Jei lenkų kino režisierė Agnieszka Holland (70) išsikeltų devizą, jis galėtų būti iš šio vieno žodžio. Menininkė, kurios dažnai teiraujamasi apie Europos ir žmonijos ateitį, sakosi esanti ne pesimistė, ne optimistė, o aktyvistė.
Pastarasis jos filmas „Ponas Džounsas“ Lietuvoje bus rodomas Lenkų kino festivalyje spalio 3–13 dienomis. O šiuo metu Holland Prahoje montuoja naują juostą „Šarlatanas“, kaip ir „Ponas Džounsas“, paremtą tikrais įvykiais, ir pokalbiui su „Žmonėmis“ gali skirti valandą, per kurią kantriai ir ramiai išdėsto savo požiūrį ir į istoriją bei dabartį (tam turi teisę: Naujausiųjų laikų Rytų Europos istorija – ir jos biografija), ir apie žurnalistų atsakomybę, ir apie #metooo judėjimą. Taip pat kantriai ji pasakoja apie kasdienį gyvenimą – po dviejų mėnesių būsiantį gimtadienį (jei jį švęs, tai labai tyliai), savo moterų klaną, į kurį įeina dukra Katarzyna Adamik ir jos partnerė Olga, paskatas kiekvieną rytą keltis ir eiti į filmavimo aikštelę. Ir apie tai, kaip ji, žydiško kraujo turinti lenkė, ryžosi statyti filmą apie vieną didžiausių Ukrainos nelaimių – holodomorą, 1932–1933 metų badą, per kurį mirė 3,3–7,5 milijono žmonių. Ak, taip, klausimai apie „Poną Džounsą“ greičiau iš būties, o ne buities serijos, bet ponia Agnieszka visada pabrėžia, kad istorija – toli gražu ne tik praeitis, bet ir dabartis.
Naujausias jūsų filmas „Ponas Džounsas“ pristatomas kaip istorinė drama, nors greičiau atrodo vienišo herojaus, kurio niekas negirdi, tragedija.
Tai istorinė drama, nes pasakojama apie istorinius įvykius. Bet man svarbi ta istorija, kuri yra dabarties dalis. Ir žiūriu į ją dabarties akimis. Mes nesuvedėme sąskaitų su XX amžiaus pavojais. XIX amžius taip pat vis dar atsiliepia ir visuomeniniu, ir psichologiniu aspektais. Šie du laikotarpiai mane ir domina, juos jaučiu. Visi mano istoriniai filmai, ypač pasakojantys apie XX amžiaus įvykius, yra apie šiandieną. Juk taip ir neišmokome suvaldyti valstybės ir ideologijos galių, neatsakėme į klausimus, kas verčia žmones prisidėti prie tokių baisių dalykų kaip holokaustas. Antrasis pasaulinis karas nesibaigė, tiesiog stojo laikinos paliaubos, ir įšaldytas konfliktas bet kada gali vėl sprogti.
Kaip turėtų kalbėti Garetas Džounsas, kad jį suprastų ir išgirstų? Ar dabar jo klausytųsi?
Tikiuosi, kad taip. Jis pateikia svarbių klausimų: kas yra žurnalistika, kokios žiniasklaidos pareigos, kokia kiekvieno žmogaus, kiekvieno žurnalisto atsakomybė, ką daryti, kad žmonės gautų tikras žinias. Kaip pasipriešinti melagingoms naujienoms? Kiek gali paaukoti dėl savo pašaukimo? Kiekvienas sąžiningas žurnalistas ir šiandien savęs to klausia.
Mūsų visuomenė šiandien labai susiskaldžiusi. Žiniasklaida – taip pat. Didžioji dalis naudojama politiniais tikslais. Gareto nuostata: svarbu tiesa ir faktai. Žurnalistas neturi tarnauti politikai, žurnalisto pareiga – pranešti tiesą. Šiandien yra keletas žurnalistų, kurie daro tą patį, ką ir Garetas Džounsas, net tokioje šalyje kaip Rusija. Pernai, kai filmavome „Poną Džounsą“, Slovakijoje buvo nušautas jaunas žurnalistas, beveik Gareto bendraamžis, atskleidęs Slovakijos vyriausybės ryšius su mafija. Jo mirtis pažadino visuomenę, jaunimas išėjo į gatves protestuoti ir tai pakeitė politinę šalies būklę, ministras pirmininkas atsistatydino.
