai. Laukia, kada grįšiu namo, – einam abu žaisti. O kitas sesers mažasis turėtų gimti balandį. 

Koks tavo laisvalaikis?

Dažniausiai – ramus. Jaunimas sako, kad laisvalaikis turi būti šokiai, muzika, pramogos, bet man dažniausiai to nesinori, nes dienos bėga intensyviai. Pavyzdžiui, kai gruodį Floridoje ruošėmės sezonui, per dvi savaites turėjau du laisvadienius, kitomis dienomis – po aštuonias valandas krūvio. Keliesi prieš aštuonias, pusryčiauji, važiuoji į treniruotę, prieš devynias pradedi treniruotis, baigi pirmą. Po to – pertrauka ir nuo pusės trijų iki septynių vyksta antra treniruotė. Po šešių tokių dienų sulaukus sekmadienio, patikėkit, nebesinori nei prie jokių jūrų važiuoti, nei paplūdimių dairytis.

Sportas privertė anksti tapti savarankišką – moki tvarkytis buitį, gaminti?

Patinka valgyti skaniai, bet gaminti – ne itin. Nors virtuvėje nesu neįgalus. Moku ir išsivirti, ir išsikepti, ir pasimarinuoti. O kitkas juk paprasta – drabužius išsiskalbi, susidedi (šypsosi). 

Viename interviu įstrigo tavo frazė: „Neduok Dieve, įsimylės ar ką.“ Kalbėjai ir apie kitus tenisininkus, ir apie save. Kodėl? Ar apskritai tokį dalyką kaip meilė įmanoma kontroliuoti?

Keletas pažįstamų, draugų turi kažkokių problemų asmeniniame gyvenime, gal nesutaria su antrosiomis pusėmis. Vaikšto kaip nesavi, darbas nesiseka, nenori nieko daryti. Esu matęs, kaip sportininką veikia namų trauka, nes ten – jo panelė. Jis specialiai pralošia pirmą ratą tūkstantiniame turnyre, kad tik greičiau grįžtų ir pabūtų su mylimu žmogumi. Žinoma, tai irgi svarbu, smagu, bet pirmiausia reikia išnaudoti galimybes sporte.

Jei man taip nutiktų, manau, tai labai pakištų koją. Neverta ieškoti nuotykių ten, kur nereikia. Verta palaukti, pakentėti – juk mūsų karjera tokia trumpa – penkeri ar aštuoneri metai, ir pasibaigia. Viskas, ką dabar nuveiksiu, uždirbsiu, užsitarnausiu, ir bus mano ateitis. Tad kam dabar blaškytis vien tik dėl to, kad jaunas esi ir norisi kažko kito vietoje to, kad atliktum darbą? 

Kai karjera baigsis, galėsiu daryti, ką tik noriu, kaip noriu. Ir negrauš sąžinė, kad kažkada prašoviau savo šansą. Pažįstu daug žaidėjų, kurie yra tą patyrę, bet vis vien jiems pasisekė save realizuoti tenise. Bet žinau dar daugiau tokių, kuriems šie dalykai daug ką pagadino. Dabar jiems trisdešimt ar daugiau, visi susiėmę už galvų, norėtų atsukti laiką atgal.

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

Simpatiškas, garsus – tikriausiai feisbuko profilis užverstas norinčių draugauti žinutėmis? 

Turiu savo feisbuką, bet, pasakysiu atvirai, juo nesinaudoju. Yra ir netikrų profilių, kur kažkas rašo mano vardu, įdeda nuotraukų iš interneto. Kartais net draugai sako: „Kaip nieko negirdėjai – juk susirašėme feisbuke.“ Aiškinuosi, kad ten – visai ne aš. Tada agentas rašo laiškus, kad tuos netikrus profilius blokuotų. 

Tenka treniruotis ir bendrauti su geriausiais planetos tenisininkais – Rogeriu Federeriu, Andy Murray. Ar teniso elito pasaulis draugiškas? Kaip žvaigždės priima tave – kietą vyruką iš mažos šalies?

Priima labai paprastai, kaip ir bet kurį kitą. Rūbinėje esame visi vienodi. Aišku, tie visi federeriai, murėjai savo vertę yra įrodę rezultatais, bet bendraudamas su jais neišgirsi, kad kuris girtųsi, sureikšmintų tai, ką pasiekę. Jie priima kitą kaip lygiavertį, nesvarbu, tu šimtuko žaidėjas ar – penketuko. Tenise apskritai pagarbos daugiau nei bet kurioje kitoje sporto šakoje. Juk mūsų yra mažai, jei kartą prisikalbėsi, pats paskui nepatogiai jausiesi. Kam kasti sau duobę? 

Turnyruose piniginiai prizai nemaži. Juos kur nors investuoji?

Didžioji dalis pinigų išeina procesui, kuris – labai brangus. Ką reiškia vien kelionės, lėktuvų bilietai. Pavyzdžiui į Australiją pirmyn ir atgal vienas bilietas kainavo dvylika tūkstančių litų. Ir tai – pigiausias, kokį buvo galima rasti, kampais per helsinkius, londonus, singapūrus. Vien kelionė man ir Remigijui atsiėjo 25 tūkstančius, kur dar maistas, kiti būtiniausi dalykai. 

Gal tas laikas, kol kamavo traumos, privertė pagalvoti apie gyvenimą po teniso? 

Stengiausi iškart stumti tokias mintis į šalį, nes tai trukdytų atsistatymui, vėlesnei motyvacijai, norui kuo greičiau grįžti. Traumų visiems pasitaiko, jas reikia priimti kaip proceso dalį. Parodykit sportininką, kuris nepatyrė traumos. Gaila, kad per daktarų klaidą praradau visus metus, – iki tol reitingo šimtuke buvau jauniausias, kurio rezultatai – geriausi. Bet nutiko, kaip nutiko, nėra ko čia graužtis.

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

 

Naujausi straipsniai