Režisierė Giedrė Žickytė – apie gyvenimą Maskvoje, naujausią filmą ir pokalbį su Kissingeriu

Giedrė Žickytė / Redos Mickevičiūtės nuotrauka
Autorius: GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ
Publikuota: 2021-09-15 20:05
Į Vilnių režisierė Giedrė ŽICKYTĖ (41) grįžta trumpam – žiūrovams pristatyti savo filmo „Šuolis“, jau įvertinto ir apdovanoto daugelyje šalių. Iškart po premjeros skris į Maskvą – vyrui Eitvydui Bajarūnui tapus Lietuvos ambasadoriumi Rusijoje, dabar Giedrė gyvena ten. Nors iš tiesų „namai“ kino režisierei, darbų blaškomai po visą pasaulį, gali būti bet kur: „Mano namai ten, kur vyras, vaikas ir šuo“, – šypsosi.

Niekas nesuskaičiuotų, kiek kūrybinių minčių sukasi Giedrės galvoje, – net ji pati. „Kai bandau skaičiuoti, kiek filmų dabar esu įsipareigojusi sukurti, suprantu, kad darbo turiu iki penkiasdešimtmečio, – juokiasi maišydama kavą. – O pasiūlymai toliau plaukia: štai vieno sulaukiau iš Naujosios Zelandijos, kito – iš Kanados... Projektai intriguoja, bet jau bandau jungti vidinį stabdį – antraip tektų susipjaustyti į daug Giedrių. O juk dar norisi ir gyventi...“

Stabdys neveiks? Iki kokių aštuoniasdešimties?

O gal ir paskui? Kartais susimąstau, kokia būsiu sulaukusi pensijos: ramiai gulėsiu prie jūros? Ar ir toliau su kamera trankysiuosi po pasaulį, nes jis pilnas nuostabių žmonių, kuriuos tiesiog privalau nufilmuoti... Štai ir dabar dirbu prie kelių naujų projektų – ne dėl to, kad būčiau maniakė darboholikė, tiesiog kitaip neišeina. Nepatikėsite, bet herojai kartais patys pasibeldžia į duris. Kad ir šį pavasarį ramiai vakarojame su vyru po įtemptos darbo savaitės, o jis sako: „Pameni, pasakojau apie lietuvį, kuris atėjo pas mus į ambasadą be dokumentų ir pareiškė, kad nori grįžti namo. Jis prieš trisdešimt metų dingo be žinios, buvo paskelbtas mirusiu, ir dabar reikia atkurti jo tapatybę vyks teismo procesas, iš mirusiųjų jį vėl padarys gyvą.“ Ištempiau ausis: „Ką tu pasakei?“ Ir kokia būčiau dokumentikos režisierė, jei nepradėčiau sekti tokios istorijos?..

Ir tikriausiai jokios epidemijos jums netrukdo?

Žinoma, trukdo – kaip ir visi, susiduriu su iššūkiais, griūva planai. Tenka ieškoti išeičių: jei negalime filmuoti, tai montuojame, renkame medžiagą. „Šuolio“ nacionalinė premjera ne kartą buvo nukelta, nes kino teatrai neveikė. Iš pradžių, aišku, liūdėjau: „Na, kodėl tai nutiko?.. Dirbome tiek metų ir še tau – kino teatrai uždaromi, festivaliai keliasi į virtualią erdvę, nebegaliu nuvykti į Ameriką susitikti su filmo herojais...“ Tačiau greitai lioviausi dejuoti. Pirma, pandemija nutiko ne man vienai, tai visuotinė žmonijos nelaimė, ir mano liūdesys dėl uždarytų kino teatrų visgi neprilygsta skausmui to, kuris prarado artimąjį. Antra – filmas vis tiek sulaukė sėkmės. Jis jau metus keliauja po pasaulį, kviečiamas į daugybę festivalių nuo Amerikos iki Australijos, apdovanojamas tiek žiuri, tiek publikos prizais: pelnė net tris žiūrovų apdovanojimus už geriausią filmą – taip būna labai retai....

Visą tekstą gali skaityti tik ŽMONĖS programėlės prenumeratoriai

Turintiems prenumeratą ir programėlę telefone

Kodėl verta prenumeruoti ŽMONĖS telefono programėlę?
  • Net trys žurnalai už vieno kainą – ŽMONĖS, LAIMĖ ir LEGENDOS
  • Visus 3 žurnalus prenumeratoriai skaito pirmieji. ŽMONĖS – jau trečiadienio vakarą!
  • Pirmas mėnuo 0,99 Eur, o po to tik 4.99 Eur / mėn. Atsisakyti galėsite bet kada!
  • Žurnalo archyvas visada po ranka

Naujausi straipsniai