Režisierė Giedrė Žickytė: „Nenoriu rožinėmis spalvomis piešti savo gyvenimo, visko jame būna“

Giedrė Žickytė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Autorius: Dovilė Štuikienė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2021-04-11 13:09
Lietuvoje ir Europoje įvertinta dokumentinio kino režisierė Giedrė Žickytė sako, kad būtent dabar jaučia visišką pilnatvę. Net jei kitiems atrodo, kad ji vien tik „daro kiną“, šviesiaplaukė su plačia šypsena yra laiminga mama, žmona, kūrybinga asmenybė ir jauki moteris, su kuria galima kalbėtis ne tik apie prakilnius, bet ir apie labai žemiškus dalykus.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Jūsų filmai „Meistras ir Tatjana“, „Aš čia tik svečias“, „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ tebekeliauja po pasaulį, o dabar savo kelionę po tarptautinius kino festivalius pradeda ir „Šuolis“ – apie įspūdingą jūrininko Simo Kudirkos kelionę iš sovietinės sistemos į laisvąjį pasaulį. Nesijaučiate kaip maratono bėgikė – „Šuoliui“ sukurti prireikė daugiau nei penkerių metų?..

O, tikrai nesu jokia ypatinga maratonininkė, man labai patinka ir poilsis! Tokia didžiajam ekranui skirto dokumentinio filmo kūrimo trukmė – jokia naujiena. Išsitęsia, nes reikia laiko giliau pažinti filmo herojų, jį supantį pasaulį, o laikas – kaip lakmuso popierėlis: padeda atsijoti, kas ne taip svarbu, ir palieka svarbiausius dalykus. Be to, ir filmo gamybos, ypač tarptautinės koprodukcijos, finansavimas trunka ne vienus metus, baigus filmuoti laukia montavimas ir šlifavimas, o kur dar nuolatinis spaudimas: „Tai kada filmas?“

Giedrė Žickytė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Giedrė Žickytė / Tomo Adomavičiaus nuotr.

Filmai, kuriuos kūriau pastaruoju metu, – tai ilga ilga kelionė, ji apima daug žmogaus gyvenimo istorijos dešimtmečių, tą istoriją turi išgliaudyti ir sukurti meno kūrinį. Tai lyg poezija, nes turi atrasti būdą, kaip talpiais simboliais kuo tiksliau perteikti mintį, emociją, istoriją, neužsiveliant detalėmis ir atsisakant net brangiausių širdžiai scenų, jei jos trukdo filmo vientisumui. Tos kelionės pabaigoje kartais atrodo, kad jau galas, jau nebegaliu, nes išvargstu emociškai. Bet gelbsti pertraukos, per kurias atsitrauki nuo filmo juodraščio, kad vėl atsirastų jautrumas medžiagai ir galėtum į ją pažvelgti nauju žvilgsniu. Taigi kurdama naują filmą jau nebesitikiu greitai jį padaryti.

O kažkada tikėjotės?

Kadaise, kurdama pirmąjį savo televizijos filmą „Baras“, buvau drąsuolė, kuri tikino, kad „greitai greitai padarysiu“, nes gi transliacija ant nosies. Tad kai atsisėdau montuoti, taip ir neišėjau keturias paras... Atrodė, kad visą save atidaviau, naktimis nemiegojau ir kurdama vėlesnius filmus. Tai buvo prieš dešimt metų; dabar nežinau, ar tebeturėčiau tiek jėgų.

Jėgų turbūt dar daug, nes vasarą įspūdingai atšventėte tik keturiasdešimtmetį.

Taip, liepos mėnesį kaip tik jau buvo galima rengti asmenines šventes, buvo panaikinti karantino ribojimai ir atrodė, kad gyvenimas vėl atsigauna... Svajojau apie gražią, jaukią šventę ypatingoje vietoje, turinčioje savo istoriją ir aristokratišką bohemišką dvasią, į kurią susikviesiu sau brangius žmones, artimuosius, daugybę draugų ir padėkosiu jiems už buvimą su manimi, už draugystės dovaną. Už tą visą dešimtmetį, kai intensyviai kūriau karjerą. Jie mane palaikė, jie man padėjo.

