Repuojanti penkių vaikų mama Ieva Lipkevičienė: „Šeima kaip kiekviena, tik gausesnė“

Ieva Lipkevičienė
Ieva Lipkevičienė
Daiva Kaikarytė
Šaltinis: „Žmonės“
2018-11-10 15:00
AA

Ji repuoja. Miestą iškeitė į sodybą miškų apsuptyje, bet kai euforija atslūgo ir užgulė atskirties pojūtis, sugalvojo, kaip pasaulį prisikviesti į savo vienkiemį. Norisi paprieštarauti vadybininkei, edukologei, tinklaraščio „Septyniese prie stalo“ autorei Ievai LIPKEVIČIENEI (34), kai tarsteli, kad jos bendraamžės pasiekė daugiau, – o kuri iš jų augina penkis vaikus!

Ievą buvau mačiusi nuotraukose, bet vis tiek išsižiojau išvydusi mergaičiukę su suknyte ir sportbačiais – penkių vaikų mamą. Kaip pavyksta išlaikyti puikią išvaizdą, tarsi aišku – juk namie reikia suktis su Gabriele (12), Daniele (9), Dovydu (7), Mante (5) ir Jokūbu (2).

Negana to, Ieva turi rūpintis aštuoniais hektarais juodųjų serbentų. Kas kad pati neskina, bet surinkti žmones, kurie tai padarytų, išvežioti po pusę Lietuvos uogų užsisakiusiems energijos reikia viso ežero.

Be to, vasarą į Ievos įkurtą stovyklavietę „Šeimos vila“ plūsta poilsiautojai. O ji bet kaip priimti negali – pati apeina kiekvieną vyro Manto Lipkevičiaus pastatytų dviejų medinių namelių, pirtelės ir pavėsinių kampą, iškedena patalus, primerkia gėlių, o atvykus svečiams negaili laiko bendraudama.

Ieva Lipkevičienė / Naglio Bieranco nuotr.

Ievai ir malonu, ir šiek tiek nesmagu, kad visus taip domina didelė šeimyna. Kas gi jau čia tokio – šeima kaip kiekviena, tik gausesnė. Tačiau išsikalbėjus pripažįsta išgyvenusi pilkų periodų, po kurių pakilusi sumanė suburti Gausių ir sąmoningų šeimų forumą. Šiuo metu jame – apie 330 narių, prisijungė šeimos iš Islandijos, Švedijos, Airijos, Anglijos, JAV, o į pirmą susiėjimą Būdos kaime, kur gyvena Lipkevičiai, atvyko moteris su keturiais vaikais net iš Čikagos.

Nei išvaizda, nei energija neprimenate stereotipiškai įsivaizduojamos išvargusios daugiavaikės mamos. Kaip jums tai pavyksta?

Nežinau, kodėl žmonės stebisi, nes aš sutinku žavingų daugiavaikių mamų. Nesportuoju, turiu savą atsistatymo metodą: kepdama blynus šeimynai stoviu įtraukusi pilvuką, kol užima kvapą. Po kelių mėnesių žiūriu – presas grįžta.

Septinti metai gyvename sodyboje, tad kasdien nueiti 10 tūkstančių žingsnių man norma. Daug vairuoju – tai irgi degina kalorijas. Be to, kai nuolat sukuosi, kas nors šalia dūzgia – tai irgi degina kalorijas (šypteli).

Nesu visiškai savimi patenkinta – stresas daro savo. Juokauju, kad moteris renkasi – puiki veido oda, gražūs plaukai ar vaikai. Kiekviena atžala iš mamos šį tą atima.

Ar išaušta jums niūrių rytų ir kaip su tuo tvarkotės?

Mūsų rytai chaotiški, bet neliūdni. Vieną sekundę susierzini, nes kažkas neranda kojinyčių, kitą jau užplūsta švelnumo banga, nes į glėbį atšlepsi mažylis. Liūdesys nebent užplūsta, kai su vyru kur nors išvykstame dviese. Išvykti norisi, bet atsitraukus nuo vaikų kažkoks sunkumas užgula, tarsi plėšia tau ką iš krūtinės.

Ieva Lipkevičienė / Naglio Bieranco nuotr.

Taip žvaliai ir išnešiojote, susilaukėte visų penkių? Galite duoti patarimų kitoms mamoms?

