Režisierius Ignas Jonynas: „Filmas yra išbandymas ir režisieriui, ir jo šeimai“

Ignas Jonynas/ Pauliaus Zaborskio nuotr.
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2019-08-11 11:50
Prieš penkerius metus režisierius Ignas Jonynas (48) pristatė savo filmą „Lošėjas“ – ir privertė žmones pažvelgti į lietuvišką kiną visai kitomis akimis. Juosta pelnė daugybę apdovanojimų, o režisierius tąkart puse lūpų užsiminė kuriantis naują filmą. Ilgametis procesas nebuvo lengvas, bet šviesa tunelio gale jau matyti: šį rudenį pasaulį išvys Jonyno „Nematoma“.

Pradėkime nuo žodžių žaismo: vartydama nuotraukas iš juostos „Nematoma“ filmavimo aikštelės, mačiau nuostabių vaizdų. Kur radote tokio įspūdingo grožio vietų filmui apie neregius?

Karpatuose, Synevyre. Tai labai graži vietovė, kurioje yra mistiškas, legendomis apipintas Synevyro ežeras.

Išbandėte jo vandenį?

Nebandžiau, nes jis labai apgaulingas: paviršiuje gali pasirodyti šilta, bet vos giliau – stingdančiai šalta. Daug vietinių, ėjusių ten žvejoti ar maudytis, žuvo. Tačiau mėgstantiems serialą „Tvin Pykso miestelis“ būtinai reikėtų ten nuvažiuoti: kalnai Synevyre be galo gražūs, bet turi kažkokią paslaptį, kelia tarytum grėsmę. Mano filmui tai labai tiko: ten, pasaulio užmirštoje vietoje, slapstosi mūsų herojus. O dėkoti už šią vietą turiu mūsų operatoriui Denisui Luščikui – jis ukrainietis, tas vietas skersai išilgai išmaišęs. Jis net žinojo trobą, į kurią mus įleido filmuoti. Aišku, ten nėra nei vandentiekio, nei elektros, vienintelis kelias užvažiuoti į kalną – nežmoniškai status, akmenuotas, neretai juo teka vanduo, visą laiką važiuoji ties bedugnės kraštu... Automobilius, kad nenuslystų, tekdavo rišti prie medžių. Operatorių komanda, važiavusi ten su filmavimo technika, po kelionės žemyn užsitarnavo po gerą šimtą gramų. Tikras iššūkis.

Ignas Jonynas/ Pauliaus Zaborskio nuotr.
Ignas Jonynas/ Pauliaus Zaborskio nuotr.

Kokių dar iššūkių pateikė Karpatai?

Pagrindiniam mūsų aktoriui Dainiui Kazlauskui keliose filmo scenose teko kalbėti ukrainietiškai. Dainius turbūt mane pasmerks, nes pačią ilgiausią ir sunkiausiai išmoktą sceną, kai jis ukrainietiškai kalba telefonu, aš... iškirpau. Bet visada taip būna – tos vietos, kur aktoriai labiausiai stengiasi, iš filmų iškerpamos. Kiaulystės dėsnis. Dar sunkiau – šokti, nes filmo veiksmas sukasi televizijos šokių projekte. Laimė, šokti Dainiui ne naujiena: mokykloje buvo daug žadantis pramoginių šokių šokėjas, vėliau dalyvavo Cholinos spektakliuose. Jam teko prisiminti senus laikus ir pasimokyti choreografijos pas Martyną Rimeikį.

Filmo scenarijų vėl rašėte kartu su Kristupu Saboliumi. Kodėl sumanėte veiksmą nukelti į televizinį šokių projektą? Esate tokių matęs?

Be abejo. Mudu su Kristupu visuomet pradedame rašyti scenarijų nuo temos: pirmiausia atsiranda mintis, kuri mums rūpi, o tada jau galvojame, į kokį rūbą ją įvilkti, kad būtų įdomu. Filme vienas herojus kunigui sako: „Tiesa jus išlaisvins.“ Tai ir yra pagrindinė tema. O šokių projektas tapo vienu iš šios temos drabužių. Pats šokis – puikus būdas papasakoti, kas paprastais žodžiais nenupasakojama: apie žmonių santykius, jausmus... Lietuvoje kažkodėl manoma, kad pramoginis ir festivalinis kinas nedraugauja, bet aš nesutinku. Sau jau seniai, dar prieš „Lošėją“, suformulavau uždavinį – sudėtingoms temoms rasti patrauklią formą.

Ignas Jonynas/ Pauliaus Zaborskio nuotr.
Ignas Jonynas/ Pauliaus Zaborskio nuotr.