Nors pirmąjį savo apdovanojimą – Sidabrinę gervę – gavau būdama 27-erių (už tą patį per beprotiškai trumpą laiką ir jau minėtas nemiegotas naktis atsiradusį „Barą“), tačiau savo realios karjeros pradžią skaičiuoju nuo trisdešimtmečio, kai ėmiau keliauti po tarptautinius festivalius su irgi ne vienus metus kurtu filmu „Kaip mes žaidėme revoliuciją“.

Draugės darė karjerą, o aš vaikščiodavau po mišką ir trindavau košeles iš ekologiškų daržovių

Atrodytų, vėlai. Dvidešimt kelerių baigiau studijas, ištekėjau, susilaukiau vaikelio, buvau labai laiminga, galėdama jam skirti savo laiko ir meilės. Draugės darė karjerą, o aš vaikščiodavau po mišką ir trindavau košeles iš ekologiškų daržovių. Tačiau sau buvau davusi priesaką: kai Teodoras nueidavo pietų miego (o jis nuostabiai gerai ir ilgai miegodavo), tą laiką privalomai skirdavau savęs tobulinimui, knygų skaitymui, mokymuisi arba kino žiūrėjimui. Bandžiau tokiu būdu struktūruoti ir disciplinuoti savo gyvenimą. Jokiu kitu laikotarpiu neperskaičiau tiek knygų ir neperžiūrėjau tiek filmų, kiek augindama vaiką! Taip po truputį augo ne tik Teodoras, bet ir aš – savo viduje.

Giedrė Žickytė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Giedrė Žickytė / Tomo Adomavičiaus nuotr.

Atrodo, visuomenė mus spraudžia į rėmus – esą privalai viską padaryti greitai, visko daug pasiekti, kad paskui apie tave sakytų: „Tokia jauna ir tiek pasiekė!“ Dabar manau, kad niekada nėra nei per anksti, nei per vėlai, nei per daug, nei per mažai. Jei atsiduodi tam, į ką linksta širdis, viskas savaime susiklostys.

Mokausi nieko neforsuoti – tiesiog priimti realybę tokią, kokia yra. Ir net jei viskas griūva, jei kelyje viena po kitos iškyla kliūtys, mokausi sau pasakyti: „Išlik rami, kad ir kas atsitiktų.“ Nes pastebėjau, kad tai, kas mums kartais iš pradžių atrodo kaip katastrofa, nurimus tampa dar geresne išeitimi. Kita vertus, manau, kad ir kinui reikia brandos. Aš turbūt pasijutau subrendusi tik po „Meistro ir Tatjanos“.

Giedre, jūsų įvaizdis labai romantiškas: visos tos besiplaikstančios suknelės, švelni šypsena ir ilgos garbanos. Tokia jaučiatės ir viduje?

Aš galiu dirbti kaip jautis, negailėdama nei laiko, nei energijos, nei jėgų, ir visą save atiduoti, bet šalia kūrybos man svarbus ir estetinis santykis su kasdienybe. Mane nuoširdžiai džiugina gėlės, visada per vakarienę uždegu žvakes, galiu valandas praleisti indų parduotuvėje ieškodama gražiausios lėkštės ir man ne tas pats, kokia suknele vilkėsiu per savo filmo premjerą. Nesu asketė – geriu gyvenimą dideliais gurkšniais, bet labai gerbiu ir tuos, kuriems išoriniai dalykai absoliučiai neįdomūs. Nes suprantu, kad kiekvienas mes esame unikalus.

Nesu asketė – geriu gyvenimą dideliais gurkšniais

Kai buvau jaunesnė, kartais galvodavau, kad gal vertėtų man dabar tapti rimtai, juk esu režisierė, gal atėjusi turiu visus rūsčiu žvilgsniu nokautuoti, o paskui ilgai mąsliai tylėti? Bet tada aš nebūsiu aš ir juokingai atrodysiu apsimetinėdama tuo, kas nesu. Man atrodo svarbu išsilaisvinti iš stereotipų ir nebijoti būti savimi. Žmogus tuo ir įdomus, kad jis autentiškas ir įvairiapusiškas.

