Restoranų savininkas Armenas Manukyanas: „Dabar režisuoju virtuvėje“

Armenas Manukyanas su žmona Natalija/ Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2019-11-30 09:00
Badas. Keista, bet tai yra patyręs vieno garsiausių Klaipėdos restoranų „Pepper Grey“ šeimininkas Armenas Manukyanas (49). Agurkų dėžės, sunkiai užkeliamos ant turgaus prekystalio, – ir to ragavo Jerevano teatro vyriausiojo režisieriaus asistentas. Šiandien jis šaiposi iš savęs, kad be reikalo gėdijosi darbo turguje – buvo jaunas, teatro režisieriaus diplomas gynė įgyvendinti ambicijas, tačiau nors ir kokios didelės jos būtų, yra bejėgės prieš politinę suirutę, trenkiančią karu.

Armeno restoranas pirmiausia nustebina tuo, kad įkurtas ne senamiestyje, o miegamajame rajone. Šabakštyne – kaip apibūdino restoranų apžvalgininkas Andrius Užkalnis, kuris įvertino „Pepper Grey“ penkiomis žąsimis. Tai nutiko prieš dvejus metus; kartelės Armenas, regis, nenuleido, nes vidurdienį restorane žmonių buvo tiršta, tarp jų – ir miesto meras, ir vienas stambiausių pajūrio verslininkų.

Kaip susiklostė, kad tarp jūsų draugų – nemažai garsių menininkų? Suviliojote juos gardžiu maistu?

Jerevane augau tarp tapytojų, skulptorių – molio skonį prisimenu iki šiol. Kūrėjų veidai, manieros kitokios nei kitų žmonių, aplink juos net kvapas kitoks. Visada norėjau jį jausti. Tiek senus, tiek naujus savo kuriančius draugus vadinu broliais ir seserimis. Mano giminėje buvo muzikantų, tapytojų, bet turėjau ir dėdę, kuris Amerikoje buvo gana žymus virtuvės šefas. Pats jaunystėje grojau pianinu, sykį veždamas sūnų į muzikos mokyklą pagalvojau: o kaip laikosi mano mokytoja? Ačiū Markui Zuckerbergui, feisbuko kūrėjui, – į mano žinutę muzikos mokytoja iš karto atsakė ir nustebino, kad puikiai mane prisimena. Ir dabar sapnuoju, kad groju, bet realybėje nedrįstu sėsti prie instrumento – rankos nebe tos. Būtent muzika įkvėpė rinktis teatro režisūrą. Dar mokyklos nebaigęs savaitgaliais lėkdavau padėti teatre šviesos, muzikos meistrams, net režisūros paskaitas konservatorijoje pradėjau lankyti dar neįstojęs į aukštąją.

Kai sulaukiau šaukimo į armiją, bičiulis skulptorius, išgirdęs, kad esu paskirtas į Juodkrantę, perspėjo: „Būk atsargus, Lietuva taip įtraukia žmones, kad ten nuvykę grįžti nebenori.“

Jis buvo teisus. Baigęs tarnybą į tėvynę grįžau baigti mokslų, o naktimis sapnuodavau Nidą ir Juodkrantę. Iki šiol iš tų laikų turiu ten draugų, tad buvo juokinga klausytis sovietų armijos vyresnybės gąsdinimų neišeiti iš garnizono, nes lietuviai gali svetimšalį kareivį nušauti.

 

Armenas Manukyanas su šeima/ Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Armenas Manukyanas su šeima/ Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.

Tie ramybės nedavę sapnai atviliojo vėl į Lietuvą?

Ne tik romantika, bet ir nerami realybė. Armėnijoje stojo ekonominė blokada, neramumai Kalnų Karabache, prasidėjo mitingai – žmonės milijonais stichiškai susirinkdavo be jokio feisbuko. Dienai gaudavom 250 gramų duonos davinį. Mūsų šeimai dar pasisekė: duonos fabrike dirbanti teta suveikdavo batonų tešlos, o mama su močiute iš jos prigamindavo makaronų. Pamenu per visą butą ištiestas virves ir pakabintus džiūti makaronus. Kelerius metus jie buvo dažniausias valgis. Atlyginimą teatre gaudavau dešimtimis tūkstančių, tačiau už tai išeidavo tik blokas cigarečių.

Būdavote alkanas?

Taip, bet ne tik aš. Turėjau šunį Beną, draugo teta, kuri dirbo restorane, kartais jam parinkdavo atliekų. Kartu su šuniu išvykau į Lietuvą, maniau, porai mėnesių, kol vėl bus atidarytas Jerevano teatras, – jame nebuvo nei elektros, nei šilumos, visi išėjome kas kur.

