Režisieriaus Audriaus Juzėno filmai „Vilniaus getas“, „Ekskursantė“ ir „Pelėdų kalnas“ pavergė ne vieną nostalgišką, praeities skausmo ir ne tik paliestą širdį. Dažniausiai savo kūryba A. Juzėnas nukelia žiūrovą į laikus, kur aidi partizanų šūviai, kur maža mergaitė bėga nuo tremties atgal į gimtinę, kur tragiško likimo žydas ieško šviesos spindulio Antrojo pasaulinio karo metais. Režisierius atviras – praeities kine, kad ir koks skaudus jis bebūtų, galima rasti daug slypinčių perlų. Jau antrą kartą Birštone 2018 m. rugsėjo 7-8 d. vyksiančiame diskusijų festivalyje „Būtent!“ Audrius Juzėnas ves diskusiją apie kino istoriją bei lietuviško kino šaknis.
Gerbiamas Audriau, jūsų kuriamuose filmuose dažnai atsisukama į istoriją. Paliečiamos tremties, partizanų ir kitos, randus lietuvių širdyse palikusios temos. Kaip manote, kodėl lietuviškas kinas taip dažnai žiūri atgal, o ne į priekį?
Praeities kine yra labai daug svarbių komponentų, kuriuos mes kažkokiu būdu atmetėme atsiplėšdami nuo sovietinės santvarkos. Anksčiau buvo manoma, kad visas kinas yra rusų išradimas, taip tai buvo šios tautos ideologijos paveiktas dalykas, tačiau reikėtų nepamiršti, jog tame kine, kaip ir praeityje yra labai daug perlų. Taigi, jei norime viską atmesti, esame labai nebrandi visuomenė, kuri atmeta tai, kas buvo labai blogai ar gerai tėvų ir senelių laikais, jų praeityje ir gyvenimuose. Reikėtų visiškai neužsiblokuoti ir į istoriją pažiūrėti iš šių dienų perspektyvos.
Mano įsitikinimu, lietuviškas kinas niekaip negali įsikabinti pats į save arba į ateitį, kadangi jis nuo nieko neatsispiria. Nei jis atsispiria nuo tradicinio gero seno lietuviško kino, nei nuo kitokių šiuolaikinių kino tradicijų, kurios Europoje yra vienos, Amerikoje – kitos. Atrodo, kad yra bandoma surasti kažkokį naują receptą, kurį aš vadinu „sriubos virimas iš kirvio“.
Ką jūs turite omeny, kai sakote jog lietuviškame kine dažnai „sriubą verdame iš kirvio“?
Kirvis yra tai, kas vakar buvo blogai ir nukirto mus visomis prasmėmis – ir kultūrine, ir intelektualine. Tačiau be to kirvio, be tų žmonių mes negalime sukurti šiuolaikinio kino. Be jų mes negalime iš vis nieko. Lietuvos muzikos ir teatro akademija bet kokiu atveju neatitinka dabartinių kino reikalavimų profesiniu atžvilgiu. Gal ten besimokantys žmonės ir yra su fantazija, tačiau tai, ką jie gauna – neadekvatu, palyginus su situacija, kurią mes turime pasaulyje.
Tačiau šiais metais pasirodžiusiame, jūsų režisuotame filme „Pelėdų kalnas“ vaidina jauni, perspektyvūs aktoriai. Girdėjau, kad būtent jūs juos traukėte į dienos šviesą?
Dirbant su medžiaga, tu visą laiką ieškai geriausio sprendimo, kaip tą medžiagą paversti kinu. Man pasisekė tarp tų jaunų žmonių, kurie lankė mano anksčiau minėtą akademiją, rasti aktorių, kurie nebūtų vien teatro žmonės. Jie ir vaidina „Palėdų kalne“. Nepaslaptis, kad akademija ruošia teatralus. Taigi, kino aikštelėje dažnai įvyksta didžiausia drama, kai tu gauni gabius aktorius, tačiau jie neturi kino įgūdžių. Beje, taip yra ir su vyresnės kartos aktoriais.
Manau, kad kino vaidybos specifika turėtų būti įgyvendinama praktikoje. Mokiniai per metus galėtų padaryti bent tris rimtus darbus kino srityje, tokiu būdu, manau, viskas atsisijotų. Tačiau dabar taip nėra. Aktorių, kurie galėtų dirbti ir kine, ir teatre – nedaug. Tai visiškai normalu. Pasaulyje gausu teatro aktorių, kurie niekuomet nevaidina kine, o kino aktoriai nedrįsta ir net neketina žengti į teatro sceną. Lietuvoje viskas susimaišę. Reikėtų atskirti, kurioje srityje mes norime būti geriausi. Ne visi yra gabūs skirtingoms medžioklės rūšims. Vieni gerai medžioja briedžius, bet blogai medžioja pingvinus.
