Prieš keletą dienų viešai iškilo Vilniaus dailės akademijoje besimokančių merginų liudijimai. Moterys tapybos dėstytoją Joną Gasiūną apkaltino seksualiniu priekabiavimu. Tinklaraštyje „Akadės paslaptis“ jos pasakojo apie nederamą šio asmens elgesį. Su dėstytoju teko susidurti ir ne vienai žinomai Lietuvos moteriai. Juvelyrė Jurga Lago sutiko pasidalyti savo nuomone, tą patį padarė ir fotografė, Rimo Valeikio žmona Agnė Zoja Gintalaitė. Šeštadienio rytą viešai jausmus apie šią situaciją išsakė ir režisierius Emilis Vėlyvis.
Penktadienį, vasario 2 d., Vilniaus dailės akademijos (VDA) Senato Etikos komiteto posėdyje įvertintas buvusio dėstytojo Jono Gasiūno elgesys ir rekomendacijos Senatui, kaip pagerinti esamą situaciją ir užkirsti kelią neetiško elgesio apraiškoms ateityje.
Posėdžio metu, remiantis gautais liudijimais, svarstytas buvusio Akademijos profesoriaus J.Gasiūno elgesys, galimai nesuderinamas su akademinės etikos normomis. Vienbalsiai nutarta, kad J.Gasiūnas savo elgesiu su studentais ir kitais akademinės bendruomenės nariais grubiai pažeidė VDA Etikos kodekso, VDA Vidaus darbo tvarkos taisyklių ir VDA Statuto reikalavimus.
Prieš tai su žiniasklaida maloniai bendrauti sutiko juvelyrė Jurga Lago ir fotografė A. Z. Gintalaitė. Režisierius, filmų „Redirected“ ir „Zero“ kūrėjas E. Vėlyvis taip pat mokėsi VDA. Jis savo mintimis dalijosi šeštadienio rytą:
„Mano aplinkos žmonės nepraleidžia klausimo:
– Tu gi iš VDA, tau dėstė Gasiūnas ?
Atsakau – Taip, aš iš VDA ir man dėstė tas b---s.
Paprastai užtenka tokio atsakymo, kad daugiau nekiltų klausimų, ar šioje garsioje istorijoje yra daugiau tiesos ar ne. Tik vėliau seka tarsi smalsus teiginys – Ir tu ir visi kiti girdėjo apie jo bajerius su mergom !?
– Aš ne tik girdėjau, bet ir mačiau.
Mergos mergom, bet Gaskos (taip ji tuo metu vadino) liguistai nuožmus terorizmas bendravime buvo jau daug ką užp---s. Esmė buvo paprasta – arba tu pritampi prie jo, arba ne. Aš buvau iš pastarųjų. Mano konfliktas su juo užsimezgė jau nuo pat pirmo kurso ir periodiškai tesėsi šešis metus, kas kainavo nemažai šūdinai bjaurių emocijų. Ir tik dėl to, kad buvau kitoks. Studentų tarpe vieni jo bijojo, kiti, reikia pripažinti, jautė patologinės sielos artumą, o dalis laikėsi neutraliai. Bet tuo metu buvo sunku suvokti, kam gali patikti šizofreniniai menkystos kliedesiai, kuriais buvo tarsi oficialiai žavimasi ?
Ir tai toli gražu nebuvo kažkokia asmeninė meno filosofija, o panašiau skambėjo į sup----to poeto demagogiją. Jis nepernešdavo asmenybių, kitokios pasaulėžiūros, ne „tokio" tapybos stiliaus ir žinoma, gero, stipraus ir taiklaus humoro. Visi, kurie gebėjo ironiškai replikuoti Gasiūno skiedalus, tapdavo grėsme jo autoritetui. Vienu žodžiu, tipinis prasčiokėlis. Kartą, kai Gasiūnas bandė peržengti privatumo ribas, esu pasakęs: „Atsi--k nach--". Nuo to mometo jis laikėsi atokiau nuo merginų, su kuriomis aš bendravau. Negalėdamas tiesiogiai man pakenkti, tai darė per savo stukačius ir chlopčiukus kaip Nemeikšis, Čiarapas ir panašiai. Tiesiog smugdė ant pažymių.
Aš nebuvau paklusnus, pavyzdingas ir lojalus sistemai studentas. Greičiau priešingai – chuliganavotas snarglius. Bet tai tikėtina ir lėmė, kad Gasiūnas laikėsi atokiau nuo manęs, nes paprasčiausiai bijojo prarasti paskutinius dantis. Buvau prisižadėjęs, kad po magistro studijų savaime pasigausiu jį tamsiame šanchajaus skergatvyje. Bet taip jau atsitiko, kad per šešioliką metų nuo studijų pabaigos, taip jo ir nesutikau.
Vienu žodžiu. Gerai suprantu ir labai gaila tu kolegų, kurie žymiai labiau negu aš, nepelnytai patyrė šito kandono „pedagoginį talentą“.
Nežiūrint į tai, VDA buvo ir neabejoju kad yra talentingų, puikių ir net kilnių dėstytojų. Ta proga prisiminiau P.R. Vaitekūną. Mano laikais buvusį tapybos katedros vedėją. Tik jo dėka, ir didelei Gasiūno pagiežai, as sėkmingai baigiau magistro studijas. Tiek trumpai.“ – socialinėje erdvėje rašė E. Vėlyvis.