Giedrė Žickytė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Giedrė Žickytė / Tomo Adomavičiaus nuotr.

Negi niekada nebuvo pagundos eiti lengvesniu keliu? Tarkim, leidimo filmuoti laive, į kurį peršoko Simas Kudirka, iš amerikiečių laukėte ilgiau nei metus. Galėjote surasti panašų, ir tiek.

Manau, dokumentiniame kine, tokiame, kokį kuriu ir kokį įsivaizduoju, nėra kompromisų. Turi maksimaliai stengtis įgyvendinti savo svajonę. Jei imsi eiti į kompromisus, rezultatas bus drungnas. Kine – kaip kare, aš išmokau nepasiduoti! Tarkime, reikia įdomios archyvinės medžiagos iš tam tikros JAV televizijos. Rašai, ieškai... Atsakymas: „Žinokit, nieko čia neturime.“ Tada skambini kitą dieną. Ir trečią. Atsiliepia jau kitas žmogus, kuris gal turi daugiau motyvacijos tau padėti ir paieškoti tos medžiagos. Išbandyta – kai daug kartų beldiesi, tau vis vien atidaro!

Po pusantrų metų laukimo pagaliau gavome leidimą filmuoti JAV pakrančių apsaugos laive „Vigilant“ – tame pačiame, kuriame ir įvyko incidentas prieš 50 metų. Tai nebuvo vien biurokratija, nes laivas vis dar plaukioja, o išplaukia jis 4–6 mėnesiams. Mums pranešė: atvažiuokite! Perkame komandai ir Simui paskutinės minutės bilietus, skrendame į Majamį, kur laivas dabar esą stovi. Prieš lipdama į lėktuvą, oro uoste, staiga gaunu žinutę: „sorry“, laivas grįžo, bet jį reikia taisyti ir jūs negalėsite filmuoti. Na, tai ką, galvoju, nepasiduosiu, ten ir išsiaiškinsiu – lipame į lėktuvą, skrendam. Nuskrendam, vėl rašau prašymą, šis keliauja iš Vašingtono į Bostoną ir atgal. O mes sėdime Majamyje. Gauname atsakymą, kad vis dėlto į „Vigilant“ lipti negalime, bet gal mums tiktų analogiškas pakrančių apsaugos laivas Bostone?

Žinoma, tai ne tas pats laivas, beprotiškai gaila, bet vis tiek reikia ką nors daryti, juk filmavimo kaštai eina… Išsinuomojame automobilį, nes važiuoti pigiau, nei skristi, susikrauname visą filmavimo įrangą ir judame į Bostoną, kur dabar stovi laivas. Bevažiuodami gauname žinutę, kad gal ir galėtume ten filmuoti, bet reikia naujų leidimų ir visos procedūros iš naujo, nes keičiasi laivas! Atvažiuojame į Bostoną, vykstame į Martos Vynuogyno salą, šalia kurios krantų ir nutiko visas incidentas, filmuojame Simą pajūry ir skrendame namo. O po keturių mėnesių amerikiečiai „Vigilant“ filmavimui mums vis dėlto davė – buvo neįtikėtina!

Atskridome, mus palaikė visa laivo komanda, jis dėl mūsų dvi dienas tiesiog dreifavo. Visas filmo kūrimas su herojumi Simu, kurio istorija yra beprotiškai įdomi, mums buvo didelis didelis nuotykis! Dokumentika mane žavi ir tuo, kad tu, sėdėdamas prie montažinio stalo, iš tos fantastiškos medžiagos, iš visų istorijos komponentų gali dėlioti savo dėlionę, gali kurti istoriją, kuri jaudins žmones visame pasaulyje, kad per ją pažinsi kultūras, kurių nepažinojai, – tai unikali patirtis ir už ją esu dėkinga gyvenimui ir savo profesijai.

