Režisierius François Ozonas: „Seksas be sutikimo visada yra nusikaltimas“

François Ozonas/Vida Press nuotr.
Autorius: Ieva Šukytė
Publikuota: 2019-04-27 18:00
Kino provokatoriumi vadinamas prancūzų režisierius François Ozonas (51) šiemetiniame Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu už filmą „Ačiū Dievui“.

Pagal tikrus įvykius sukurta juosta, pradedama rodyti ir Lietuvoje, pasakoja apie tris vyrus, kuriuos vaikystėje seksualiai išnaudojo Lione dirbęs kunigas Bernard’as Preynat, ir jų kovą prieš pedofiliją Bažnyčioje. Šiuo metu pedofilija kaltinamam kunigui ir jo nusikaltimus slėpusiems Bažnyčios tarnautojams iškelti ieškiniai, vyksta teismai. Susitikus po Berlyne įvykusios premjeros režisierius neslėpė: tikisi, kad šis jo filmas paskatins visuomenę kalbėti ir privers Bažnyčią imtis veiksmų.

„Ačiū Dievui“ – devynioliktasis François Ozono ilgametražis vaidybinis filmas. Sunku patikėti, kad juos visus sukūrė tas pats režisierius. Su kiekvienu nauju filmu Ozonas neria į naujas kino paieškas, bando savo jėgas vis kitame žanre. Nuo juodosios komedijos „Sitcom“, jį išgarsinusio miuziklo „8 moterys“, kriminalinės dramos „Baseinas“ iki istorinės dramos „Francas“ ar erotinio trilerio „Dvilypis meilužis“ režisierius provokuojamai kalba apie žmonių seksualumą, lytį, žaidžia įmantrius vizualinius žaidimus ir nebijo rodyti atvirų sekso scenų.

Kurdamas „Ačiū Dievui“ Ozonas jautriai pažvelgė į praeities traumų kankinamus herojus. Režisierius rėmėsi trijų seksualinio išnaudojimo aukų – Alexandre’o, François ir Emmanuelio – liudijimais apie juos vaikystėje tvirkinusį kunigą Bernard’ą Preynat, kurio teismas turėtų įvykti šių metų pabaigoje. Vieno iš filmo veikėjų prototipo François Devaux įkurta asociacija „La Parole Libérée“ („Išlaisvintas žodis“) leido aukoms nusimesti tylos naštą, kankinusią ilgiau nei du dešimtmečius. Asociacijai savo liudijimus jau pateikė 85 vyrai, kuriuos aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose skautų stovykloje seksualiai išnaudojo juos prižiūrėjęs kunigas Preynat. Kovo pradžioje nuosprendžio (tiesa, lygtinio) – pusę metų kalėti – sulaukė ir buvęs Liono arkivyskupas kardinolas Philippe’as Barbarinas, ilgai dangstęs Preynat nusikaltimus. Būtent nuo kardinolo spaudos konferencijoje pasakytų neapgalvotų žodžių ir kilo filmo pavadinimas: Barbarinas padėkojo Dievui už tai, kad daugumai šių nusikaltimų pagal Prancūzijos įstatymus suėjo senaties terminas.

Kodėl nusprendėte kurti filmą šia tema?

Norėjau papasakoti aukų istoriją. Susitikęs ir pabendravęs su visais tais žmonėmis, kurių gyvenimus kone sužlugdė vaikystėje patirti siaubingi dalykai, išvydau daug ryžto ir nepaprastos stiprybės. Iš pradžių norėjau sukurti filmą apie vieną iš herojų – Alexandre’ą, tačiau žingsnis po žingsnio projektas išsivystė į daug didesnį.

Filmo scenarijus nėra įprastos struktūros. Pagrindiniai veikėjai filmo eigoje tarsi pakeičia vienas kitą.

Taip klostėsi įvykiai tikrovėje. Kovą su Bažnyčia pirmiausia pradėjo Alexandre’as. Pirmuosius dvejus metus jis vienas susitikinėjo su Bažnyčios tarnautojais, bendravo su jais elektroniniais laiškais. Supratęs, kad šie nesiims jokių veiksmų, pateikė pareiškimą policijai, o tada atsirado François, įkūrė asociaciją „La Parole Libérée“. Dėl šios organizacijos Emmanuelis randa drąsos papasakoti savo istoriją. Filmo scenarijus atspindi realių įvykių seką. Tiesa, tai nėra įprasta scenarijaus struktūra – pagrindinis filmo herojus pradingsta po 45 minučių. Prodiuseriai bandė mane įtikinti pakeisti scenarijų ir visus tris veikėjus rodyti nuo pradžios, bet tai būtų buvę neįmanoma.

François Ozonas/Vida Press nuotr.
François Ozonas/Vida Press nuotr.

Filme rodomi susirašinėjimai ir pokalbiai su Bažnyčios tarnautojais, girdimas užkadrinis balsas. Ar šie tekstai yra tikri? Kaip juos atrinkote?

Į pirmą susitikimą su manimi Alexandre’as atsinešė didelę bylą, kurioje buvo visi susirašinėjimai, elektroniniai laiškai su Bažnyčia. Skaitydamas šiuos tekstus supratau, kad jų užtenka teatro pjesei parašyti. Šie žodžiai parodo, kaip iš tiesų funkcionuoja institucija. Ji daug kalba, bet iš to neatsiranda jokių veiksmų.

