Režisierius Rimas Tuminas: „Teatras pas mane atėjo, ne aš pas jį“

Rimas Tuminas / Žurnalo „Legendos“ viršelis
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-02-05 12:11
„Kol kas užsiimu proto mankšta, dar tik ruošiuosi. Dabar pats metas apie naujų spektaklių medžiagą galvoti, – prisipažįsta režisierius Rimas Tuminas (69). – Dar noriu Mažajame atnaujinti „Tris seseris“, „Maskaradą“, paskui Gogolio „Revizorių“, kuriame vaidino dabar jau šviesaus atminimo Gediminas Girdvainis. Jis išėjo, tad reikia viską peržiūrėti. Neapleidžia manęs kompozitoriaus Fausto Latėno netektis – Maskvoje liko mūsų neįgyvendinti darbai“.

Dėl šio interviu žurnalui „Legendos“ žurnalistė Daiva Kaikarytė tarėsi ilgokai – sunku buvo pagauti Vilniaus mažojo teatro įkūrėją, nuo 2007-ųjų dirbantį Valstybinio akademinio J.Vachtangovo teatro meno vadovu Maskvoje. Teko palaukti, kol aprims kūrybinė veikla, pasibaigs visi lauko darbai sodyboje ir teatro legenda ras laiko pasikalbėti apie savo viso gyvenimo darbus.

„Fizinis darbas man lyg poezija, – šypteli režisierius. – Kai dirbi fiziškai – pulsuoji gyvenimu. Tave pasiekia impulsai iš dešinės, kairės, iš žemės, dangaus, iš istorijos, atminties. Viskas virpa. Tai yra grožis, harmonija. Ramybės nėra. Ir gal gerai. Ji ir taip bus – ramybė. „Ilsėkis ramybėje“ užrašys antkapyje, o kol gyveni – apie tai negalvoji“.

Į savo sodybą Rimas Tuminas grįžo izoliuotis iš Vokietijos, kur buvo dėl sveikatos problemų. Tačiau paklaustas, ar pavyko susidraugauti su vėžio diagnoze, prisipažįsta: „Su juo nesusidraugavau, bet nustojau bijoti, pernelyg ilgai jis su manimi kalbasi. Užtruko mūsų dialogas – septyneri metai.

Kai pasiekė žinia apie ligą, supratau, kad nekovosiu. Nes vis tiek pralaimėsiu. Tik stengiuosi nepasiduoti.

Daktarai man vis ką nors pašalina, ką nors priduria, pavalo, ką nors nupjauna – kol yra ką pjaustyti, dar galima tikėtis. Tas procesas – lyg paties gyvenimo, lyg teatro misija – atitolinti mirtį. Apgauti, atstumti ją. Tai viso gyvenimo intuityvi žmogaus laikysena, pozicija. Kai pasiekė žinia apie ligą, supratau, kad nekovosiu. Nes vis tiek pralaimėsiu. Tik stengiuosi nepasiduoti. Tad taip ir gyvenu – nepasiduodamas, atidėliodamas, atstumdamas ją – mirtį, todėl dirbu.

Su aktoriais pasakoju žiūrovui istorijas, kad tik jis pajustų, jog yra reikalingas, mylimas, kad tik neišgyventų. Taip noriu, kad teatras žiūrovui suteiktų galimybę nors sekundę pajusti amžinybę, savo reikalingumą. Džiaugiuosi, kai žiūrovas pajunta tai visa esybe, nervais, kai įtiki savimi, grožiu, kai aplanko harmonijos pojūtis. Tai ir yra būdas, kaip atitolinti mirtį“.

Interviu su Rimu Tuminu – naujausiame žurnale „Legendos“.

Žurnalą „Legendos“ galite užsiprenumeruoti. Daugiau informacijos ČIA.

Rimas Tuminas / Žurnalo „Legendos“ viršelis
Rimas Tuminas / Žurnalo „Legendos“ viršelis
Žurnale „Legendos“ – laiko patikrintos istorijos. Garsiausių asmenybių biografijos ir išpažintys, pasakojimai apie legendomis tapusius daiktus ar reiškinius ir visa tai, ką verta prisiminti.

Naujausi straipsniai