Režisierius A. Žiurauskas: „Įdomu, ką šita diena atneš“

Andrius Žiurauskas / MARK and MIGLE photography nuotr.
Autorius: Jūratė Ražkovskytė
Publikuota: 2018-03-25 17:13
„Anksčiau, pradėjus rodytis serialuose, filmuose, būdavo labai smagu, kai gatvėje pašaukdavo Vovka ar Staska. Dabar maloniau, kai pagiria kaip režisierių Žiurauską“, – šypsodamasis prisipažįsta aktorius ir režisierius Andrius ŽIURAUSKAS (42).

Vienu metu, visur skambėjo Žiurausko pavardė: režisavote filmą „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“, vaidinote spektaklyje „Kaip atsikratyti draugo“, „Domino“ teatre statėte „Patį geriausią šou“. Dar nuolatinis aktoriaus bei režisieriaus darbas Kauno lėlių teatre... Kaip jūs taip viską spėjate?

Nėra blogų darbų – smagu ir biurus valyti, ir parduotuvėje dirbti, turbūt su malonumu net prie konvejerio pastovėčiau. Bet tik savaitę. Man reikia daug skirtingos veiklos, tik tada ji gali būti net ilgalaikė. Pavyzdžiui, jau keturiolika metų prieš kiekvienas „Žalgirio“ rungtynes arenoje Kaune išbėgu į aikštę šaukdamas: „Labas vakaras, visi susirinkę Kauno „Žalgirio“ arenoje! Šiandien žais mūsų miesto komanda ir tie blogiukai, kurie atvyko...“ Esu toks „Žalgirio“ rėksnys – balsas ir veidas.

Aktoriai paprastai tiek darbų prisiima, kai iš vieno neišgyvena. Jūs tiek dirbate irgi dėl pinigų?

Ne, čia kita bėda (juokiasi)... Savo kolegas galėčiau suskirstyti į tris rūšis. Pirma – tie, kuriems dzin, ką jie daro, svarbu, kad turi darbo. Antra – tie, kurie nuolat burba: „O, šitas tai varo per visur... turbūt pinigais aptekęs.“ Trečia rūšis – tie, kuria aria daug, bet niekad neturi pinigų. Aš – iš pastarųjų. Gyvenu šia diena – šiandien yra ką įdomaus dirbti, tai ir dirbu, šiandien turiu pinigų – šiandien ir leidžiu juos. Tiesiog įpratau vienu metu turėti daug darbų: į Kauno lėlių teatrą kadaise atėjau jau dirbdamas mokykloje direktoriaus pavaduotoju. Buvo toks trumpas kelių mėnesių mano gyvenimo etapas... Tuo pat metu turėjau ir vaikų programą tuomečiame Kauno naktiniame klube „Los Patrankos“, dar filmavausi viename pirmųjų lietuviškų serialų „Kareiviški batai“ ir tampiau lėles su Algiu Ramanausku-Greitai „Radiošou“ laidoje. Kažkuriuo momentu kažkas paklausė: gal galėtum vaidinti seriale? Kodėl gi ne. O gal režisuoti serialą? O kino filmą? Bet tik Kauno lėlių teatras man visą laiką buvo ir tebėra atramos taškas, aplink kurį sukuosi su begale kitų savo darbų darbelių.

MARK and MIGLE photography nuotr.
MARK and MIGLE photography nuotr.

Visgi ne kiekvienas aktorius tampa režisieriumi ir ne kiekvienas režisierius imasi statyti vaidybinius filmus. Tam turbūt reikia platesnio matymo.

Man gyvenimas vis sudėliodavo kelius. Įstojau į televizijos režisierių studijas, bet man nesisekė, jaučiausi ne savo vietoje. Antrame kurse supratau, kad pačiam reikia bėgti, kol manęs neišmetė. Baisiausia buvo tėvams pasakyti, kad mečiau aukštąjį mokslą. Be to, tada jau turėjau šeimą, dukra buvo gimusi. Labiausiai ant savęs pykau ir buvau nusprendęs niekada daugiau su teatru ir menais nebeprasidėti.

Panorote žemiškesnės profesijos?