„Lošėjuje“ jūs ją radote.

Su „Lošėju“ įvyko įdomus kazusas. Dabar jau galiu prisipažinti: jo ilgai niekas nenorėjo rodyti, nes bijojo, kad nesurinks žiūrovų. Tik viena kompanija surizikavo – ir išlošė, nes filmas, nors dramatiškas ir gana sunkus, surinko daugybę žiūrovų, rodikliai viršijo lūkesčius. „Nematoma“ – dar sunkesnis, bet ir popsiškumo jame nestinga: čia ir šokių projektas, ir detektyvinė linija, ir meilės istorija... Pagrindinė tema – manipuliacija. Mes juk dažnai nežinome, kur tiesa, o kur melas. Manipuliuojame vaizdais, gyvename jų pasaulyje: televizija, feisbukas, instagramas, nuotraukos, nuotraukos, nuotraukos... Norime save eksponuoti, bet paprastas portretas mums nebetinka, norime save surežisuoti. Tampame priklausomi nuo vaizdo.

Argi jūsų profesijai tai ne į naudą?

Mano profesija – paradoksali. Šiais laikais klesti vaizdų religija, o režisierius kaip koks šamanas turi vadovauti jos ritualams ir nepamesti tiesos jausmo. Amžinatilsį Antanas Šurna, kai su juo repetuodavome teatre, prieš kiekvieną sceną klausdavo: „O ką tai duoda?“ Tas klausimas visus užmušdavo, bet priversdavo susimąstyti, kodėl tai darai. Tai labai svarbu kuriant filmą. Kai jo nekuriu, esu reklamos režisierius, iš to gyvenu. Žinau, kaip sukurti produktą, kuris sudomintų tam tikrą auditoriją ir duotų pelno. Kine svarbiau atskleisti temą ir neprarasti pasakojimo autentiškumo. Viena vertus, kuriu filmus, kurie tarsi turėtų kritikuoti materialinę sferą, tačiau – pats joje dirbu. Savas tarp svetimų ir svetimas tarp savų.

Tai jūsų geroji pusė, manau.

Nežinau. Bet suprantu, kad šokių projektai yra puiki manipuliacijos forma. Visi žiūrovai tai supranta, o jei nesupranta, vis tiek žaidžia tą žaidimą. Teisėjai kalba pagal numatytą scenarijų, vienas atlieka gero, kitas – blogo policininko vaidmenį, dalyviai iš anksto paruošti... Tačiau net žinant, kad daug kas režisuota, televiziniai projektai vis tiek kelia nuoširdžių emocijų. Štai jums ir manipuliacijos galia.

Rašydami scenarijų su Kristupu gilinomės į neregių pasaulį. Mes, matantys, dažnai mąstome stereotipiškai: stengiamės užjausti, gailimės... Iš pirmo žvilgsnio tai sveikintinos, gražios emocijos, bet, kaip prasitarė vienas neregys, kartais geriau apsieiti be tos užuojautos. Jis pasakojo, kaip viena moteris pasiryžo žūtbūt jį pervesti per gatvę. Jis nuolat vaikšto tame rajone, gerai orientuojasi, bet ta moteris primygtinai siūlėsi ir nuvedė visai ne ten, kur reikėjo, o paskui jam jau iš tiesų buvo sunku grįžti. Taigi tas mūsų hipertrofuotas noras pademonstruoti užuojautą kartais sukelia priešingų reakcijų. Daug svarbiau iš tikrųjų suprasti aklojo pasaulį, jo poreikius ir elgtis adekvačiai. Beje, jei patys bent dieną praleistume visiškoje tamsoje, kitaip suvoktume pasaulį. Juk pasaulis dažnai yra kitoks, nei jį matome.

Kaip ieškojote aktorių savo juostai?

Širdyje turbūt visada žinojau, kad pagrindinis vaidmuo teks Dainiui Kazlauskui. Mes – kurso draugai ir geri bičiuliai, jaučiau, kad niekas kitas geriau už jį to nepadarys. Dainius – megastipri asmenybė, su juo nėra paprasta dirbti net būnant bičiuliais. Bet jei randi bendrą kalbą, jis kūriniui suteikia labai didelio svorio.

