Sukelti sociume ažiotažą nepasitelkus viešųjų ryšių technologijų šiandien nėra paprasta. Vilniaus mažojo teatro režisierė Gabrielė Tuminaitė, šį spalį pakvietusi į premjerą „Marti“ (pagal to paties pavadinimo Žemaitės apsakymą), sulaukė išties kraštutinių vertinimų: nuo pašaipios šiaudinės kritikos apie purvabridystę iki racionalių argumentų. „Teko girdėti net ir piktų gandų, neva pasirinkusi „Marčią“ suvedinėju sąskaitas su savo anyta“, – šypteli Gabrielė.
„Je suis Charlie“, „Aš esu #metoo“, „Aš esu Vanagas“... Sociumą sukrečiantys, sujaudinantys ar tiesiog sujudinantys įvykiai arba reiškiniai dažnai solidarizuoja piliečius. Jei kiltų judėjimas „Aš esu marti“, nukreiptas į moters pastangas kovoti už savo teises konfliktiškoje šeimoje, irgi nieko nestebintų.
Dar birželį vyko pirmieji „Marčios“ skaitymai, paskui gilinomės į Paulinos Pukytės pagal apsakymą sukurtą spektaklio scenarijų, vėliau įsibėgėjo repeticijos – kiekviename etape tarp aktorių kildavo diskusijų, pribręsdavo įvairių nesupratimų, sunkumų. Su Katrės vaidmens atlikėja Indre Patkauskaite vis aiškiau jutome esminį dalyką: Žemaitė mums savo autentiška kalba pasakoja apie mus pačius. Šiandien. Todėl turime eiti va banque ir nebijoti, kad būsime apkaltinti senamadiškumu, „vyžiniu purvabridžių“ mąstymu. Mes visos vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau esame katrės, kurių vyžos – aukštakulniai bateliai, o lininiai nutįsę sijonai – seksualios kūną aptempiančios mini suknelės ar prigludę džinsai. Žemaitė hiperbolizuotu pasakojimu panardina mus į siaubo aplinką ir neduoda nė sekundės atsikvėpti – taip, kaip mes šiandien negalime atsikvėpti nuo darbų, karjerų, pastangų būti tobulos mamos ir žmonos, sociumo moteriai sukurtų ir nuolat primetamų iššūkių, kaltinimų dėl nesėkmių.
Apskritai – tiesiog nebeįmanoma pabėgti nuo aukštų reikalavimų ir standartų. Patarlių scena, kai svaidydamiesi „liaudies išmintimi“ Katrę atstumia gimdytojai, teigdami, kad „viskas pasikeis, tereikia pakentėti“, užmuša paskutinę jos viltį. Argi mažai moterų šiandien irgi praranda paskutinę viltį, kai teismuose pralaimi skyrybų bylas, kai bijo kam nors prasitarti, pasiskųsti dėl patyčių ar diskriminacijos darbe, kai patiria fizinį ir psichologinį smurtą šeimoje? Sykiu Katrė yra ne tik „socialinis vienetas“, bet ir labai individuali, savotiškai keistoka būtybė. Jau vien tai, kad ilgai neištekėjo, yra „įtartina“. Taigi kiek tokių merginų, kurios neatitinka socialinių standartų, todėl šiandien taip pat išgyvena nevisavertiškumo kompleksą, patiria frustracijų ir žudančią aplinkos netoleranciją? Kiek merginų puoselėja aukštesnius gyvenimo kriterijus, tačiau šie subliūkšta atsimušę į visuomenės abejingumą ar net panieką.
Mokyklose vis dar veikia stereotipas, kad Žemaitės „Marti“ yra etaloninis simbolinis kūrinys, reiškiantis, kad visa lietuvių literatūra – nieko verta, nes rašo apie „purvus ir kažkokią nesusitupėjusią moterėlę“.
Su Žemaite mokykloje reikėtų susipažinti jau perskaičius keletą XIX a. Vakarų Europos kūrinių, pavyzdžiui, ką nors iš Jane Austen, seserų Charlotte ir Emily Brontë, Charleso Dickenso kūrybos. Pagaliau šiame kontekste gali būti ir rusų absurdo genijus Daniilas Charmsas. Tik taip paaugliai galėtų iškoduoti Žemaitės hiperboles. Laimei, pati baigiau sostinės Salomėjos Nėries gimnaziją: ji formavo stiprų humanitarinį stuburą, lituanistė Onutė Baumilienė plėtė akiratį ir skatino į „Marčią“ žvelgti ne kaip į kažką purvino ir slogaus, o filosofiškiau – kaip „kitokį“ žmogų suvalgo aplinka.