Kunigas Bernard’as Preynat savo aukas rinkdavosi iš įvairių socialinių sluoksnių. Pagrindiniai filmo veikėjai augo labai skirtingomis sąlygomis.

Tikrai taip. Tarp aukų – berniukai ir iš pasiturinčių vidurinės klasės katalikų, ir iš darbininkų šeimų. Įdomu stebėti, kaip žmonės iš skirtingų klasių reaguoja į savo artimųjų pasakojimus. Neteisinga manyti, kad iš buržuazinės šeimos kilę žmonės, kurie yra religingiausi, reaguos pasyviai.

Savo ankstesniuose filmuose „Dvilypis meilužis“, „Baseinas“ tyrinėjate seksualinius santykius. Kartą Venecijos kino festivalyje sakėte: „Norint suprasti vienam kitą, mums reikia mylėtis.“ Šiame filme kalbate apie situaciją, kai seksualinis potraukis išprovokuoja nusikaltimą.

Seksas be sutikimo visada yra nusikaltimas – man buvo svarbu tai parodyti. Abi pusės turi to norėti. O kalbant apie vaikus – sekso išvis neturėtų būti. Nenorėjau rodyti realių seksualinio išnaudojimo veiksmų, todėl pasirinkau atskleisti veikėjų prisiminimus. Norėjau žiūrovams suteikti galimybę pamatyti šių įvykių aplinkybes. Dažnai klausiama: kodėl jie pasiliko, kodėl neišėjo? Norėjau parodyti, kaip jaučiasi vaikai tokiose situacijose. Jie lieka be žado, nežino, kaip elgtis. Tam įtakos turi suaugusio žmogaus statusas ir galia, ypač kai jis reprezentuoja tokią instituciją kaip Bažnyčia.

Dėl tokios sudėtingos ir opios temos jums turėjo būti sunku užbaigti filmą ir jį pristatyti. Juostoje vaizduojama Bažnyčios psichologė Régine Maire nenorėjo, kad jos vardas būtų minimas, netgi kreipėsi į teismą. Ar susidūrėte su kitomis kliūtimis?

Manau, kad šis filmas bus naudingas visuomenei, todėl ir nusprendžiau palikti tikrus kardinolo, kunigų ir psichologės vardus. Prancūzijoje ši byla – labai gerai žinoma. Visi šie faktai ir istorijos jau buvo publikuotos ir paskelbtos žiniasklaidoje dar prieš pradedant kurti filmą. Prancūzų nestebina šie faktai. Žinoma, kai kurie žmonės nenori, kad filmas pasirodytų. Tačiau jeigu jį uždraustų, tai būtų katastrofa pačiai Bažnyčiai.

François Ozonas/Vida Press nuotr.
François Ozonas/Vida Press nuotr.

Juosta turi labai daug dokumentinio kino elementų. Ar nemanėte kurti dokumentinio filmo?

Taip, tokia buvo pirminė idėja, tačiau greitai supratau, kad aukos nebūtų norėjusios vėl stoti prieš kameras. Šie vyrai jau buvo atskleidę labai asmeniškas savo gyvenimo detales žiniasklaidai ir aš niekada nebūčiau išdrįsęs prašyti jų tai vėl pakartoti.

Ar jūs pats esate religingas? Ar tai paveikė filmo kūrimo procesą?

Aš buvau religingas. Buvau auklėjamas pagal katalikų tradicijas ir dėl to esu laimingas. Tai buvo svarbu mano kultūriniam išsilavinimui. Katalikybė man suteikė suvokimą apie nuodėmę ir nusidėjimą, kas yra labai svarbu menininkui. Tačiau paauglystėje nustojau tikėti į Dievą dėl atrasto seksualumo ir dėl to, kaip veidmainiškai elgėsi Bažnyčia.

Filme kelis kartus užsimenama apie pedofilijos lyginimą su homoseksualumu.

Viena iš Bažnyčios problemų yra ta, kad ji ilgai laikė pedofiliją paprasta nuodėme – prireikė nemažai laiko, kad pripažintų ją nusikaltimu. Ji yra tikras maras šioje institucijoje bei mūsų visuomenėje. Apie tai ir pasakoja mano filmas.

Koks jausmas sukurti politinį filmą, net jei to ir nesiekėte padaryti?

Tai nėra politinis filmas. Jeigu jis būtų politinis, būčiau pasiūlęs sprendimą. Tačiau aš jo neturiu. Esu tik tam, kad kelčiau klausimus. Mano tikslas buvo sukurti filmą visuomenei, kuri šiuo klausimu galėtų pradėti diskusijas. Tikiuosi, kad katalikai bandys pakeisti situaciją. Manau, pokyčiai ateis iš apačios, o ne iš bažnytinės valdžios, kuri yra atitrūkusi nuo realybės. Mes bandome suprasti ir tikimės, kad šis filmas turės įtakos keičiant jų mąstymą, privers imtis realių veiksmų. Tačiau, tiesą sakant, esu pesimistas. Ypač po pokalbių su prancūzų bažnytine valdžia, kuri yra išsigandusi, nes greitu metu į viešumą iškils naujos istorijos. Kyla nauji skandalai – šiuo metu jau yra žinomos istorijos apie panašius įvykius Afrikoje.

Naujausi straipsniai