Sunki pradžia buvo, sykį teko užleisti išsinuomotą kambarį Kalėdų išvakarėse, nes iš armijos netikėtai grįžo šeimininkų sūnus. Ėjau gatve ir žmonių klausinėjau, gal kuris gali priglausti. Ketinau nakvoti stotyje, bet nakčiai ją uždaro. Pas save į bendrabutį mane pasikvietė padėti sutikęs vaikinukas – kažkaip penkiese sutilpom. Darbo irgi dairiausi tiesiog nuėjęs į turgų – vyrai priėmė prekiauti menkėmis, pomidorais, agurkais. Po kurio laiko sutikti armėnai pasiūlė kepti šašlykus – mano receptas buvo geras, žmonių turėjome užtektinai, dar vėliau įsidarbinau urmo bazėje – ten sutikau savo žmoną Nataliją.

Ar teko patirti pažeminimo akimirką, išgyvenote apmaudą, kad teatro režisierius daržovėmis turi prekiauti ar šašlykus į vienkartines lėkštutes dėlioti?

Daug kartų girdėjau siuntimą atgal į „savo Kaukazą“. Mane žemino, bet niekada nesijaučiau pažemintas. Aš ne tas, kurį galima lengvai pastumti. Neturėjau pasirinkimo, nes visada tiksėjo mintis, kad reikia sumokėti už būsto nuomą, juk emigrantas ką uždirba, tą pravalgo. Šiais laikais atvykėliams suteikiama pagalba integruotis, o aš integravausi pats. Buvo gražių momentų, kai pagalvodavau, kad, nepaisant vargo, mane visgi lydi sėkmė. Klaipėdoje sutikau pasiturintį kraštietį, jis pasiūlė kartu atidaryti restoraną. Iki šiol tam žmogui esu dėkingas – taip mokėjo įkvėpti pasitikėjimo savimi. Todėl pamažu stojausi ant kojų: kurį laiką gaminau kebabus, paskui atidariau nedidelę kavinę, joje suruošiau daug banketų su žymiais Lietuvos žmonėmis ir didelėmis kompanijomis, tada atėjo laikas „Pepper Grey“.

Buvo dar vienas įvykis: kai gyvenimo Lietuvoje pradžioje išsinuomojau bendrabučio kambarėlį, kaimynas pasitaikė armėnas batsiuvys. Jam dėl manęs širdį skaudėjo, žinote... Armėnai turi tokią savybę. Batsiuvys paprašė, kad net ir vėlai naktį grįžęs praeidamas pabelsčiau į jo kambario duris. Taip jam būsią ramiau, nes žinos, kad grįžau namo.

Penkios restoranų apžvalgininko žąsys jums turėjo labai pakelti sparnus?

Aš sapnavau, kad jis užeis. Kaip tik su sūnumi Aramu pasikalbėjom, kad štai kaip puikiai tas žmogus rašo, kad tik pas mus neužeitų, nes mes dar nepasiruošę – dirbam vos kelios savaitės. Naktį sapnas aplankė lyg dienos pokalbio tąsa – kitądien mano restorane įsitaisė Užkalnis! Nuėjau į šalia esančią „Norfą“, nusipirkau jo žurnalų ir paprašiau autografo. Pasakiau ir apie sapną. Prabėgo kelios savaitės, negi klausi tokio žmogaus, ar jis ketina ką nors rašyti. Vieną rytą pasipila draugų sveikinimai. Penkios žąsys! Net negalėjau apie tai pasvajoti. „Ateik ateik, Kaukazo deimante“, – taip į mane juokais kreipdavosi draugai, o Užkalnio antraštė kaip tik ir buvo apie tai, kad šabakštyne rado Kaukazo deimantą (juokiasi). Aš tam žmogui labai dėkingas.

Iš ko susideda jūsų sėkmė, kaip nutiko, kad tarp jūsų svečių – ir batsiuvys, ir prezidentas?

Bijau nužiūrėti save. Tikrai: kai kurie kolegos bando savo restoranus išsukti metus ir daugiau, o apie mus pradėjo kalbėti iš karto. Suprantu, kad yra pakilimų ir kritimų, bet pastarųjų katastrofiškai bijau, nes tai jau esu patyręs. Nesu profesionalas, gaminti išmokau iš močiutės, mamos, žmonėms ruošiu tai, ką mėgstu valgyti pats. Dar yra svarbu bendrauti. Aš, ko gero, jau net sergu. Net būdamas kitame restorane klientui išeinant nejučia keliuosi atsisveikinti (juokiasi). Kartais pavargstu nuo bendravimo, bet net ir išėjęs į mišką pasivaikščioti sutinku pažįstamų – tikrai!