Pirmiausia svarbu pasirūpinti savimi. Augindama pirmus du vaikus gėdydavausi dieną prigulti, nes kaip namai nebus išblizginti, o dabar žinau, kad moteriai tai privaloma.

Po trečio vaiko buvau itin išsekusi, hemoglobino kiekis buvo toks mažas, kad grėsė kraujo perpylimas. Tuo metu dar buvau užsimojusi baigti edukologijos magistro studijas. Kai kartą vidurdienį nualpau prie viryklės, rimtai susiėmiau. Kai nelaiminga aš – nelaiminga ir šeima. Labiausiai save mylėti išmokau tik su penktu vaiku.

Mano tėvai 15 metų gyvena Airijoje. Norėdama, kad nepervargčiau, mama prieš penkto vaiko gimimą devyniems mėnesiams atsisakė darbo ir atvyko man padėti. Buvo nuostabus laikas. Kaip gera, kai po nemiegotos nakties rytą maitini kūdikį, o mama tau atneša kavos ir sumuštinį.

Kaip ryžotės penkiems vaikams?

Šalia turiu mylimą ir mylintį žmogų, kuris mane palaiko ir kuriuo pasitikiu. Po pirmų dviejų dukryčių norėjome sūnaus. Nesistebiu, kodėl gajūs stereotipai apie daugiavaikes šeimas, nes po trijų vaikų galvoje pradėjo braškėti: „Tai aš dabar daugiavaikė...“ Kirto man ta mintis – lyg ir didžiuojiesi, lyg ir norisi slėpti. Lyg ir bijai išeiti į parduotuvę, kad aplinkiniai neatkreiptų dėmesio.

Kaip tik tuo metu išsikraustėme iš Kauno į sodybą Būdoje. Iš pradžių malonu, o paskui pasidarė nesmagu: interneto nėra, telefonas normaliai netraukia – išgyvenau atskirties laikotarpį.

Bet išsikraustėme ne be reikalo. Dabartiniai mūsų namai – Manto prosenelių sodyba. Mudu dirbome automobilių salone, nuolat tarp žmonių, mačiau, kaip vyras atsigauna į kaimą nuvažiavęs.

Aš jį ir paakinau: juk vis tiek jau darbą atidėjau, turiu auginti vaikus – pabandom pagyventi kaime. Nelengva buvo, bet pamažu viską susidėliojome, dabar juokauju, kad mane ir į Sibirą gali išvežti – nebijočiau.

Ketvirtas vaikas pasibeldė... netyčia. Bet nenustebom. Tiesą pasakius, kai sužinojau, apsiverkiau – akimirksniu mintyse prabėgo visi patirti sunkumai. Bet vyras mostelėjo į žaidžiančius vaikus ir tarė: „Šie užaugo ir dar vienas užaugs.“ Tie Manto žodžiai man suveikė akimirksniu lyg vaistai, nusiraminau.

Čiauška keturi, vyras vis tarsteli: „Pasiilgsim to mažumo, ar ne?“ Visus vaikus mylime vienodai, bet mažiukas į namus ir santykius atnešdavo ką nors naujo. Su kiekvienu vaiku atrandi save iš naujo, pamatai kitą savo žmogaus veidą.

Ieva Lipkevičienė

Taigi su Mantu pagalvojome, kad abu užsigrūdinome, išmokome spėriai tvarkytis. Aš, be vadybos, baigiau ir edukologiją – norėjau būti profesiškai lanksti, kad manęs kur nors reikėtų, kai galėsiu dirbti. Taigi – pats laikas penktam (šypsosi).

Ir taip rūpesčių užtenka, o dar užsimojote stovyklavietę įkurti, ją žmonėms nuomoti, o Gausių ir sąmoningų šeimų forumo narius net sukvietėte pas save į sodybą. Neatrodo, kad save saugotumėte – visa tai juk atima energiją.

Pamenu, kaip vyras pirmąsyk mane nusivežė į kaimą ir stovinčiai ant tvenkinio lieptelio užpylė kibirą šalto vandens. Toks geras jausmas! Sakau – padarom taip, kad ir kiti galėtų pasidžiaugti ta gamta, ramybe, grožiu. Ir man gerai – atvažiuos žmonių, nebus taip liūdna. Štai šešta vasara, kai pas mus, ekologiškame serbentyne įkurtoje „Šeimos viloje“, yra norinčių vasaroti. Mes daug keliavę, bet tokią ramybę vertinu labiau nei liukso kambarį su prabangiu dušu.