Tiesa, Žemaitės skarelė tada vis tiek mus visus erzino ir nesupratau, kodėl Katrė tokia nuolanki ir nebėga iš tos šeimos pakelta galva, kodėl, mūsų kalba šnekant, „nedaro pasirinkimų“. Gaila, tada niekas neatvėrė akių, kad klasėje taip pat yra ne viena katrė, kenčianti nuo patyčių, dusinama dėl savo kitoniškumo ir bijanti kam nors apie tai prasitarti. „Marti“ – juk pats tobuliausias kūrinys kalbėti apie patyčių psichologiją ir lyčių lygiateisiškumą. O nuo požiūrio apie „pakvaišusią moterėlę“ ir prasideda lyčių kovą skatinanti nepagarba moteriai. Išskyrus poeziją, lietuvių literatūrai buvau abejinga, tačiau prieš penkerius metus, kai dar labiau įsigilinau į Juozo Tumo-Vaižganto kūrybą ir ėmiausi statyti „Dėdes ir dėdienes“, iki širdies gelmių pasinėriau į subtiliausius minčių ir jausmų labirintus.
Prieš kurį laiką išgirdus svarstymų, kad iš mokyklos programos reikia šalinti ir Žemaitę, ir Joną Biliūną, nes šie gadina skonį ir paauglius atbaido nuo literatūros, mane šiurpas pagavo: pasirodo, apsimetę patriotais švietimo ekspertai kėsinasi kirsti savo šalies ir tautos šaknis. Kai Sąjūdžio dvasią Lietuvoje pakeitė komercinės vertybės ir šalies elitu tapo tie, kas vikriau sukosi savo „kioskuose“, apsinuogino mūsų provincialumas: norėdami būti panašūs į vakariečius, mes pradėjome gėdytis savo kultūros ir savo praeities. Tai pati baisiausia metamorfozė, įsisukusi į mūsų galvas ir, neabejoju, paskatinusi emigracijos procesus. Žemaitę pakeisti kažkokiu kitu neva moderniu autoriumi, neįžvelgiant jos kūryboje modernumo, – tai tas pats, kaip seną dvarą pakeisti plastikiniu „euroremontiniu“ statiniu.
Prieš premjerą iš teatro gerbėjų teko girdėti prognozių ir net pašaipų, kad naujas jūsų požiūris į „Marčią“ scenoje atsiskleis kaip feminizmo manifestas.
Panašiai jis ir atsiskleidė. Ir veikia Žemaitės lūpomis – tai tarsi akibrokštas tiems, kas tikėjosi ultramodernios spektaklio versijos, kai lieka tik originalo replika ar užuomina į jį. Su Londone nuo seno gyvenančia, kosmopolitinėmis pažiūromis gyvenime ir mene besivadovaujančia rašytoja P. Pukyte, paskui ir su visa kūrybine grupe ilgai svarstėme, kaip šį kūrinį paversti šiuolaikišku. Praėjus po vidurinės mokyklos beveik dviem dešimtmečiams dar kartą perskaitėme Žemaitės „Marčią“.
Ir visi lyg susitarę pasakėme: „Taigi čia apie mus – viskas taip atitinka šių dienų tipažus...“ Ypač emocingai reagavo moteriškasis teatro flangas. Paulina, įžvelgusi Žemaitės modernumą, pirmoji drąsino remtis tik autentišku autorės tekstu, nieko nelipdant ir nieko nedraskant. Žodžiu, nesistengėme nurišti Žemaitei skarelės ir aprengti jos juodo latekso kombinezonu (šypsosi). Iš aplinkos nuolat jutau spaudimą ir lūkestį išvysti itin modernią „Marčią“. „Bet jūs viską pakeisite, ar ne?“ – teiravosi draugai, pažįstami, šiaip aplinkiniai žmonės, sužinoję apie būsimą rudens premjerą. Kuo didesnį jaučiau spaudimą, tuo labiau norėjau matyti autentišką Žemaitę; Paulina antrino, jausdamasi visiškai laisva, negalvodama, kas ką pamanys, atsiribojusi nuo minties „žūtbūt likti moderniai“ ir sukurti „kietuolišką“ spektaklį.