Atrodė – taip. Nusprendžiau būti lietuvių kalbos mokytoju. Bet, didžiausiam tėvų skausmui, penktame kurse, likus septyniems egzaminams iki diplomo, mečiau ir pedagoginį. Viena aktorė suorganizavo man susitikimą su Kauno lėlių teatro meno vadovu. Nenuėjau. Kaip dabar prisimenu: ta moteris skambina pikta priekaištaudama, aš jau noriu siųsti ją po velnių ir dėti ragelį, bet mano tuometinė sutuoktinė ir mama, girdėjusios pokalbio nuotrupas, sako: „Andriau, nueik... Patikėk, tu labai pasikeitei per tuos metus, kai esi be teatro. Su tavimi labai sunku...“ Nuėjau pas tuometinį Lėlių teatro meno vadovą, patikau jam, ir apie lėles ničnieko neišmanydamas tapau lėlių teatro aktoriumi. Pradėjau rengti teatro dienas, organizuoti renginius, statyti spektaklius ir galiausiai su dar keliais lietuviais įstojome į Jaroslavlį, lėlių teatro režisūrą.

Bet lėlių teatras skamba lyg ir nerimtai, kažkaip vaikiškai...

Matyt, mūsų lėlių teatrų įkūrėjai ir Vilniuje, ir Kaune taip stipriai mylėjo vaikus, kad padarė didžiulę klaidą: jie įrodė Lietuvos žiūrovui, kad lėlių teatras gali būti tik teatras vaikams. Tačiau vaikai itin sparčiai bręsta ir vis anksčiau pradeda nenorėti būti laikomi vaikais. Prieš gerus dvidešimt metų penktokai ir šeštokai dar eidavo į spektaklius, o dabar jau antrokas sako: „Mama, aš ten neisiu. Lėlės tik vaikams.“ Nors Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje lėlių teatrai yra kone tokie pat populiarūs kaip dramos teatrai.

Man, kaip aktoriui, lėlė leidžia daug daugiau – suteikia tokių išraiškos priemonių, kokių tiesiog aktorius neturi. Lėlė gali skraidyti, gali gyventi po vandeniu – lėlė yra stebuklų laukas. Na, įsivaizduokite mane dramos teatre vaidinantį princą... Neįmanoma! Koks iš manęs princas pagal amžių ir išvaizdą? O vienas mėgstamiausių mano spektaklių lėlių teatre buvo „Bjaurusis ančiukas“ – su didžiausiu malonumu vaidinau tą jautrų, mažą bjaurųjį ančiuką. Sako, tie, kas kartą suserga lėlininkystės idėja, sunkiai bepasveiksta.

Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

O per darbus spėjote su savo vaikais pažaisti lėlėmis?

Ne, todėl, kad manęs niekada namie nebūdavo... Dideliam mano liūdesiui, dukra ir sūnus užaugo beveik be manęs. Aš būdavau tas, kuris parbėgęs namo spėja užduoti klausimą: „Na, kaip sekasi? Kaip mokykloje?“, ir vėl bėga į darbus. Arba išvis parbėga, kai jie jau miega, ir išbėga, kai jie dar miega. Pas savo vaikus net niekada nesu atėjęs persirengęs Kalėdų Seneliu. Turbūt visą laiką mes esame skūpiausi dėmesio saviems...

Didžiausi virsmai jūsų gyvenime vyko prieš trejetą metų, kaip tik tada, kai dalyvavote projekte „Šuolis“: skyrybos, anūkės gimimas, dešimtimis tirpstantys antsvorio kilogramai.

Aš tada iš tiesų taškiausi didžiulėje baloje (juokiasi). Be skyrybų, buvo dar ir „Domino“ teatro premjera „Vyrų laiškai“ – visas spektaklis vien apie tai, kaip jautiesi, kai tau yra keturiasdešimt, ir suvoki, kad nieko gyvenime nepadarei. Man tada buvo gal 38 ar 39 metai, bet jutau, kaip keturiasdešimtmečio krizė mane užvaldo. Vieną rytą pabudau ir susimąsčiau: „Jėzus Marija, kiek daug visko pridaryta, o nieko tikro ir nėra!..“