Savo filmus skiriate Rytų arba Vakarų žiūrovams? Ar rytiečiai ir vakariečiai gali suprasti vieni kitus? Juk vieniems baisiausias žodis – „fašizmas“, kitus purto nuo raudonojo teroro?
Mes dar gerai prisimename, kokia pavojinga totalitarinė vyriausybė ir visuomenė. Todėl filmai apie komunizmo nusikaltimus ir gyvenimą totalitariniame pasaulyje mums artimesni, suprantamesni nei Vakarų žiūrovams, nes jie išties labai mažai apie tai žino. Bet daugybė mano juostų kalba apie universalius dalykus (Holland, be kita ko, režisavo populiarųjį kriminalinį serialą „Žmogžudystė“, mini serialą „Rozmari kūdikis“, serialą „Romanas“, kelias kultinio „Kortų namelio“ serijas; „Vašingtono aikštė“, „Visiškas užtemimas“, „Stebuklingas sodas“ – irgi jos filmai – red. past.). Noriu pasiekti kiekvieną žmogų, kuriam rūpi piliečių ir žiniasklaidos atsakomybė, melagingos tylos pavojus, kuris nenori taikstytis su valdžios bailumu. Kalbu apie tai, ką gali nuveikti nepatenkinti drąsūs žmonės.
Populiarioji kultūra pati iš dalies kalta dėl to, kad vakariečiai per mažai žino apie raudonąjį terorą. Iki šiol neturime tokių įdomių, sukrečiančių filmų, kurie pasakotų apie komunizmo nusikaltimus, kaip „Šindlerio sąrašas“ – apie holokaustą. Privalome deramai įvertinti tą laikotarpį ir kalbėti apie pavojus, keliamus bet kokio totalitarinio režimo. Kad ir kokias kilnias idėjas jie skelbtų, viskas visada baigiasi vienodai – žmogaus teisių katastrofa.
Kaip jūs, žydų kilmės lenkė, – jei galima taip sakyti – ryžotės statyti filmą apie ukrainiečių tragediją? Trijų tautų santykiai niekada nebuvo paprasti.
Ponas Džounsas, britų žurnalistas Garethas Jonesas, pirmasis prabilo Vakarams apie holodomorą, sukeltą žvėriškos Stalino politikos. Žinoma, juo niekas netikėjo. Amerikiečių žurnalisto Walterio Duranty straipsnis apie nuostabius darbininkų ir valstiečių valstybės laimėjimus, paneigiantis Joneso žinią, iki šiol apdovanotas Pulitzerio premija, o pats Garethas vos trisdešimties buvo nužudytas įtartinomis aplinkybėmis... Tautų santykiai visada komplikuoti, mes – lenkai, ukrainiečiai, žydai, lietuviai – per visus istorinius konfliktus vieni kitiems pridarėme nemažai bėdų, apie tai irgi reikia kalbėti. Holodomoras, didysis raudonasis badas, iki šiol nesuvokiamai veikia Ukrainos sąmonę, visuomenę. Tai buvo vienas didžiausių XX amžiaus nusikaltimų žmoniškumui ir jo aukos iki šiol reikalauja teisingumo.
Jūs gimėte ir augote Varšuvoje, mokėtės Čekijoje, filmuojate Vakarų Europoje ir Holivude, gyvenate Prancūzijoje. Kokią šalį, miestą ar epochą galite pavadinti namais?
Lenkija – mano gimtinė, čia mano šaknys, net jei pusė tėvo šeimos buvo žydai. Jie buvo Lenkijos žydai. Šios šalies kultūra, kalba, gamtovaizdis, praeitis yra mano paveldas. Prancūzijos kaime turiu namus, jie – mano ramybės ir laimės vieta. Bet išties jaučiuosi Europos, pasaulio pilietė. Gyvenu tarp Jungtinių Valstijų, Prancūzijos ir Lenkijos, pusę gyvenimo praleidžiu keliaudama, kur veda darbas. Taigi, į pasaulį žvelgiu iš įvairios perspektyvos. Šis žvilgsnis nėra itin optimistiškas ar itin gražus. Mes, žmonės, jaučiamės sutrikę, vieniši ir lengvai galime nuslysti į tą patį mėšlą, kuriame buvome praėjusiais šimtmečiais.