Kai tik mėgindavau ieškoti to neva modernumo, visada jausdavausi, kad labai nenatūraliai pritempiu, noriu pasirodyti tokia, kokia nesu. Dirbtinai siekdamas modernumo, dažniausiai patenki į miesčioniškos kūrybos spąstus. Baisiausia, kad tai matė, jautė ir aktoriai, todėl pirmą savaitę po repeticijų išsiskirstydavo ne įkvėpti, o kaip po sunkaus ir neįdomaus darbo. Atsigręžimas į lietuvių literatūros klasiką patvirtino dar vieną amžiną tiesą: prie tos klasikos reikia vėl ir vėl grįžti – po kelis kartus per gyvenimą. Ir visada ji atsivers kitoje šviesoje: vienoks įspūdis „Marčią“ skaityti paauglystėje kaip privalomą kūrinį ir visai kitoks, kai jau turi tam tikrų patirčių: kūrei šeimą, buvai žmona, marti, augini dukrą, kuri irgi galbūt kažkada bus kažkieno marti...
Šiandien turiu visai kitokį požiūrį ir į Vingių Joną – ne tą, kurį suformavo mokykla, neva jis – tinginio, apsileidėlio ir slunkiaus tipas. O kodėl jis toks? Kodėl Katrės vyrą namų aplinka ir sociumas pavertė depresija sergančiu ligoniu: jo apatiškumas ir amžinas mieguistumas kyla iš psichinės sveikatos negalios, iš to, kad jis nepajėgus grumtis konkurencinėje gyvenimo kovoje, todėl miegas yra kaip vienintelė galimybė nuo šio pasaulio pabėgti. Tokių vyrų ir šiandien apstu – tų, kurie neatlaikė verslo konkurencijos, tų, kurie palūžo kurdami namų gerovę ar nerasdami vietos po saule meno aplinkoje. Emigracija jiems – kaip vienintelė išeitis viso to išvengti. O slampinėdami po prekybos centrus, kažką įsigydami, būdami tarp begalės daiktų jaučiamės apgaulingai saugūs, tarsi nusiraminę – kaip Jonas toje šieno kupetoje, kaip stručiai, sukišę galvas į smėlį...
Pastaruoju metu iš moters daug reikalaujama – ir namie, ir sociume: būsi bloga mama – socialinės tarnybos atims vaiką; prastai atrodysi, nesportuosi, pamirši grožio procedūras – negausi mėgstamo darbo, vyras pabėgs pas meilužę; nesusirasi stipraus advokato – pralaimėsi skyrybų bylą ar net prarasi teisę rūpintis savo vaikais. Lietuvoje kasdien teismams pateikiama po tūkstantį ieškinių, tarp jų antroje vietoje yra ieškiniai dėl vaikų išlaikymo, vadinasi, moterys turi grumtis teismuose dėl šimto eurų vadinamųjų alimentų, kurių nemokantys vyrai mėgaujasi laisve, jokių tarnybų nekliudomi.
Statistiškai Lietuvoje skiriasi kas antra sutuoktinių pora, akivaizdu, vaikų auklėjimas ir priežiūra dažniausiai lieka moteriai. Tarkime, ji augina sūnų, vienintelį savo džiaugsmą, vienintelę viltį, meilę ir vienintelę gyvenimo prasmę. Vienintelį Jonelį... Hipertrofuotas, o kartais ir liguistas dėmesys ir meilė jam atsigręžia vėliau prieš būsimą jo merginą ir žmoną. Iš šios jis tikisi to paties „šiltnamio efekto“, kokį yra patyręs iš motinos. Ir... negauna, nes dabartinė mergina nori gyventi lyčių lygybės ir lygiavertės partnerystės aplinkoje. Ir kas toliau? Žlugę lūkesčiai, nusivylimas, nesusipratimai, konfliktai, skyrybos...
Ir vis dėlto juk esama ir laimingų marčių...
