Eglės Vertelytės daugeliui pristatinėti nė nereikia. 2017 metais į lietuvišką kino pasaulį įsiveržusi su režisūriniu debiutu „Stebuklas“ sėkmingai apkeliavo gausybę festivalių ir pelnė ne tik keturias „Sidabrinės gervės“ statulėles, bet ir žiūrovų simpatijas. Šįkart su Egle kalbamės apie „Kino Pavasarį“ ir komisijos narės darbą Europos debiutų konkurse.
Šiais metais esate Europos debiutų konkurso žiuri narė. Ar sunku rinkti geriausią filmą?
Per kelias dienas peržiūrėjome trylika debiutų iš visos Europos. Visi filmai įdomūs ir stiprūs. Buvau nustebusi, bet nuspręsti, kurie filmai geriausi, mums nebuvo sunku. Visiems penkiems žiuri nariams labiausiai prizų verti pasirodė tie patys filmai.
Kokiais kriterijais vadovaujatės dėliodama konkursiniams filmams pliusus ir minusus?
Skirtingiems žmonėms patinka skirtingi filmai, domina skirtingos temos. Visi komisijos nariai taip pat skirtingi: amžiumi, lytimi, kultūra. Todėl apsibrėžti vertinimo kriterijus yra labai svarbu.
Vertinome paties filmo vizijos unikalumą, kūrėjo balso išskirtinumą ir visapusišką vizijos išpildymą.
Konkurse dalyvauja 13 filmų. Ar būtų galima išskirti temas, dominančias europietį žiūrovą?
Iš tiesų temų įvairovė didžiulė: nuo šeimos problemų nagrinėjimo iki Europos identiteto paieškų. Taip pat labai skirtingos filmų stilistikos, žanrinė įvairovė. Vienintelis dalykas, kuris bendras daugeliui filmų – bandymas suprasti savo pasaulį ir savęs paieškos jame.
Žmogus jame jaučiasi besiblaškantis, nes pasaulio ribos nebėra aiškios: nyksta vietos, laiko, lyčių, gėrio ir blogio, meno ir ne meno kontūrai. Savęs ieškojimas tampa dramatiškas ir svarbus, nes tokioje situacijoje suprasti save tame pasaulyje ir savo santykį su tuo, kas vyksta, darosi vis sudėtingiau.
Tokios mintys man kyla peržiūrėjus visus konkursinius filmus.
Kaip apibūdintumėte lietuvišką kiną? Ar lietuviai vis labiau vertina savo kūrėjų darbus?
Manau, kad lietuviškas kinas įvairėja ir darosi vis įdomesnis. Atsiranda daug dėmesio vertų jaunų „art house“ filmų kūrėjų, drąsiai ir artikuliuotai kalbančių apie šiandienos problemas, keliančių svarbius klausimus. Stebėdama rinką, manau, kad tokio kino tik daugės ir didės jo įvairovė.
Didėjantys bilietų pardavimai į lietuviškus filmus taip pat rodo, jog žiūrovui įdomus lietuviškas kinas. Džiugina, kad atsiranda žiūrovas ne tik komedijoms ar istoriniams epams. Žiūrovai pradeda ieškoti kitokių potyrių.
Nors esate žiuri narė, ar turėjote laiko „Kino Pavasario“ filmus pamatyti žiūrovo akimis?
Be konkursinės programos filmų, pažiūrėjau dar septynis. Žiūrėti filmus man yra didelis malonumas. Tačiau reikia sutikti su tuo, kad kuo daugiau filmų pamatai, tuo sunkiau nustebti pačiam ir kaip sunku nustebinti kažką kitą.
Bet įdomiausia, kad labiausiai stebina tie filmai, kurie nebando stebinti, o kalba žmogiškai ir paprastai. Labai džiaugiuosi, kai žiūrėdama filmą pamirštu vertinti ir tiesiog juo mėgaujuosi, gyvenu juo, verkiu ir juokiuosi kartu, nesvarbu, kad filmas, pavyzdžiui, iš Afrikos, susitapatinu su pagrindiniu herojumi ir dėl to permąstau savo gyvenimą.
O jeigu po filmo kažkas neduoda ramybės ir reikia jį persvarstyti, pergalvoti savo nusiteikimą ir vertybes – tai buvo geras filmas. Džiaugiuosi, kad tokių filmų dar tenka pamatyti.