Dabar, kai praėjo jau šiek tiek laiko, galiu apie tai kalbėti – krizė man buvo smogusi kaip reikiant. Kapsėjo kapsėjo tas egzistencinis nerimas... Kažkodėl kritiškai pradedi vertinti savo aplinką, nueitą kelią. Ir vertini ne pagal tuos, kurie nieko nenuveikė, o pagal tuos, kurie tegu sudegė kaip žvakė, bet sugebėjo ryškiai sušvisti. Man atrodė, kad būti aktoriumi labai prasminga, net badauti ir vargti – prasminga. Norėjosi būti Nekrošiumi, Vaitkumi – legenda, sektinu pavyzdžiu kitiems. Bet kai vieną dieną tau sukanka keturiasdešimt ir supranti, kad nei Miltiniu, nei Vaitkumi netapai ir jau nebetapsi, užeina noras viską keisti ir griauti. Žinoma, tai labiausiai įskaudina artimus žmones, nes jiems tavo buvimas tokiam kaip anksčiau reiškė saugumą, įpratimą. Ir buvusiai sutuoktinei, ir vaikams, ir mano tėvams – visiems buvo didžiulis skausmas, kai aš nusprendžiau skirtis, išeiti iš namų. Bet man to labai labai reikėjo. Žinote, nei spektaklis, nei šuolis, nei liga iš esmės po vieną neduoda inspiracijų skyryboms. Tiesiog vieną dieną du žmonės pradeda nebesikalbėti.

Nuo tada praėjo treji metai, suvokiu, kad netapau aš per juos nei naujuoju Miltiniu, nei dar kuo nors. Bet tie sukrėtimai ir paspardymai pačiam sau į užpakalį buvo reikalingi – stovinčiame vandenyje žuvis dūsta. Gal senatvėje aš gailėsiuosi šito savo sprendimo – kad neturiu namų, vaikų šalia, kad esu toks vėjo pamušalas... Bet noriu gyventi taip, kad pabudus ryte pirma mintis būtų: „Man įdomu, ką šita diena atneš.“

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Daug metų nešiojote antsvorį, darbams jis lyg ir netrukdė. Kodėl nusprendėte lieknėti?

Man pačiam jau buvo sunku ir dar ta liga: miego apnėja – klastinga, dėl jos nuolatos trūksta energijos, todėl valgai, nes atrodo, kad pavalgęs tapsi tvirtesnis, energingesnis. Bet pavalgęs dar labiau apsnūsti ir svoris tik dar labiau auga. Naktimis pradedi dusti, neišsimiegi, nepailsi, dienomis vėl valgai... Nesibaigiantis ratas. Kai gydytojai pradėjo gydymą ir tą ciklą sustabdė, man pasidarė daug lengviau, ėmiau mažiau valgyti. Aišku, daug lėmė ir tai, kad tuo metu skyriausi. Daug kas norėtų girdėti, kad skyrybos – paprastas reikalas: sudėjo sutuoktiniai parašus, vienas kitam paspaudė ranką ir atsisveikino. Tikrai ne... Tai – depresija, nerimas, baisus galvos trankymas į sieną, baimė ir nežinia, gerai ar blogai iš tiesų elgiesi, nori nenori... Tavo buvęs gyvenimas sugriūva, o priprasti prie naujo reikia laiko. Daug laiko. Man reikėjo turbūt gerų metų. O per tuos metus, natūralu, kad kyla pačių įvairiausių minčių, net ir tokių – „Ką aš kvailys padariau?!“ Išgyvenau pačią tikriausią depresiją, egzistavau tik tarp darbo ir namų. Ir beveik nevalgiau. Apskritai nusprendžiau, kad namie negaminsiu ir nevalgysiu – tik kavinėse, nes ten gauni ribotą maisto porciją. Juokaudavau, kad mano šaldytuve yra tik vienas dalykas – šviesa. Tai iš tiesų labai padėjo: grįžti namo, nieko nevalgai, nes niekur eiti nesinori, – ir svoris krinta. Sunkiau pirmus du mėnesius, o paskui tai tampa net savotišku narkotiku – po triskart per dieną sveriesi ir džiūgauji: „O, dar du šimtai gramų! Ir dar!“ Rašiausi, kiek krinta, vis veidrodyje į save žiūrėjau, kaip keičiuosi, kroviau į maišus per didelius senus drabužius ir ėjau pirkti naujų – vis mažesnių ir mažesnių... Ko gero, netgi tai man padėjo išgyventi tuos sunkiausius krizinius metus.