Esu dėkinga gyvenimui ir savo profesijai

Tai nuostabus kelias, nes pažįsti gyvenimo stebuklą, tarsi gauni privilegiją pagyventi kito žmogaus gyvenimą. Beprotiškai įdomu, atperka nuovargį, nemigą ir tai, kad tu gyveni šiek tiek kitokį gyvenimą, kuriame nėra griežtų darbo valandų, kuriame daug netikrumo, nestabilumo, bet užtat daug įdomumo!

Giedrė Žickytė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Giedrė Žickytė / Tomo Adomavičiaus nuotr.

Po filmų išlieka draugystė su herojais?

Be abejo. Su „Meistro ir Tatjanos“ heroje Tatjana, kuri man jau kaip antra mama, nuolat susirašome, ji džiaugiasi „Šuolio“ sėkme, visais mano prizais ir įvertinimais. Nuo tada, kai su bendraautore Maite Alberdi kūriau filmą „Aš čia tik svečias“ Čilėje, nebegaliu abejingai klausyti žinių apie tą šalį, lygiai kaip koks nors žmogus suklūsta išgirdęs apie gimtąjį miestelį. Tu ten buvai ne kaip turistė, pažinai žmones, prisilietei prie jų gyvenimo būdo, todėl negali likti abejinga.

Net Pablo Nerudos eilės man skamba kitaip, kai pabuvau namelyje, kuriame jis jas rašė. Dokumentikos grožis dar yra ir ryšys su žmogumi. Tie, prie kurių istorijos prisilietei, tampa tavo gyvenimo dalimi. Ir dokumentiniam kinui ypač tinka Antoine’o de Saint-Exupéry frazė, kad „amžinai lieki atsakingas už tuos, su kuriais susidraugauji“.

Nors mano gyvenime vyksta visko labai daug, visada norisi parodyti dėmesį ir savo herojams. Vyras juokauja, kad mūsų Kalėdų stalas kiekvienais metais turėtų būti vis didesnis, nes daugėja filmų herojų. Taip, tie žmonės jau tampa mano šeima. O kaip kitaip? Per penkerius metus turbūt Simą ekrane mačiau dažniau nei realybėje savo vyrą! Juk kai kiekvieną dieną montuodama žiūri į žmogų ekrane, atrodo, kad nuolat su juo bendrauji.

Kartais šeimoje reikia priimti nelengvų sprendimų. Kaip reagavote, kai sužinojote, kad teks kraustytis į Maskvą, nes jūsų vyras, diplomatas Eitvydas Bajarūnas, skiriamas Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Rusijoje? 

Aš pripratusi keliauti po pasaulį, bet iš tikrųjų esu šeimos žmogus. Nors mano šešiolikmetis Teodoras gal net džiaugiasi, kai išvykstu, nes nebelakstau paskui jį su morka. Kai būnu namie, visada jaudinuosi, kad visi būtų pamaitinti ir valgytų tik ekologišką maistą, sugebu jo atsigabenti net į Maskvą: nuo pat sūnaus gimimo perku daržoves iš vieno ekologinio ūkio Lietuvoje.

Taigi, draugės vis pakuoja man dėžes, o vaikas mane yra pavadinęs „overprotective mama“... Man regis, dabar kaip tik mokausi jį paleisti, nors turbūt su ta morka lakstysiu paskui jį net tada, kai jam bus keturiasdešimt... Iki dabar išlikęs tas mamiškas jausmas: jei vaikas suvalgė šviežių žemuogių indelį, tai tarsi ir aš jau jį būčiau suvalgiusi!

Jūs – keliautoja. Bet išrauti sūnų paauglį iš jo aplinkos ir bandyti persodinti kitur gal nėra taip paprasta?

Iš pradžių buvo didelis stresas, nes Teodoras nenorėjo nė girdėti apie Maskvą: jis pasiliks Vilniuje, ir viskas. O mes juk šeima, turime būti visi kartu... Neįsivaizdavau, kaip išspręsti situaciją. Bet nutiko taip, kad Teodoras kartu su vyro sūnumi iš pirmosios santuokos, Kristupu, kartu savaitę karantinavosi pajūryje, o kai jie grįžo, sūnus pareiškė: „Važiuoju į Maskvą.“ Kristupas, pasirodo (esu jam už tai labai dėkinga), visą tą laiką dalijosi su Teodoru savo asmeniniais pasakojimais, kiek daug galimybių ir pažinimo duoda gyvenimas svetimoje šalyje.

