Režisierės R. Kudzmanaitės dovana Lietuvai: „Nėra nieko gražiau, kaip paaukoti savo gyvenimą tėvynei“

Režisierė Ramunė Kudzmanaitė (viduryje) ir aktoriai / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-02-16 14:00
Režisierė Ramunė Kudzmanaitė keturis metus įtemptai dirbo prie istorinio filmo, nupiešiančio dviejų iškiliausių moterų Sofijos Smetonienės ir Jadvygos Tūbelienės tarpukario metų portretus. Dokumentinė juosta „Seserys Chodakauskaitės. Lietuvos byla“ pasirodyti turėtų 2018-ųjų rudenį. Režisierė sako, kad šis filmas – dovana Lietuvai Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga.

„Seserys Chodakauskaitės. Lietuvos byla“ – filmas apie moteris ankstyvoje jaunystėje pasirinkusias lietuvybę, atsidavusias Pirmosios Lietuvos Respublikos kūrimui.

Iš didelės plejados prieškario Lietuvos žymių politikos, kultūros, mokslo veikėjų, seserys Sofija ir Jadvyga Chodakauskaitės išsiskyrė ne tik tuo, kad tapo pirmųjų valstybės vyrų – Prezidento Antano Smetonos (1874–1944) ir Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio (1882–1939) žmonomis.

Su režisiere R. Kudzmanaite kalbamės apie filmą, gyvenimą ir Vasario 16-ąją.

Ramune, kaip sutiksite Vasario 16?

Paskutiniuosius laisvės metus dažniausiai pietaujame su šeima. Vasario 16 diena ilgainiui tapo šilta, šeimynine švente. Kadangi namuose neturime galimybės iškelti vėliavos, kaip laisvės ir nepriklausomybės simbolis ji lengvai nugula kažkur ant stalo.

Šiais metais laukiame svečių iš Amerikos. Pasimatysiu su artimais žmonėmis, Išsikepsime bulvinių blynų. Lietuviško, paprasto maisto. Žinoma, kad apsilankysime ir Vasario 16 dienai skirtuose renginiuose.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Augote patriotiškoje šeimoje?

Taip. Mano brolis ir pusbrolis yra apdovanoti sausio 13-tos atminimo medaliais, nes buvo visą tą laiką Seime, pasiruošę jį ginti. Jie buvo sportininkai.

Ir pati studijų metais prisimenu garsųjį 1987-ųjų mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Nors nedalyvavau, nes dėstytojas mane tais laikais sulaikė, tačiau aplinka, tuometiniai įvykiai ir kaip viską regiu iki šiol sukelia emocijas. Sunkūs laikai buvo.

Kaip gimė idėja sukurti filmą apie seseris Chodakauskaites?

Tas laikmetis ir jo žmonių bei būtent šių dviejų moterų laikysena – žavi. Jų siela – artima. XX a. pradžia kupina revoliucijų, katastrofų. Valstybė išgyveno sunkų periodą. Tarpukario žmonės, tokie kokius juos matome ir randame prisiminimuose, užrašytuose popieriuje ir senose nuotraukose – nuostabūs. Sofijos Smetonienės ir Jadvygos Tūbelienės portretai bei dvasia mane įkvėpė.

Moterys gyveno drąsiai, laisvai, iškelta galva. Jos turėjo tikslą, nepaisant viso to meto skausmo, nepaisant nelengvų aplinkybių. Iki šiol man atrodo, kad nėra nieko gražiau, kaip paaukoti savo gyvenimą tėvynei. Norėjosi jų atminimą perkelti į kiną.

Dabartinėje Lietuvoje tokių moterų trūksta.

Linkiu lietuvėms baigti skalbti apatinius marškinius, kaip dabar darosi populiaru daryti, aukštai iškelti galvą ir gyvenimą nugyventi išdidžiai. To savo tautiečiams nuoširdžiai noriu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga. Žinau, kad mes puikiai viską sugebame.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Kokių sunkumų iškilo kuriant filmą?

Buvo visko. Nors medžiagą rinkau susidomėjusi. Pusę metų praleidau Lietuvos centriniame valstybės archyve. Sunkiausia, kai neradome liudininkų. Pati buvau nuvykusi net į Klivlandą. Ten tikėjausi, kad Antano Smetonos vaikaitis Vytautas Julius paliudys. Rašėme jam laiškus, bandėme prie jo prieiti. Atsimušėme į sieną. Labai gaila, vyras su žurnalistais atsisakė bendrauti. Juozo Tūbelio ir Jadvygos Tūbelienės anūkas sutiko su mumis pasikalbėti. Taigi, vienas gyvas liudininkas , kad ir kaip bebūtų liūdna, liko neapklaustas.

Filme naudojome ir atkuriamąją dokumentiką, to priežastis – nesugebėjome rasti daug reikalingos medžiagos, archyvų.

Kam tikrai rekomenduotumėte apsilankyti juostos premjeroje?

Besidomintiems pramoga gali nepatikti. Filmas yra skirtas moksleiviams, norintiems išmokti istorija. Žmonėms, trokštantiems pažvelgti į tarpukario laikotarpį išlkiliausių moterų akimis.

Kaip jos manė, ką jos darė, kokiais nuopelnais prisidėjo. Mano pasirinktos herojės – ne vienintelės moterys, vertos filmo. Tačiau, kaip jau minėjau anksčiau – šiomis dviem aš ypač domėjausi, man jos atrodė artimos siela.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai