„Nenoriu pasirodyti joks herojus. Tačiau net jeigu mane suimtų ar kitaip apribotų judėjimo laisvę, sustabdytų darbus prie naujo filmo, vis tiek tai nebūtų priežastis bijoti ir tylėti“, – užtikrintai kalba festivalio „Kino pavasaris“ programoje savo skandalingąjį dokumentinį filmą „Putino liudininkai“ pristatęs režisierius bei prodiuseris Vitalijus Manskis (55).
Rusijoje esate persona non grata, jau penkerius metus gyvenate Latvijoje. Ir visgi ar jus dar įleidžia į Rusiją?
Taip, klausimas – ar mane dar kada įleis į šalį – ir man labiausiai rūpėjo, kai sukūriau filmą „Putino liudininkai“. Atsakyti į jį galėjau vieninteliu būdu – pabandęs. Pabandžiau – įvažiavau ir netgi išvažiavau. Tai mane džiugina. 2014 metais, kai absoliučiai aiškiai išsakiau savo nuomonę apie Rusijos veiksmus Ukrainoje, mane oficialiai paskelbė persona non grata. Oficialiai netekau teisės gauti paramos visiems savo dokumentiniams projektams – o aš gana daug ką dariau ir tebedarau Rusijoje. Ilgainiui man buvo iškelta ne viena byla dėl ekstremizmo skatinimo ir nesantaikos kurstymo. Vienas bylas pradėdavo, kitas nutraukdavo, trečias atnaujindavo... Būsena, kai kiekvieną sekundę liudininko statusas gali būti pakeistas į įtariamojo, kiek apsunkina gyvenimą – kaskart atvažiavęs į Maskvą kurioje nors byloje duoti parodymų, namo į Rygą galiu ir nebegrįžti. Kita vertus, mano situacija jau senokai tokia, todėl filmas iš esmės nieko nepakeitė. Tačiau mano pozicija ir pažiūros nebepasikeis, todėl smarkiai neišgyvenu, jeigu dėl jų tektų net nukentėti.
Nejaugi nesibaiminate dėl savo gyvybės?
Čia jau kitas klausimas. Rusijoje vyraujanti bendra isterijos, chaoso ir savivalės atmosfera skatina naikinti žmones, kritikuojančius valdžią. Taip, Maskvoje tapau gerokai apdairesnis, bet kas lemta, to neišvengsi. Skripalių apnuodijimo istorija parodė, kad žemėje nėra tokio taško, kur būtum visiškai saugus. Bet, skirtingai nuo Sergejaus Skripalio, kuris buvo kadrinis specialiųjų tarnybų darbuotojas ir kurio perėjimas į kitą pusę buvo traktuojamas kaip išdavystė, aš nepriklausau jokioms tarnyboms ir savo pažiūrų niekada neslėpiau. Net tada, kai kūriau dokumentinius filmus apie Putiną.
Ir apskritai stengiuosi tokias mintis vyti šalin, nes jeigu pradėsi per daug gilintis į baimes ir pojūčius, gali apimti paranoja. Taip, aš retai važiuoju į Rusiją ir tik dėl ypač svarbių priežasčių – kai esu kviečiamas į teismo posėdžius arba dėl savo organizuojamo festivalio „ArtDocFest“ reikalų. Taip, Maskvoje vienas vėlai vakare neaiškiais kiemais nevaikštau. Bet visomis kitomis prasmėmis gyvenu laisvai ir laimingai. Manau, kad nesu įtrauktas į potencialių priešų mirtininkų sąrašus. Bet kadangi labai myliu gyvenimą ir mirti neplanuoju, tapau atidesnis.
Kokia filmo „Putino liudininkai“ atsiradimo istorija?
Viskas prasidėjo 1999 metų gruodžio 31 dieną, kai tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas paskelbė, kad savo pareigas perduoda Vladimirui Putinui. O iškart po švenčių, sausio 2 ar 3 dieną, daviau nurodymus savo komandai Sankt Peterburge pradėti kurti filmą apie Putiną – rasti žmonių, pažįstančių jį nuo vaikystės, galinčių apie jį papasakoti.