Dabar Teodoras mokosi tarptautinėje mokykloje, susipažįsta su įvairiausiomis kultūromis ir išties džiaugiasi naujomis gyvenimo patirtimis Maskvoje. Aišku, pandemija daug ką apriboja, bet, nepaisant to, jaučiuosi laiminga, kai gerai mano artimiausiems.

Giedrė Žickytė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Giedrė Žickytė / Tomo Adomavičiaus nuotr.

Kažkada, po skyrybų su pirmuoju vyru, tapote „vieniša mama“. Buvo sunku?

Taip, vieniša mama su didelėmis svajonėmis kurti filmus... Savo buvusiam vyrui esu dėkinga už nuostabų sūnų, už tai, kad palaikė mane, kol tik ėjau pirmus žingsnius kino link. Iki šiol labai myliu ir gerbiu jo tėvus, Teodoro senelius, – ir jie, ir mano tėvai labai pagelbėdavo, kai sūnus buvo mažas. Taigi aš visada turėjau palaikymą ir tai buvo didžiulė dovana, nes tikrai viena, niekieno nepadedama, nebūčiau tiek padariusi. Kai tik galėdavau, veždavausi paūgėjusį Teodorą su savimi, taigi jis tris kartus skrido į Ameriką ir šią drauge išmaišėme, buvome svečiuose ne tik pas Tatjaną, bet ir pas Joną Meką – taigi pažintine prasme kinas daug davė ne tik man, bet ir jam.

Jis priprato prie skirtingų kultūrų, skirtingų rasių, skirtingų požiūrių žmonių. Pamenu, kartą skaičiau Teodoro mokyklinį rašinėlį apie labiausiai įstrigusį vaizdą. Vaikas aprašė, kaip Niujorke pamatė Taimso aikštę, kaip niekada nepamirš tų mirksinčių lempučių. Žinojau, kad aikštė įspūdingai atrodo naktį, todėl iš priemiesčio specialiai ilgai važiavome metro, paskui užkilome eskalatoriumi į viršų ir net nufilmavau Teodoro veidą, kai patekome į garsų, spalvų, šviesų fejerverką.

Yra toks stereotipas: diplomatai nuobodoki, santūrūs, „išlaikyti“ (mėgstamas tetų žodis...), o jūs – spontaniška menininkė...

Kaip diplomatui, Eitvydui tenka privilegija pažinti pasaulį ir sutikti daugybę įdomių žmonių iš įvairiausių sričių – politikos, kultūros, ekonomikos, mokslo... Diplomatija labai daug duoda pažinimo prasme, lygiai kaip ir man – mano kino profesija, dėl to mums įdomu būti kartu, visada turime apie ką pasikalbėti ir palaikome vienas kito siekius. Nenoriu rožinėmis spalvomis piešti savo gyvenimo – aišku, visko jame būna, bet kai kartu gyvenantys žmonės besąlygiškai palaiko vienas kitą, tai yra didžiausia dovana. Ir man patinka tas naujas etapas: kaip ambasadoriaus žmona irgi turiu įsipareigojimų, stebiu kitus, pati mokausi, be to, man įdomu bendrauti su žmonėmis, tik kad tų valandų paroje būtų daugiau!

Kaip ambasadoriaus žmona irgi turiu įsipareigojimų

Ar susipažinusi su juo greitai supratote, kad tai TAS žmogus?

Laikas gyvenime, kaip ir kine, yra labai reliatyvus dalykas. Kartais sekundė virsta ilgiausia laukimo valanda, o nepastebi, kaip prabėgo metai. Mums susitikus, viskas savaime natūraliai ir lengvai klostėsi, be to, jau nebuvome dvidešimtmečiai, gal turėjome daugiau patirties ir išminties, kaip kurti santykius. Kaip minėjau prieš tai, nieko nėra nei per greitai, nei per lėtai, jei klausai savo širdies...

Naujausi straipsniai