Gegužės 10 d. kino teatruose startuoja Rusijos ir Lietuvos bendros gamybos filmas „Pasaulio šerdis“, pelnęs geriausio filmo, geriausio aktoriaus ir Rusijos kritikų apdovanojimus pagrindiniame Rusijos kino festivalyje ,,Kinotauras”.
Ši Natalijos Meščianinavos drama pasakoja apie vienišą jauną veterinarą, dirbantį legalioje medžioklinių šunų treniravimo stotyje Rusijos gilumoje. „Pasaulio šerdis“ – tai antras režisierės pilnametražis filmas.
N. Meščianinova žinoma ir kaip scenaristė – praeitais metais Lietuvoje buvo rodyta pagal jos scenarijų režiesriaus Boriso Chlebnikovo sukurta juosta „Aritmija“, kuri Rusijoje tapo absoliučiu autorinio kino hitu. Pradėjusi karjerą dokumentiniame kine ir suspėjusi padirbėti televiziniuose serialiuose, Natalija praeitais metais išleido memuarus pavadinimu „Pasakojimai“, kuriuose aprašė savo sudėtingą vaikystę Krasnodaro krašte.
Turbūt tiesiog pradėkim nuo jūsų kinui nebūdingos biografijos.
Vaikystė ir gyvenimas tėvų šeimoje detaliai aprašyti mano knygoje „Pasakojimai“, ji visiškai autobiografinė. Nebaigiau mokyklos. Mane siutino nesibaigiantis bukumas, agresija ir beprasmybė. Dešimtoje klasėje pasakiau, kad daugiau niekada gyvenime neperžengsiu šitos įstaigos slenksčio. Mama nežinojo, ką su manimi daryti. Tuo metu užsiėmiau teatru, buvau artistė tokiam Krasnodaro jaunimo saviveiklos teatre – jame gana geri režisieriai statė, pavyzdžiui, Sartre’ą arba Cervantes’ą. Nuo vaikystės rašiau meilės romanus ir nenorėjau stoti į jokias aukštąsias.
Tikrai jaučiau, kad galiu realizuoti save tik teatre, kine arba literatūroje. Ir kad tam jokia mokykla nereikalinga. Buvo 1999 m., mama surado lėšų ir vidinių jėgų, kad nupirktų man atestatą. Nuėjom į turgų, kuriame parduoda dokumentus ir jį man nupirkom. Su juo prastūmiau dar vienus metus, savarankiškai pasiruošiau stojamiesiems į Kultūros institutą Krasnodare, įsidarbinau televizijoje. Darbas televizijoje manęs netenkino, bandžiau mąstyti kino kalba. Žinojau, kad baigusi mokslus važiuosiu į Maskvą ir tikrai dirbsiu kine. Režisierė Marina Razbežkina priėmė mane dirbti pliauške savo filme „Jar“. O galutinai į Maskvą persikrausčiau gyventi po darbo filme „Šapito teatras“ – tai buvo mokykla, kurios dėka įgijau neįtikėtinai daug: visų pirma, savo vyrą, Stepaną Devoniną, visų antra, kažkaip iškart sutikau sau labai svarbius žmones. Ir po „Šapito teatro“ mano gyvenimas pradėjo taisytis.
Iš pradžių, kiek žinau, planavote pasakoti istoriją apie gamtosaugos aktyvistus, tačiau jie tapo komiškais filmo antagonistais, trukdančiais medžioklinių šunų treniravimosi stočiai dirbti savo darbą.
Apie aktyvistus su Stepanu parašėme sinopsį, bet vėliau sąžiningai vienas kitam prisipažinom, kad mums patiems tai neįdomu, svetima bei netikroviška – Rusijoje nėra mūsų vaizduojamo jaunimo, taigi veltui romantizuojam šitą istoriją. Ir ji mums pernelyg nesimpatiška, tam tikra prasme kvaila – radikalizmas ir taip toliau. Sustojom ir visai bejėgiai pradėjom galvoti apie tai, kas mus jaudina.
Supratome, kad mums abiems svarbus benamystės jausmas – net kai iš pažiūros gerai sekasi, yra kažkoks vidinis namų stygius, vienatvė, ilgesys, tarytum būtum našlaitis ir ieškotum tų namų. Taip mes po truputį atradom visai kitą kryptį. Tie jaunuoliai liko neišvystyti personažai, kurių mes taip ir nesupratom. Na, mes juos supratom – kad jie nuolat nori ką nors gelbėti, bet… kaip dažnai nutinka, grupė jaunų žmonių dramatiškai puola ką nors gelbėti, nesuprasdami, kad iš tikro pridaro daugiau žalos.
Gyvūnų filmavimas – nuo ko pradėjote tokį sudėtingą darbą?