Tuo metu dirbau valstybinio televizijos kanalo „Rosija“ Dokumentinių filmų departamento vadovu. Pagalvokite: paskelbiama, kad šalį valdo naujas prezidentas, o aš, šios šalies pilietis, apie tą žmogų nieko nežinau. Jeigu jau aš nieko nežinau, mano žiūrovai – tuo labiau. Todėl visai normalu buvo pradėti rinkti dokumentinę medžiagą. Sankt Peterburge radome nemažai žmonių – nuo bendraklasių iki kaimynų, kurie mielai dalijosi prisiminimais. Nufilmavome jo klasės auklėtoją ir vokiečių kalbos mokytoją, ji labai įdomiai ir emocionaliai pasakojo apie auklėtinį. Naudodamasis proga Putinui perdaviau to įrašo kopiją – kad prisimintų mokytoją, kuri dėl jo padarė gal net daugiau nei tėvai. Nesitikėjau tokios reakcijos: Putinas man paskambino ir pakvietė susitikti. Domėjosi, ką mes dar filmavome, davė kelis telefonų numerius žmonių, kurių dar nebuvome kalbinę. Pasiūliau Putinui nuvažiuoti pas savo mokytoją į svečius – nufilmuotume susitikimą. Nufilmavome.
Tas pirmasis filmas apie Putiną žiūrovams padarė labai teigiamą įspūdį. Net neabejoju, padėjo dar pirmame ture, 2000-ųjų kovo 26-ąją, tapti Rusijos prezidentu. Vėliau Putiną filmavau ir įvairių svarbių vizitų ar įvykių metu. Antrojo filmo premjera vyko 2001 metų rugpjūčio 12 dieną per valstybinį Rusijos televizijos kanalą – tuo metu Putinas šalį valdė jau maždaug pusantrų metų.
O kaip tuomet ta teigiamai prezidentą pristatanti medžiaga virto liudijimu prieš jį? Juk filmas „Putino liudininkai“ prasideda nuo scenos iš jūsų asmeninio šeimos archyvo: jūsų žmona Natalija, klausydamasi naujienų tą 1999-ųjų gruodžio 31-ąją, baisisi, kas laukia šalies. Vadinasi, ji jau tada turėjo aiškią nuomonę. O jūs?
Jeigu prieš dvidešimt metų kūrei filmą valstybiniam televizijos kanalui, tai nereiškia, kad buvai valdžios subinlaižys ir parsidavėlis Kremliaus portretininkas, o dabar neva atsipeikėjai, emigravai ir iš toli keiki valdžią. Nesiteisinsiu ir nebandysiu paneigti tokių nuomonių. Tik pasakysiu: susiraskite internete tą 2001 metų filmą ir pažiūrėkite. Filmas prasideda nuo penkių minučių trukmės scenos, kaip žmonės juodais kostiumais, baltais marškiniais ir juodais kaklaraiščiais kloja raudoną kiliminį taką, paskui ropinėja po jį ant kelių rankiodami pūkelius. Galiausiai privažiuoja limuzinas, išlipa Putinas ir eina tuo kilimu. Visa tai vyksta skambant gana ironiškai muzikai. Manau, kad ir tada man pavyko sukurti objektyvų filmą, kuris vėliau dalyvavo prestižiniuose dokumentinio kino festivaliuose visame pasaulyje, pelnė prizų, buvo transliuojamas daugelio šalių televizijų. Toje juostoje rodomas Putinas nepagražintas, kur kas realesnis, nei pernai amerikiečių režisieriaus Oliverio Stone’o sukurtame keturių dalių filme.