Tokia pavadinčiau save. Teigiu nuoširdžiai ir be avanso. Buvau marti, tačiau mielai apie tai galiu kalbėti esamuoju laiku – esu marti, nes net po skyrybų mudviejų santykiai su sutuoktinio mama, mano anyta, išliko itin šilti ir draugiški; nepamirštame viena kitos per šventes, o mano dukra Izabelė, jos anūkė, tuos santykius tik dar labiau stiprina... Nuo Oidipo komplekso mes nė vienas nepabėgsime: galime jį šiek tiek apeiti, prigesinti, bet jo išvengti niekam niekada nepavyks. Reikia didelės išminties, stipraus emocinio intelekto ir meilės pasauliui, kad šalia savęs sūnų užauginusi motina priimtų kitą moterį – su jos kvapu, elgesiu, išsilavinimu, įpročiais, iš namų atsineštais savitumais ir keistumais. O ši savo ruožtu taip pat vyro namus priimtų, besąlygiškai toleruodama ten nusistovėjusią tvarką ir nekeldama ultimatumų, pavyzdžiui, „vaikai su močiute neturi matytis, nes ši sugadins auklėjimą“.
Ko tik neteko girdėti: vienos anytos išsižada anūkų, kai sūnūs išsiskiria; kitos liguistai kovoja net teismuose, kad tie anūkai būtų priteisti likti su tėvu. Jau nekalbu apie kišimąsi į turto dalybas ir kitas peripetijas. Žodžiu, sveiki atvykę į pragarą – Oidipas mus veikia netgi tada, kai, regis, nieko pikta vieni kitiems nelinkime ir tarsi neturime kerštingų minčių. Mano kartos šeimos dažniausiai gyvena atskirai nuo tėvų, tad, skirtingai nuo patriarchalinės Žemaitės epochos, bendravimas įgauna kitokį registrą. Nebelieka vietos poreikiui kontroliuoti, dominuoti, nepaleisti savo vaiko, „neatiduoti“ jo kitai moteriai ir panašiai. Tiesa, neretai įsigali susvetimėjimas, rafinuoti antipatijos pasireiškimai, vis dar veikia moteriškas nesolidarumas: aš kentėjau, tai ir tu pereik tą išbandymų kelią. Laimei, dažniausiai visa tai vyksta ne po vienu stogu.
Jau minėjau savo pačios situaciją, nors gal kai kam gali susisapnuoti, kad statydama spektaklį turėjau intencijų išreikšti asmeninio gyvenimo nuoskaudas. Visiškai ne! Pagaliau ir savo mamos santykius su anyta pavadinčiau pavyzdiniais. Ir taip buvo dėl vienos labai gražios priežasties: mama be galo mylėjo mano tėtį, todėl mylėjo ir jo motiną. Jos abi buvo užgyvenusios skirtingas patirtis. Tėčio mamai, pas kurią Klaipėdoje vasaromis atostogaudavau, likimas nešykštėjo sunkumų: jos vyras, mano senelis, iš Antrojo pasaulinio karo grįžo suluošintos sielos – tapo žiaurus ir su močiute elgdavosi, kaip tik panorėjęs. Tą kančią ji priėmė tarsi likimo duotybę ir jokioms skyryboms niekada nesiryžo. Vyro mirtis jai buvo it koks palengvėjimas, kad ir kaip nedrąsu būtų apie tai kalbėti...
Šiuolaikinė marti nūnai gyvena iš esmės laisvame pasirinkimų pasaulyje. Pasirinkimų, kurių neturėjo nė viena mano močiutė nei mama. Prisimenu, vaikystėje gyvenau Viršuliškėse. Nedideliame bute – šeši asmenys ir šuo. Iki šiol nesuprantu, kaip mamos mama, dirbdama poliklinikoje, vilkdama iš parduotuvės maišus maisto, spėdavo ir valgyti pagaminti, ir namus sutvarkyti, ir anūkus sužiūrėdavo (tėvai nepaprastai daug dirbo), ir dar visoms metinėms šventėms susiruošdavo, iš anksto prikaupdama įvairių maisto gėrybių. Neįsivaizduoju, kokia žmogaus galvoje turi susiformuoti „logistika“, kad galėtų taip organizuoti gyvenimą. Nors, sakoma, sociumas progresuoja, tačiau aš tokiais gebėjimais nesu apdovanota: pulčiau į paniką ir apsiverkčiau, jei reikėtų suruošti stalą, kokį namuose nukraudavo močiutė... Radikaliai pasikeitė prioritetų kryptys, tačiau ar mūsų kelyje nuo prisiimtų ir primestų atsakomybių moters – žmonos, marčios, mamos – padėtis tapo lengvesnė?