Paulina Taujanskaitė man buvo atradimas. Aktorės ieškojau labai ilgai, vieną jau beveik buvau pasirinkęs – vėliau supratau, kad tai nebuvo teisinga, nors mergina gabi ir labai stengėsi. Bet nieko nepadarysi – tarp aktoriaus ir jo vaidmens turi įvykti chemija. Esu dėkingas visiems, kurie dalyvavo, nes jie visi man padėjo. Bus staigmena žiūrovams, kurie pažįsta Darių Bagdžiūną kaip rimtą verslininką: jam teko įdomus vaidmuo, žmogus tikrai turi talentą ir buvo vienas paklusniausių aktorių, kokius esu sutikęs. Karščiuodamas, turėdamas 39 laipsnius temperatūros, nėrė po šaltu vandeniu, dirbo ir su kaskadininkais, ir be jų... Turėjau puikią kostiumų dailininkę Sandrą Straukaitę. Jai tai nauja patirtis – ir, manau, nelengva, bet su tokiais žmonėmis didelis malonumas dirbti.

Kaip sekėsi gauti lėšų filmui? Po didelės „Lošėjo“ sėkmės, rodos, neturėjo būti vargo.

Aš irgi slapčia vyliausi, kad po „Lošėjo“ bus lengviau, – visgi daug žiūrovų, apdovanojimų... Maniau, požiūris į mano naują filmą bus palankesnis nei į pirmąjį. Kai juostą tenka kurti šešerius metus, supranti, kad tokiais tempais tuoj ir senatvės sulauksi. Kodėl taip nenoriai buvome finansuojami, sunku pasakyti. Pradžia buvo labai optimistiška, bet paskui reikalai pradėjo klimpti. Kartais atrodė, kad viskas griūva, veriasi žemė po kojomis... Tai buvo sunkūs metai, pats per juos labai pasikeičiau, patyriau daug išgyvenimų. Kai sakau, kad šis filmas – sunkesnis, galbūt turiu galvoje ne siužetą, o tai, kas vyko su manimi. Tas Ignas, kuris pradėjo kurti filmą, ir tas, kuris dabar kalba su jumis, yra du skirtingi žmonės. Galiausiai viskas išsisprendė, prisidėjo privačių rėmėjų iš Ukrainos. Ši šalis kuriant filmą atsirado netyčia: norėjau kalnų ir vietovės, kuri būtų artimesnė lietuvių mentalitetui. Be to, turiu savo operatorių Denisą, su juo dažnai dirbu, filmuoju reklamas. Jis gyvena Kijeve, bet atlieka pasaulinio lygio darbus: kuria muzikinius klipus, yra laimėjęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą, filmavo net Miley Cyrus klipą. Dėl jo filme atsirado ir šis tas ukrainietiško.

Karas Ukrainoje jums nesutrukdė?

Gal skambės ironiškai, bet jau baigdamas filmuoti Ukrainos kalnuose supratau, kas geriausiai patikrina žmogų. Tai keturios raidės K: kinas, karas, kalnai ir kelionė. Visi komponentai vienaip ar kitaip buvo susidūrę šioje juostoje. Filmavome šalyje, kurioje vyksta karas: Karpatuose tauta ypač patriotiškai nusiteikusi, daug žuvusių konflikto teritorijose. Ten žmonės aiškiai suvokia, kas yra Tėvynė ir kaip už ją kovoti. Patys tiesiogiai karo nejautėme, bet filmuojant pasitaikė kitų kliūčių – dažniausiai jos buvo susijusios su organizacinėmis, finansinėmis galimybėmis ir neišsipildžiusiais lūkesčiais. Kaip kūrėjas norėčiau negalvoti apie pinigus, bet negaliu – nuolat turiu ieškoti kompromiso. Seniau, kaip pasakodavo sena kino studijos chebra, išvažiuoja visi filmuoti į kokias Zervynas, siaučia po kaimus ieškodami geriausio samagono, o po mėnesio išsiunčia telegramą: „Atsiųskite pinigų, lokacijų dar neradome.“ O dabar visi žino, kad laikas yra pinigai. Net turėdamas labai ribotą rezervą privalai maksimaliai išspausti, ką gali.

Bet kartais kas nors nukrinta iš dangaus. Pavyzdžiui, ilgai negalėjome rasti bažnyčios filmavimui: tai netiko, tai neįsileido. Ir staiga nežinia kokiu būdu atsirado Zapyškis – viena seniausių gotikinių bažnyčių. Ją turėjo atnaujinti: ačiū Kauno rajono valdžiai, kad atidėjo renovaciją ir mes spėjome nufilmuoti. Pagrindinės mūsų herojės vardas – Marija, o pačioje filmo pradžioje yra elnių scena. Kai dirbome bažnyčioje, sykį priėjo restauratorius ir pasakė: „Čia ant sienos nupiešta įdomi freska. Dabar ji užtepta, jos nematote, bet ten pavaizduota, kaip elnias ant ragų neša Mariją.“ Pasirodo, tai Zapyškio simbolis. Ir man į galvą trinktelėjo: vadinasi, pataikiau. Galima tai laikyti sutapimu, galima – ženklu. Bet kai kuo nors labai tiki, gal net išprovokuoji likimą.