Kokie pagrindiniai teatro ir kino aktorių skirtumai?
Aktorius ne šiaip sau vaidina tuščioje erdvėje. Būtent teatre jis dirba su žiūrovu, kuris – anapus scenos. Tai vadinasi, kad jo vaidyba turi būti padidinta ir paryškinta bent jau 50 procentų, kad 10 eilėje sėdintis žmogus, suprastų, kas vyksta scenoje. Kai turime kino specifiką – kamera leidžia tau prie aktoriaus prieiti tiek, jog faktiškai tu esi to aktoriaus dalis. Jo emocijų, jo minčių, jo išraiškos. Kine, jei esu aktorius, aš turiu išmokti viską daryti mikronų tikslumu. Nesimėtyti plytomis, nesimėtyti kuvaldomis.
Ką patartumėte jauniems žmonėms, svajojantiems apie karjerą kine?
Tiesiog reikia turėti galvoje, ko tu iš esmės nori. Net stojant į tą pačią teatro akademiją. Ateiti ten ir pasiimti geriausią, ką ali iš teatro pusės, bet nenustoti domėtis dalykais, kurie vyksta kine. Siūlau trokštantiems tapti kino aktoriais filmuotis masinėse scenose, dalyvauju studentiškuose filmuose aktyviai įsitraukti į kino veiklą visais mokslo metais. Be to – mokytis galima visur. Juk nebėra sienų. Galima vykti į Lenkiją, Rusiją ar Vokietiją, beje, pastarojoje kino mokykla – labai stipri. Kinas didesnėse šalyje yra gyvas ir jis egzistuoja pasauliniame kontekste. Jei kalbėsime apie lietuvišką kiną, jis yra savo paties šešėlyje. Jaunam ambicingam aktoriui yra nepaprastai sunku tame šešėlyje sukurti kažką įspūdingo, kad visi kiti, neesantys tamsoje, jį pamatytų. Jaunas aktorius privalo kovoti. Aišku jis už tai sumokės. Ir kalbu ne tik apie finansinę pusę. Sumokės ir moralinio stuburo atžvilgiu. Ateis dienos, kai nusivilsi savimi, bet, jei viduje turėsi pašaukimą – nesustok. Aktoriaus duona yra labai sunki. Tik kiti mano, kad išeini, pasisklaidai ir tu jau genijus. Taip nėra. Aišku, galų gale triūso vaisiai yra saldūs. Bet... kiti visuomet mato tik šlovę, o ne nueitą kelią.
Pažįstate tokių aktorių, kurių talentas nušviečia viską aplinkui ir kuriems nereikia dirbti, idant pasiekti šlovės?
Rolandas Kazlas yra pavyzdys. Jis buvo nešiojamas ant rankų. Visi į jį studijų laikais pirštais badė. Užlipdavo į sceną, nusišypsodavo, mesdavo repliką ir visi išsilydydavo. Tačiau Rolando Kazlo kelias iš tikrųjų nebuvo lengvas, dėl savo pripažinimo jis dirbo. Matote, talentas yra toks dalykas, kad apleistas jis gali apmirti, aktorių apima stagnacija. Filme „Ekskursantė“, kurį aš režisavau, vaidino labai talentinga aktorė Anastasija Marčenkaitė. Tuo momentu jos talentui nebuvo ribų. Sunku net nuo jos buvo atplėšti tą talentą. Tačiau nepamirškite, kad kaip ir su krepšiniu – vien talento neužtenka. Kai negauni pasiūlymų, šiek tiek nurimsti, tam tikros tavo savybės stagnuoja. Po savo pirmo vaidmens Anastasija 5 metus nesuvaidino jokio kito rimto vaidmens. Kaip aš sakau savo aktoriams – tik pajauti, kad atsidaro durys, pro kurias tave kažkas pakviečia, reikia ir eiti. Negali sustoti tarp durų arba įėjus prie jų pastovėti. Įėjus į tą erdvę reikia judėti. Dažniausiai judėti kryptingai ta linkme, kuria pradėjai.
Ar jau pasiruošėte diskusijų festivaliui „Būtent“, kurio vienu pranešėjų šiais metais tapote?
Klausimų, kuriuos apkalbėsime, labai daug. Rytis Zemkauskas mane informavo, kad diskutuosime apie viską. Nuo lietuviško kino privalumų iki jo minusų. Nuo kino, kuris skirtas žiūrovui, iki elitinio kino. Kalbėsime apie praeities perspektyvą kine, kiek ji yra aktuali šiandien bei ką ši tradicija duoda kinui. Turėtų būti įdomu.
