Ryškūs vaidmenys, šlovė, svaiginanti meilė. Asmeninio gyvenimo tragedijos, priklausomybės. Per neilgą gyvenimą legendinei aktorei Romy Schneider (1938–1982) teko patirti viską. „Nenorėjau kurti politiškai korektiško filmo, kuriame viskas pavaizduota gražiai, o veikėjai – tik laimingi. Paskutinis jos interviu prasideda žodžiais: „Aš esu Romy Schneider, man 42-eji ir esu nelaiminga,“ – taip vokiečių režisierė Emily Atef (46) pristato savo filmą „3 dienos Kibrone“.
Juostoje pasakojama apie vieną tragiško likimo kino žvaigždės gyvenimo epizodą: tris dienas, kurias Romy praleido Bretanės kurorte Kibrone. Čia ji davė paskutinį interviu – vokiečių žurnalo „Stern“ žurnalistams. Emily Atef, remdamasi to interviu ištraukomis, bando įsivaizduoti, kaip tuo metu elgėsi Schneider ir ją supę žmonės.
Kovo 8-ąją į Lietuvos kino teatrus atkeliaujantis „3 dienos Kibrone“ pernai Vokietijos kino apdovanojimuose tapo absoliučiu favoritu – laimėjo septynis apdovanojimus, tarp jų geriausio metų filmo ir režisūros darbo. Geriausia aktore pripažinta į Romy Schneider nepaprastai panaši Marie Bäumer, kuri privertė patikėti žiūrovus, kad jų dievaitė vėl prisikėlė kino ekranuose.
Emily, ar augdama žiūrėjote Romy Schneider filmus?
Gimiau Berlyne. Kai buvau septynerių, su šeima persikėlėme į JAV, o po šešerių metų grįžome į Europą ir apsigyvenome Paryžiuje. Nuo Romy Schneider mirties jau buvo praėję keletas metų, tačiau ji vis dar buvo didelė žvaigždė Prancūzijoje. Vienus metus praleidau internatinėje mokykloje. Mano kambario draugė buvo didelė aktorės gerbėja – visos kambario sienos buvo nukabinėtos jos nuotraukomis. Jai Romy buvo tikresnė motina nei ta, kuri pagimdė. Kiekvieną vakarą užmigdavau su jos nuotraukomis prieš akis. Su Romy darbais susipažinau vėliau. Be abejo, žinojau populiariausius filmus, kuriuose ji vaidino. Labiausiai įsiminė Pierre’o Granier-Deferre’o „Traukinys“, Jacques’o Deray „Baseinas“, Claude’o Sautet „Paprasta istorija“. Kurti filmą apie ją ir laiką, praleistą Kibrone, man pasiūlė prancūzų prodiuseris Denis Poncet. Ieškodama medžiagos, pirmiausia aptikau nuotraukas iš 1981-aisiais „Stern“ išspausdinto interviu, jos man atvėrė akis. Jos tiesiog pradėjo su manimi kalbėtis. Ten buvo vaizduojama paprasta moteris be makiažo, ji nepriminė ikonos žurnalų viršeliuose. Susitikau su žmonėmis, kurie buvo su ja Kibrone: fotografu Robertu Lebecku, žurnalistu Michaeliu Jurgsu. Perskaičiusi paskutinį jos interviu supratau, kad noriu kurti filmą apie laiką, kurį ji praleido ten.
Jums buvo svarbu atkurti tikrus įvykius ar leidote sau improvizuoti?
Jeigu prodiuseris būtų pasiūlęs režisuoti biografinį filmą, bučiau atsisakiusi. Kaip gali papasakoti kažkieno gyvenimą per 90 minučių? Rašydama scenarijų, leidau sau improvizuoti tarp realių ir išgalvotų faktų. Žinoma, Romy veikiausiai niekada nesimaudė vonioje su drauge. Man buvo svarbiausia parodyti ją kaip moterį, o ne kaip kino žvaigždę. Su ja laiką leidę žmonės man suteikė teisę minėti jų vardus filme. Išskyrus vieną draugę, lankiusią aktorę Kibrone. Ji nenorėjo būti minima, todėl sukūrėme naują veikėją Hildę, kuri filme rūpinasi Romy, nori jai padėti. Bet toks žmogus tikrai egzistavo, tik jo vardas – kitas.
Interviu esančios nuotraukos – nespalvotos. Ar dėl to pasirinkote kurti nespalvotą kiną?
Žinoma. Nuotraukos ilgą laiką keliavo su manimi. Rašydama scenarijų, peržiūrėjau visus filmus, kuriuose Romy vaidino, perskaičiau daugybę interviu. Tačiau tos nuotraukos vis grįždavo pas mane. Prie interviu jų buvo išspausdinta dvidešimt, tačiau Lebeckas man davė negatyvus, todėl iš viso turėjau apie 600 fotografijų. Nespalvotas vaizdas tarsi sustiprina fikcijos įspūdį – nesistengiau atkurti istorijos, paremtos tik faktais. Manęs nedomino filmo dokumentalumas.
Romy Schneider gyvenimas buvo plačiai aprašomas spaudoje. Dažnai eskaluoti jos asmeniniai skandalai, priklausomybė nuo alkoholio. Tačiau filme rodote kitą jos pusę.