Filmas dar nebaigtas, o jau skinate laurus tarptautiniuose kino festivaliuose: Ispanijos San Sebastiano festivalyje laimėjote du „Glocal in Progress“ prizus. Argi ne likimas?

Tai fenomenas. Pinigų katastrofiškai trūko, buvo sunku baigti filmą, ir staiga – štai, imkite... Į festivalio programą atrinko tris filmus, iš jų laimėjo tik vienas. Ir mes sugebėjome laimėti du prizus: piniginį 10 tūkstančių eurų prizą ir postprodukcijos darbus Madride, dabar jie jau vykdomi. Tai buvo dovana iš dangaus. San Sebastiano festivalis man apskritai labai mielas, nes jis yra apie kiną: ten mažiau šou, demonstravimosi. Ten iš tikro myli ir domisi kinu. Šiemet festivalio metu Woody Allenas filmuos savo naująją juostą ir dalis veiksmo, kiek žinau, vyks pačiame festivalyje.

Bet laimėti „Auksinę palmės šakelę“ ar „Oskarą“ būtų irgi neblogai...

Blogai tikrai nebūtų – ir ne tiek dėl to, kad paglostytų savimeilę ir ego – ko gero, tai nesvetima kiekvienam menininkui. Bet pirmiausia tai turėtų padėti ateičiai. Arthausiniai filmai sunkiai finansuojami, visi skundžiasi, kad kasmet tampa vis sunkiau gauti lėšų. O apdovanojimai padeda prasimušti. Jei nori būti kine, turi būti kažkam įdomus: jei nesi įdomus, sėdėk namie ir filmuok šeimyninius vaizdelius. Visi menininkai stengiasi, kad jų kūriniai būti matomi ir žinomi, – suprantama, kodėl. Todėl ir aš garsiai kalbu, kad „Nematoma“ pradės savo kelionę A lygio kino festivalyje, – tik negaliu pasakyti, kuriame, nes yra konfidencialumo sutartis (juokiasi). O rugsėjo 20 dieną vyks premjera Lietuvoje.

Ignas Jonynas/ Pauliaus Zaborskio nuotr.
Ignas Jonynas/ Pauliaus Zaborskio nuotr.

Su kokiomis nuotaikomis tos premjeros laukia jūsų šeima?

Filmas yra išbandymas ir režisieriui, ir jo šeimai: maniškė kartu turėjo ištverti tuos penkerius metus. Filmavimo laikotarpiu labai sunku būti šeimos žmogumi: na, šunį į lauką išvesdavau, bet turbūt tik tam, kad atsiplėščiau nuo savo rūpesčių... Tas mūsų šuo senas – jau trylikos metų. Kiekvienas filmas yra tarsi atskaitos taškas: pirmąjį pradėjau kurti, kai gimė mano sūnus, antrąjį – kai gimė Kristupo dukra. Kai išėjo „Lošėjas“, mano sūnus jau ruošėsi eiti į pirmą klasę, Kristupo dukra irgi užaugo. Norėtųsi filmus kurti greičiau, kad nepraeitų kelios kartos... Bet viskas yra tik aplinkybių suma. Režisieriams, dirbantiems ne tik kine, bet ir reklamoje, tas kinas – ne visada pranašumas, nes ilgam iškrenti iš rinkos, o kai grįžti iš filmavimo aikštelės, visi nustemba: „Tai grįžai į reklamą?..“ Jiems atrodo, kad jei išėjai į kiną – tai jau visam ir nuo šiol esi tik menininkas, su visais iš to išplaukiančiais stereotipais.

Ką veikia jūsų artimieji?

Vyriausioji dukra Morta studijuoja tekstilę Amsterdame – jai liko dar vieni metai. Jaunesnioji Unė dirba modeliu, keliauja po pasaulį, jai neblogai sekasi. O sūnus Balys – pirmokas, žaidžia krepšinį ir groja būgnais. Visi mano vaikai labai skirtingi, saviti. Mūsų šeima apskritai – skirtingų planetų galaktika. Žmona Rasa yra ekonomistė, dirba finansų analitike. Kai išeinu į kiną, jai tenka išlaikyti keturis namų kampus. Kinas ne tik man, bet ir šeimai yra vienas iš išbandymų. Bet būtinai noriu sukurti dar vieną filmą: jau turiu temą, kuri man atrodo svarbi.

Naujausi straipsniai