Tiesa, pastebėjau, kad numetęs svorio gavau mažiau pasiūlymų vaidinti. Aktorių agentūra, režisierius Emilis Vėlyvis skambindavo ir sakydavo: „Ką tu padarei?! Ar supranti, kad tu niekam dabar neįdomus? Esi toks kaip visi.“ Tačiau pasižiūriu į save ankstesnį, kaip vaidinau, kaip atrodžiau, – ten tikrai ne aš! Niekada nesakiau ir nesakysiu, kiek svėriau daugiausia. Tik per maždaug metus numečiau 46 kilogramus. Bet, žiūriu, vėl priaugo aštuoni kilogramai. Ech, tas šeimyninis gyvenimas...

Po tokių išgyvenimų meilė įvaizdžio dizainerei Emilijai Gutauskaitei turbūt buvo kaip likimo dovana.

Ir dar kokia dovana!.. Išvažiavau į Vilnių, į filmavimus, o po kelių valandų jau skambinamės: kas čia mums darosi, kad nebegalime vienas be kito? Juk abu buvome patrakėliai, nepriklausomi, neprijaukinti. O dabar pora valandų atskirai – ir mes jau pasiilgstame vienas kito. Iš bet kur skubu parvažiuoti į Kauną pas ją.

Gražu, turint galvoje, kad judu jau kone dvejus metus drauge.

Labai tiksliai žinau, kada susipažinome, – tai buvo mano bičiulio Ramūno Šimukausko gimtadienis, sausio 23 diena. Štai jau dveji metai, kai mes pažįstami, ir jau kiek daugiau nei metai gyvename kartu. Bet tas pasiilgimo virpuliukas vis dar yra, pavydime vienas kito beprotiškai, saugome vienas kitą.

Ir 17 metų skirtumas netrukdo?

Taip, Emilijai – 24-eri. Piktų, užgauliojančių žmonių yra begalė. Aš pripratęs, o jai buvo sunku susidūrus su ta keista nepažįstamų žmonių neapykanta. Bet patys niekada į savo metus nekreipėme dėmesio. Kokį pusmetį jau draugaudami dar patys sau neigėme, kad esame pora, vienas kitą įtikinėjome, kad tik šiaip vaikštome į pasimatymus. O paskui pasakėme – stop, gal jau nebežaiskime. Kai abu supranta, kad nori būti drauge, mažiausiai rūpi amžiaus skirtumas. Man svarbu, kad su Emilija įdomu kalbėtis, įdomu drauge būti namuose ir filmavimo aikštelėje. Mūsų pirmas bendras projektas buvo filmas „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“. Emilijai tai buvo pirmas bandymas kine. Aišku, netrūko ginčų, įrodinėjimų, savų tiesų. Bet iš esmės mes darome tą patį darbą: aš, kaip režisierius, kuriu personažą, o Emilija – įvaizdžio dizainerė, bando suprasti, kaip jį reikėtų aprengti, padažyti, kokį įvaizdį sukurti. Kartais ji stebi mane ir pataria: „Andriau, čia viskas daug sudėtingiau, giliau...“ Ir būna teisi. Kartais aš jos jaunatvišką užsispyrimą pristabdau – pažiūrėk iš kitos pusės. Man įdomu stebėti jos darbus: Emilijos studija yra prie pat mūsų namų, būtinai eidamas iš namų pirmiausia nusileidžiu į studiją, pažiūriu, ką ji veikia. Ji nuolat klausia mano nuomonės, o paskui pyksta, jei manoji neatitinka jos požiūrio (juokiasi). Kai Emilija dėl ko nors jaunatviškai aršiai ginčijasi, aš dažnai tik nusišypsau: „Galvok, kaip nori, o aš – palauksiu...“ Kita vertus, ji man padeda į pasaulį pažiūrėti šviežiau, tarsi iš naujo. Mes esame vienas kito mokytojai.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai