Kino teatras „Pasaka“ ir prancūziška kava L’OR tęsia pokalbių ciklą „Kava ir kinas“. Penktoje laidoje žurnalistas ir režisierius Karolis Kaupinis kalbina režisierių Tomą Vengrį, kurio debiutinė juosta „Gimtinė“ pripažinta geriausiu Baltijos šalių filmu. Amerikoje ir Lietuvoje kuriantis režisierius ne tik atskleidžia Amerikos kino industrijos užkulisius, bet ir pasakoja apie darbą su vienu žymiausių režisierių Terrence Malick.
Po to, kai pradėjai važinėti į Lietuvą, ar vis dar jautiesi svetimas tarp savų?
Aš labai daug laiko leidau Lietuvoje vaikystėje ir paauglystėje, todėl kažkiek teko subręsti tarp lietuvių. Kai atskrendu į Vilnių, jaučiuosi grįžęs į savą vietą.
Pagrindinis „Gimtinės“ filmo veikėjas esi tu? Ar tai personažas?
Kai pirmą kartą rašiau scenarijaus traktuotę, tai buvo trys veikėjai – brolis, sesė ir mama. Berniukas buvo linkęs visur dalyvauti, o sesė labiau atsitraukusi. Galiausiai aš tuos vaidmenis sudėjau į vieną. Manęs kažkiek ten yra, bet, rašant scenarijų, savęs negali ištrinti iš vaidmens. Turiu draugų Lietuvoje, kurie pažiūrėjo filmą ir pažinojo mane tokio paties amžiaus kaip filmo veikėjo. Jie sakė, kad čia labiau jaučiasi mano sesės požiūris, nes aš buvau linkęs visur dalyvauti.
Vienas iš šokiravusių dalykų JAV buvo, kai Los Andžele dalyvavome filmų mokyklos baigiamųjų darbų peržiūrose. Vienas vaikinas, dirbantis režisieriaus asistentu nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro su nedidele alga, buvo minimas kaip pavyzdys. Ar tai, ką Lietuvoje traktuojame kaip savaime suprantamą dalyką, dėl didžiulės konkurencijos Amerikoje, laikoma pasiekimu?
Tiek Niujorke, tiek Los Andžele filmavimo komandą rasti nesunku. Nori surasti komandą, kuri viską poryt galėtų nufilmuoti nemokamai? Nesunku, nes yra tiek daug žmonių, kurie to nori. Kažkada su draugu atsitiktinai sugalvojom pafilmuoti ir į vieną tinklalapį įkėlėm skelbimą, kad reikia poros aktorių. Ten įdėjome ir savo aprašymus, ką jau esame sukūrę. Staiga parašo iš kažkokios grimo akademijos, kad prie filmavimo komandos nori prisijungti tos akademijos studentai ir viską darys nemokamai. Komandą surinkome be jokių pastangų ir tada supranti, kad gauti apmokamą darbą kine, baigus studijas, yra pasiekimas.
Kai pasakoji apie tai, kaip pradėjai dirbti su režisieriumi Terrence Malick, sakai, kad jo komanda atvažiavo į Amerikos filmų institutą ieškoti žmonių. Kodėl jie taip daro, kai aplink yra krūvos profesionalų, konkuruojančių tarpusavyje?
Iš dalies galima pasakyti ciniškai. Visų pirma, šešias dienas per savaitę dirbdavome mažiausiai po 12 valandų per dieną. Joks Oskaro laimėtojas nedirbtų tokiomis sąlygomis. Visi norėjome įrodyti, ką galime. Amerikos kino industrija yra pastatyta ant tų jaunų žmonių ambicijų, kurie dirbs daugybę valandų, atiduos visą save, kad tik išsiskirtų iš tos minios žmonių. Kai turi vardą kaip Malick, tai ateis visi dirbti, nes jis yra Amerikos kino dievas. Kažkada vienas praktikantų atėjo pas prodiuserę ir paprašė, kad jam mokėtų, o juk eilė į nemokamą praktikos vietą didžiulė.
Į tą pačią nemokamą vietą?
Jam atsakė, kad pažiūrės, ką gali dėl to padaryti. Po savaitės jį pakeitė kitas ir už nugaros dar laukė šimtai kitų.