Pagal jūsų pačios gyvenimą galima būtų sukurti scenarijų – nuo tėvo savižudybės iki kalėjimo Čekijoje po Prahos pavasario ar atsiskyrimo nuo šeimos, kai Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis. Kas teikė vilties sunkiausiais momentais?
Gyvybingumas. Egzistencine prasme esu pesimistė, tačiau turiu apsčiai pozityvios energijos, verčiančios eiti pirmyn. Be abejonės, visa tai – skausmingi, daug man kainavę išgyvenimai. Bet niekada nebijojau sunkios patirties. Bijau tik milžiniško visuotinio smurto, neapykantos ir kvailumo poveikio. Galiu ištverti susidūrimą su vienos politinės sistemos netinkamais sprendimais, bet kai neapykanta ima tekėti gyslomis ir tampa visuotinė – tokiame pasaulyje nenorėčiau gyventi.
Neskamba labai džiugiai...
Aš ir esu pesimistė, atsakanti veiksmais. Aktyvistė iš prigimties. Susidūrusi su problema, net jei jos neįmanoma išspręsti arba išeitis gali būti tik tragiška, vis tiek kovosiu.
Ar profesija pakeitė charakterį? Kokia esate darbe?
Metams bėgant darausi nebe tokia kantri, ne tokia smalsi. Manau, kad geriausias amžius būti režisiere – jaunystė. Bet režisūra – vis dar mano aistra, tikiuosi, dirbdama suteikiu savo komandai, aktoriams prasmės ir bendrumo jausmą. Esu lyderė, žinau, ką noriu pasiekti, nuosekliai reikalauju, bet ir atidžiai klausau, esu atvira idėjoms ir pasirengusi pripažinti kitų nuopelnus.
Lenkijos Atgimimo ordino Karininko kryžius, nominacija „Oskarui“ ir BAFTA, „Auksinis gaublys“ – už filmą „Europa, Europa“, „Sidabrinis lokys“ – už dramą „Pėdsakas“, sukurtą kartu su dukra. Kiek pačiai svarbūs vertinimai ir kritika?
Visada maloniau pelnyti pripažinimą, nei būti užsipultai ar nekenčiamai. Antra vertus, sukti galvą, kokia atrodau kitiems, – ne svarbiausia. Svarbiau, kaip pati vertinu savo darbą. Jei atrodytų, kad nepadariau visko, ką galėjau, filmas neatliko misijos, nors jį ir išgyrė, manyčiau, kad man nepavyko. Pagyrimai nepadėtų.
Kaip reagavote, kai vienintelė jūsų dukra Katarzyna Adamík pasekė šeimos tradicija – jos tėvas yra kino ir teatro režisierius Laco Adamíkas – ir pasirinko kiną? Kaip jums sekėsi dirbti kartu?
Kasia visada turėjo kino geną, bet iš pradžių norėjo būti komiksų dailininke, mokėsi grafikos Briuselio dailės akademijoje. Paskui pradėjo profesionaliai kurti kadruotes – parengiamuosius kino maketus, ir tada supratau, kaip kinematografiškai ji mąsto. Kai kuriais aspektais ji geresnė kino filmų kūrėja nei aš, apdovanota vizualiniu ir montavimo talentu. Puikiai dirba prie siužeto, jaučia atrankos subtilybes. Labai universali kino kūrėja, su ja gera darbuotis: aikštelėje gali viską.
Kaip reagavote sužinojusi, kad Katarzyna susitikinėja su moterimi?
Jos partnerė Olga Chajdas – irgi kino filmų kūrėja, pernai pristatė pirmąjį ilgametražį filmą. Kasia jį montavo, aš skaičiau scenarijų. Mes glaudžiai bendradarbiaujame, visos trys turime apie ką pasikalbėti, tikriau, keturios – dar yra mano sesuo Magdalena, taip pat kino režisierė, scenaristė. Esame klanas, tokia moterų darbo grupė, padedame viena kitai, patariame ir net kritikuojame profesijos klausimais. Kasios santykiai su Olga nuostabūs.