Jūsų sūnūs – devyniolikmetis Aramas ir dvylikametis Aregas – planuoja sekti tėvo pėdomis?

Aramą auginom, o Aregas auga pats, nes su žmona esame prapuolę restorano veikloje. Su vaikais ryšys fantastiškas, dievinu laiką, kurį kartu praleidžiame. Išvis man be šeimos nėra poilsio – pradedu sirgti. Vaikai turi būti mano akiratyje, nežinau, kaip bus, kai jie pakels sparnus iš namų. Aš iki šiol sūnus bučiuoju, nors žinau, kad tokio amžiaus berniukai jau gėdijasi. Aramas, ko gero, liks dirbti su mumis.

Klaipėdoje subūrėte armėnų bendruomenę – kiek gimtinės tradicijų likę jūsų šeimoje?

Mūsų šeimos kalba rusiškai, nes žmona gimusi vietos ukrainiečių šeimoje. Bet ji kalbasi su manimi armėniškai, kai nori, kad aplinkiniai nesuprastų. Mano širdies kalba – armėnų, šunį šnekinu ja. Vyresnysis sūnus puikiai kalba, o Aregą planuojam pas močiutę atostogų į Armėniją išsiųsti – reikia toje aplinkoje pagyventi, kad išmoktum kalbą.

Ar neapmaudu, kad nespėjote spektaklio pastatyti?

Dabar režisuoju virtuvėje... Bet labai mėgstu į spektaklius eiti. Nežvejoju, nemedžioju – mano širdis koncertuose atsigauna. Su sūnumi Aramu važiuojam į amerikiečių džiazo pianisto Chicko Coreos koncertus, kai jie rengiami kurioje nors netolimoje šalyje. Jam tuoj aštuoniasdešimt metų, o dar kasmet po naują projektą pristato! Labai noriu numalšinti tą meno badą, kurį patyriau paniręs į verslą.

 

Vegetariški balandėliai su vynuogių lapais „Pasus dolma“/ Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Vegetariški balandėliai su vynuogių lapais „Pasus dolma“/ Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.

Vegetariški balandėliai su vynuogių lapais „Pasus Dolma“

  • 100 g raudonųjų pupelių
  • 100 g lęšių
  • 100 g avinžirnių
  • 3- 5 g druskos bei pipirų
  • 2 vidutinio dydžio svogūnai
  • 20 g alyvuogių aliejaus
  • 5 g maltos raudonosios paprikos
  • 10 g pomidorų pastos
  • 200 g bulguro kruopų
  • 30-50 g petražolių bei krapų
  • vynuogių lapų

Armenas atskirai išverda pupeles, lęšius, žirnius, įdeda šiek tiek druskos.

Svogūnus smulkiai supjausto ir pakepina su šlakeliu alyvuogių aliejaus iki auksinės spalvos.

Į keptuvę įberia raudonosios paprikos, įkrečia pomidorų pastos ir toliau kepina. Netrukus sudeda pupeles, lęšius, avinžirnius,  bulguro kruopas. Užpila nedideliu kiekiu verdančio vandens – kad kruopos išvirtų.

Viską gerai išmaišo ir suberia smulkiai pjaustytus žalumynus. Druskos ir pipirų deda pagal skonį.

Gautą masę įvynioja į vynuogių lapus. Balandėlius sudeda į didelį puodą, įpila šlakelį alyvuogių aliejaus, nedidelį kiekį vandens ir troškina, kol vynuogių lapai suminkštėja.

 

Humusas/ Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Humusas/ Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.

Humusas

  • 2 stiklinės virtų avinžirnių
  • 80 ml sezamų pastos „Tahini“
  • 50 ml alyvuogių aliejaus
  • 1 citrinos sulčių
  • 1 šaukštas malto kumino
  • 1 šaukštas džiovintų paprikų dribsnių
  • 2 skiltelės česnako
  • ½ stiklinės karšto virinto vandens
  • druskos pagal skonį

 

Į elektrinį smulkintuvą kartu su avinžirniais, sezamų sėklų pasta, aliejumi, citrinos sultimis ir prieskoniais Armenas sudeda nuluptus ir susmulkintus česnakus. Trina iki vientisos masės.

Po kelių minučių masė tampa tiršta koše, tuomet Armenas įpila pusę stiklinės karšto virinto vandens – pastovėjęs avinžirnių pagardas sutirštės. Telieka jį pagardinti druska.

Naujausi straipsniai