Grįždamas prie naujausio savo filmo „Putino liudininkai“, noriu pasakyti, kad į jį sudėjau visą turėtą medžiagą ir asmeninį šeimos archyvą, filmuotą tą lemtingą gruodžio 31 dieną. Negaliu pasakyti, kad tada aš visiškai pritariau žmonai: man atrodė, kad ji kiek per emocingai reaguoja, o gyvenimas juk yra daug sudėtingesnis... Greitai paaiškėjo, kad teisi buvo žmona. Peržiūrėjęs tų dienų archyvą pats nustebau, kad taip įkyriai ir giliai bandžiau kapstytis ne aktualijose, o iš pažiūros nereikšminguose pakeitimuose, kuriuos tikslingai darė naujai išrinktas prezidentas. Vertindamas 1999–2001 metais filmuotą medžiagą matau, jog pasąmonės lygmeniu fiksavau labai svarbius dalykus: valdžios perdavimas, imperatoriškos ambicijos, vado sindromas, nykstanti demokratija... Kad ir Rusijos himno pakeitimo istorija – ji praėjo itin tyliai ir, galima sakyti, be visuomenės vertinimo. Sovietų Sąjungos himno ir simbolių grąžinimu prasidėjo ta tragedija, kuri dabar ištikusi Rusiją.
Kodėl prieš penkerius metus nusprendėte emigruoti būtent į Latviją?
Mus su žmona sukrėtė Krymo aneksija. Išvažiuoti iš šalies nusprendėme per vieną dieną. Kodėl Latvija, Ryga? Visiškas atsitiktinumas. Pastaruosius kelis dešimtmečius kūrybiškai daugiau bendradarbiavome su Vokietija, Čekija, Suomija. Todėl, logiškai mąstant, naudingiau būtų buvę emigruoti į tas šalis, kur turėjau ryšių. Bet taip sutapo, kad kelios savaitės iki tų įvykių pas mus svečiavosi bičiulė ir tarp kitko papasakojo, kaip nusipirko žemės sklypelį Latvijoje ir čia gavo leidimą gyventi. Matyt, į galvą atėjo mintis, kokia lengva ir paprasta ši procedūra – nereikia daryti skambių pranešimų, galima tiesiog ramiai išvažiuoti.
Trims dienoms nusipirkome bilietus į Rygą, prieš tai dar dieną panaršėme internete, panagrinėjome butų skelbimus. Rygoje pirmą dieną apžiūrėjome apie dešimt butų, kitą rytą – dar penkis ir dieną jau registravome pirkimo sutartį, o trečią dieną padavėme dokumentus dėl leidimo gyventi Latvijoje. Viskas. Štai jau penkeri metai, kai esame Latvijos gyventojai.
Beje, jei iš tiesų būtume ruošęsi, greičiau jau būtume važiavę į Lietuvą, nes mano promočiutė – Lietuvos lenkė, gimusi Vilniuje. Ukrainos žurnalistai dažnai klausia, kodėl nevykau į Ukrainą, juk esu ukrainietis. Aš gimiau Lvove, studijavau Maskvoje, o Kijevas man niekada nebuvo artimas. Išvažiuodamas iš Rusijos neplanavau nutraukti kūrybinės veiklos, o kraustytis į Lvovą būtų tolygu užsidaryti nuo pasaulio ir išeiti į ankstyvą pensiją.
Kas jus tebesieja su Rusija?
Maskvoje mes su žmona pragyvenome didžiąją dalį savo gyvenimo, ten – visi draugai, žmonos giminės. Maskvoje liko gyventi ir dukros – jos jau suaugusios, savarankiškos moterys. Polinai 32-eji, ji yra kulinarijos prodiuserė: formuoja viską nuo restorano personalo iki interjero. Jaunesnioji, 31 metų Nika, dirba architektūros biure dizainere. Ji triskart stojo ir triskart metė dokumentinio kino režisieriaus studijas, o galiausiai pasirinko architektūrą. Žinoma, gaila, kad jos liko tame, kitame, pasaulyje. Bet aš negaliu nugyventi jų gyvenimo. Kol kas jos tiki, kad galima gyventi Rusijoje. Nemažai jaunų žmonių teigia, kad galima išvengti politikos. Bet esu tikras, kad tai – tik iliuzija, nes politikos padariniai anksčiau ar vėliau palies kiekvieną.
Kartais su žmona pasikalbame apie grįžimą. Bet į tą Rusiją, iš kurios išvažiavome, grįžti prasmės nėra. O ta Rusija, į kurią norėtume grįžti, – deja, vis labiau tolstanti svajonė...