Ar žinote, kaip susiklostė berniuko, kuris kadaise supeikė jūsų tapytus paveikslus ir dėl to netapote dailininke, likimas?
Nesidomėjau, kas jam nutiko. Galbūt tapo garsiu tapytoju, o gal jo nebėra tarp gyvųjų.
Pati dar tapote?
Septyniasdešimtmečio proga gavau akvarelių ir pastelių, ketinau vėl pradėti tapyti, bet kol kas viskas taip ir liko. Gal kada nors.
Ar pasaulis būtų geresnis, jei jį valdytų moterys?
Esu tikra, kad taip. Net nebūtina, kad daugiau moterų būtų tarp politinių lyderių. Pakaktų, kad į moterų balsus būtų daugiau įsiklausoma, paisoma jų nuomonės apie pasaulio, vaikų ateitį.
Kiekviena sėkmė turi savo kainą. Kuo sumokėjote už savąją?
Turiu daug namų ir nė vienų namų. Gyvenu nesėsliai. Bendrauju su aibe žmonių, bet dauguma ryšių paviršutiniški, neturiu laiko puoselėti kasdienių santykių. Už sėkmę sumokėjau asmenine ramybe ir asmeniniais santykiais.
Kadaise svarstėte, kad laisvė galbūt yra pervertinta. Ar niekada nesigailėjote, kad taip branginote savo laisvę ir nebesukūrėte naujos šeimos?
Myliu savo laisvę. Pervertinimas – tai jau tikėjimas, kad dauguma žmonių trokšta laisvės. Daugelis jos bijo. Aš – ne. Man laisvė – neatskiriama tapatybės dalis, be jos negaliu būti laiminga.
Visada buvote apsupta garsių vyrų – nuo Krzysztofo Zanussio iki Andrzejaus Wajdos, varžėtės jų žaidimo lauke. Kaip reagavote į #metoo judėjimą? Ar turėtumėte apie ką papasakoti?
Tikiuosi, kad #metoo pakeis mąstymą, moterų ir vyrų sąmonę. Kad moterys supras, jog niekas neturi teisės su jomis nederamai elgtis, jomis naudotis. Kalbėdama su pažįstamomis klausiau, ar jos buvo susidūrusios su vyrų piktnaudžiavimu. Iš kokių šešiasdešimt penkių kalbinamų tik dviem nebuvo nutikę nieko panašaus. Kitos vienaip ar kitaip patyrė tokių dalykų – ir ne kartą, – bet susitaikė su tuo, manė, kad tai normalu. Atsiradus #metoo, moterys neturėtų taip lengvai taikstytis su tokia padėtimi, tokiais santykiais su vyrais bei pasauliu. Taip, aš pati vaikystėje ir jaunystėje keliskart tai patyriau. Tada atrodė, kad tai manęs nesužalojo, bet išties pasekmės liko. Tapau stipresnė, bet ir mažiau pasitikinti, be abejonės, erotiniai santykiai su vyrais tapo dviprasmiškesni. Tokie dalykai palieka gilių randų moters psichikoje. Ir visuomenė nepadeda jų išgydyti. Todėl daugelis moterų, patyrusių smurtą, tyli. Slepiama trauma pavojinga, antra vertus, ką patyrei, yra tavo turtas – net randai ir traumos, ypač meno, kūrybos pasaulyje.
Režisieriai šiandien mielai imasi perdirbinių, perfilmuoja klasikines istorijas ar savo pačių ankstesnius kūrinius. Kodėl? Negi viskas, kas svarbu, jau pasakyta praeityje?
Perdirbiniai visada buvo populiarūs, ypač Amerikoje, nes amerikiečiai įsitikinę, kad tik jie gali sukurti gerą ir komerciškai sėkmingą variantą, taigi mielai perpasakoja viso pasaulio istorijas. Galima kalbėti ir apie vaizduotės krizę. Šiandien tikros istorijos domina labiau nei fantazijos. Mes gerai vaizduojame tai, kas buvo ir kas yra, bet nebesukuriame naujų pasaulių.