Romy Schneider tapo garsenybe būdama vos penkiolikos. Ji neturėjo laiko pažinti gyvenimo, suformuoti savo identiteto. Nenuostabu, kad jos gyvenimas nebuvo paprastas. Visi žinojo apie ją lydėjusias tragedijas – vyro savižudybę, sūnaus žūtį.
Filme yra epizodų, kai iš Romy prasiveržia energijos pliūpsniai. Matome ją šokančią tarp akmenų prie jūros, šokančią bare. Kai su draugais nueina į restoraną ir jame praleidžia visą naktį šokdami bei šnekėdamiesi, laikas jiems tarsi sustoja – tik išėję į ryškią saulės šviesą supranta, kad išaušo rytas. Norėjau, kad žiūrovai jaustųsi taip, lyg patys būtų kartu su Romy. Filme jos veide atsispindi vaikiškumas, susipynęs su desperacija, džiaugsmas – su neviltimi.
Aktorė Marie Bäumer labai panaši į Romy Schneider. Ar todėl ją ir pasirinkote atlikti vaidmenį?
Nuo tada, kai suėjo šešiolika metų, Marie buvo siūloma vaidinti Schneider, tačiau vis atsisakydavo. Neįsivaizduoju, ar kas nors kitas būtų galėjęs vaidinti vietoje jos. Marie veido bruožai tokie panašūs į Romy, kad gali pasirodyti, jog tai optinė iliuzija. Be to, Marie taip pat kalba prancūziškai, o man tai buvo itin svarbu. Nenorėjau aktorės, kuri tiesiog išmoktų tekstą, jo nesuprasdama. Būdama filmavimo aikštelėje ji labai jaudindavosi, neužmigdavo naktimis. Rytais veide matydavosi nuovargio žymės. Mūsų vizažistė Marie stengėsi pavaizduoti raukšleles, pavargusius paakius. 40-ies sulaukusios Romy veide galėjai matyti skaudžių išgyvenimų paliktas žymes.
Kokia buvo reakcija po filmo premjeros pernykščiame Berlyno kino festivalyje? Ar žmonės pamatė Romy Schneider tokią, kokios tikėjosi?
Sulaukėme atsiliepimų, kad tai yra Romy, kokią prisimename. Nemažai žmonių, kurie ją garbino ar net asmeniškai pažinojo, į mūsų projektą žiūrėjo skeptiškai. Romy dukra, gyvenanti Prancūzijoje, sakė, kad jos mama negėrė ir neturėjo problemų dėl vaistų. Tačiau visi žinome, kad tai netiesa. Ji pati interviu tai pasako. Nenorėjau režisuoti pasakos, kurios kuriamos apie žymius žmones. Romy dukrai buvo penkeri, kai mirė motina, todėl tikriausiai turi susikūrusį tam tikrą jos įvaizdį. Aktorė labai mylėjo savo vaikus, tačiau negalėjo būti tiesiog mama ir namų šeimininkė.
ROMY SCHNEIDER: TIK FAKTAI
Gimė 1938 metų rugsėjo 23 dieną Vienoje, mirė 1982-ųjų gegužės 29-ąją Paryžiuje. Oficiali mirties priežastis – sustojusi širdis, nors kurį laiką spekuliuota, esą aktorė nusižudė.
Karjerą pradėjo 1953-iaisiais, o milžiniškos sėkmės sulaukė suvaidinusi režisieriaus Ernsto Marischkos trilogijoje apie Sissi – taip buvo vadinama princesė Elžbieta, būsimoji Austrijos ir Vengrijos imperatorė. Taip likusį gyvenimą buvo vadinama ir Schneider, vis bandžiusi atsikratyti ir vardo, ir vaidmens šleifo.
Vaidino garsiausių pasaulio režisierių – Luchino Visconti, Orsono Welleso, Otto Premingerio, Costa-Gavraso, Claude’o Sautet, René Clément’o, Jacques’o Deray, Andrzejaus Żuławskio, Bertrand’o Tavernier – filmuose. Sukūrė daugiau nei 60 vaidmenų.
1958-aisiais, filmuodamasi „Kristinoje“, užmezgė romaną su partneriu šiame filme Alainu Delonu. Po metų dvi ryškios Europos kino žvaigždės susižadėjo, tačiau vestuvės taip ir neįvyko – 1963 metais jiedu nusprendė išsiskirti. Iki pat Romy mirties liko labai gerais bičiuliais, dar du kartus filmavosi drauge.
Buvo ištekėjusi du kartus. Pirmą – už vokiečių aktoriaus Harry Meyeno, antrą – už savo sekretoriaus Danielio Biasini. 1979-aisiais, praėjus ketveriems metams po skyrybų su Romy, Meyenas nusižudė savo namuose Hamburge.
1981-aisiais keturiolikmetis Romy Schneider ir Harry Meyeno sūnus Davidas susižeidė lipdamas per metalinę tvorą patėvio namuose. Tvoros virbas perdūrė šlaunies arteriją ir berniukas mirtinai nukraujavo. Sūnaus žūtis palaužė Romy – užsimiršimo aktorė ieškojo alkoholyje, vartojo stiprius raminamuosius.
Romy Schneider buvo rasta negyva savo apartamentuose Paryžiuje. Palaidota Boissy-sans-Avoir kaimelyje Šiaurės Prancūzijoje. Aktorės bičiulis Alainas Delonas pasirūpino, kad jos mylimo sūnaus Davido palaikai būtų perkelti ir palaidoti viename kape su jį dievinusia motina.