Sudėtingos buvo scenos su šunimi Belka. Susisiekėm su geriausia Sankt Peterburgo dresuotoja Saša Ivanova. Ji pasakė: labai sunku padaryti taip, kad Belka vykdytų paprasčiausias komandas. Todėl nusipirkome tris mažas alabajes ir Saša jas tris mėnesius dresavo. Galiausiai Belką vaidino iškart trys šunys: vienas nuostabiai gulėjo kadre, kitas – ant Stepano pečių, o trečias plaukiojo, nors alabajai vandens nemėgsta. Filmo dailininkas sukonstravo plaustą, o dresuotojai nuo jo viliojo šunį mėsos gabaliukais, kad šis bent jau lįstų į vandenį ir plauktų nuo kranto. Su šita plaukimo scena prasikankinom visą filmavimo pamainą, o į filmą pateko vos du kadrai.
Po „Aritmijos“ kalbėta apie tai, kad filmas žiūrovams pristatė naujo pobūdžio herojų. „Pasaulio šerdis“, atrodo, daro visiškai kitaip. Kaip atsirado šis herojus?
Jis – tai iš dalies aš, o iš dalies – Stepanas. Kiekvienas turime vidinių problemų santykiuose su šeima ir namais. Manau, kad šiaip jau jos nėra unikalios – visi išgyvena kažką panašaus. Mūsų pagrindinis herojus gimė iš minčių bei svarstymų apie teisės būti savimi gynimą ir apie tai, kad giliai viduje tu pats iš tikro netiki, kad esi geras, kad kažkas galėtų tave pamilti. Ir todėl esi kupinas agresijos – tiek savo atžvilgiu, tiek ir šiaip apskritai. Žinoma, tai – ne mūsų laikų herojus. Ir išvis ne herojus. Beje, kai dirbom su scenarijumi, dažnai kartojom frazę „jis išvis ne herojus“. Niekuo. Jis silpnas, isteriškas, sužeistas. Šis filmas apie tai, kaip jam suteikiama galimybė tą žaizdą išsigydyti. Man ir kūrybiškai buvo įdomu kurti tokį personažą. Kai kuriam istoriją, visada bandom sukonstruoti herojų, į kurį norisi būti panašiu – man aktoriaus A. Jacenkos herojus „Aritmijoje“ kaip tik toks ir yra. O čia – visai kitaip. Jis – greičiau vaikas, nesuaugęs dėdė.
Tie, kas filmo dar nematė, gali susidaryti įspūdį, kad kuriate kiną apie rimtas socialines problemas. Bet iš tikrųjų filmas yra apie žmogų miške, kuris mažai su kuo kalbasi ir beveik nesiima jokių staigių veiksmų. Ir visgi, pažiūrėję filmą neprofesionalūs žiūrovai pasilieka, užduoda daugybę klausimų. Kaip manote, kodėl taip yra?
Po „Kinotauro“ (Atvirojo Rusijos kino festivalio, kuriame 2018 filmas pelnė pagrindinį prizą – vert. pastaba) man parašė keli žmonės. Ir ne, maždaug, „ak, koks geras filmas“, o „tai apie mane, mane pramušė“. Vienas žmogus rašė man tris dienas, negalėjo sustoti. Filme atrado kažką absoliučiai savo, susijusio su jo tėvais ir šeima. Jam buvo visai nusispjaut į lapes, jį nukalė herojaus perteiktas jausmas. Man atrodo, kad „Pasaulio šerdis“ pataiko į žmones, kurie yra sužeisti.
Filmą lydi du atrodytų visiškai nesuderinami jausmai – visiško tikroviškumo ir magiškumo pojūtis. Ir šis magiškasis realizmas yra šiuolaikiškas, kaip ir Alice Rohrwacher filme „Stebuklai“. Kaip jums tai pavyko?
Filmas „Kombinatas „Viltis“ buvo labai sunkus filmavimo prasme, itin dokumentalus, filmuotas chaotiška kamera. Po jo norėjome atrasti kitą formą, tačiau išlaikyti dokumentišką manierą darbe su aktoriais, veikėjų santykiuose, apskritai filmo siužete. Būtent formos dėka „Pasaulio šerdies“ realizmas tampa vaizdingas. Daugybė kadrų – kad ir tas mišku tarytum plaukiantis šuo, kurio nosį matom iš labai arti – buvo sugalvoti dar rašant scenarijų, ir man buvo labai svarbu nufilmuoti juos tarsi sapną, kuris, pasirodo, nėra sapnas.
Filmas „Pasaulio šerdis” bus rodomos nuo gegužės 10 d. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės, Utenos, Marijampolės ir Anykščių kino teatruose.