Visu tuo norėjau pasidalinti ir su savo suburto forumo dalyviais. Ne visi galėjo atvykti, bet ir taip pakako – buvo apie 50 žmonių. Paruošiau programą su žaidimais, susikalėm stalus, užtiesiau juos baltomis staltiesėmis, ragavome vieni kitų atsivežtų vaišių ir bendravome. Išvykstančiam kiekvienam įteikiau po dovanėlę.

Ir kas iš to, Ieva?

Noriu, kad tokios šeimos bendrautų ir matytų vieni kitus gražius, laimingus. Taip ir mūsų vaikams geriau – jie jaučiasi normalūs, nes ateini į klasę, darželį, ir tave vienaip ar kitaip išskiria. Mokytojos ar auklėtojos garsiai stebisi, kaip taip įmanoma, vaikai juk šalia stovi, girdi. Jau nuo šios akimirkos prasideda vaiko išskyrimas iš kitų, o juk norisi būti tokiam kaip visi. Apie gausią šeimą galvojama, kad tai vargetos. O man nieko iš valstybės nereikia – aš dar pati jai galiu duoti. Turiu principus, kaip mano prosenelė sakydavo – galiu vinį nukąsti. Mano vaikai nesusidūrė su patyčiomis, nes jiems nieko netrūksta, jie švarūs, gražiai aprengti, lengvai bendraujantys.

Tinklaraštį „Septyniese prie stalo“ sukūriau norėdama įkvėpti kitus. Vengiu saldumo, bet noriu parodyti, kad džiaugiuosi savo penkiais vaikais, o ne sėdžiu apsiverkusi, apsikuitusi. Be to, ten dedu savo eilėraščius, repo dainas.

Sveikinu – jau sukūrėte pirmą savo vaizdo įrašą su muzika. Vaikams lopšines repuojate?

Vaikams dainuoju visaip. Dovydas vis prašo repo dainos „Aš penkių vaikų mama nuolat bėgu tekina – batai, ratai, mokykla...“ (Juokiasi.) O štai ir Danielė, pas močiutę būdama, žiūriu, man rašo žinutę eilėmis: „Labas rytas, ką veiki – miegi, sėdi ar guli?“

Laiko kurti man lieka tik naktimis. Bet idėjos gimsta ir indus plaunant. Pianinu groju iš klausos, mokyklos metais bažnyčios jaunimo chorui buvau sukūrusi giesmę repo ritmu – ilgai ji skambėjo.

Jaučiu, kad pamažu stoja mano laikas. Tiesa, pavėluotai – juk mano amžiaus moterys jau tiek daug pasiekusios...

Vaikai, serbentai, kitos gausios šeimos, o kur ir kada judu su Mantu? Kaip esant tokiam tempui išsaugoti ne mamos ir tėčio, o vyro ir moters bendrystę?

Su Mantu – nuo vienuoliktos klasės. Jis turėjo įtakos tam, kad baigusi vadybą įsidarbinau automobilių salone ir per metus pardaviau neįtikėtiną kiekį „Subaru“ automobilių. Jei atvirai, labiau dėl mudviejų santykių stengtis pradėjau po trečio vaiko. Gal išsigandau: o Dieve, aš daugiavaikė mama, mane tikriausiai paliks vyras.

Buvo momentų, kai mėnesiais negalėdavome dviese niekur ištrūkti, išgyvenome duobę, kai atrodė, kad mums niekas negali padėti ir mūsų suprasti, o prašyti pagalbos gėda, nes juk patys tokią gausią šeimą sukūrėme. Bet ne pagalbos prašyti – kalbėtis daug dviese reikia.

Be to, riebaluotais plaukais nevaikštau, nesvarbu, kiek vaikų aplinkui. Juk matai savo žmogaus akis, kai jis išvysta tave kitokią grįžęs iš darbo. Kai dabar moterys pradeda skųstis, kad pašlijo santykiai su vyru, paklausiu, ar jos turi kokį nors drabužį ne juodos spalvos. O suknelę ar sijoną? Žiūri nustebusios į mane. O aš sakau, kad pats laikas tokių drabužių įsigyti. Jei moteris atidžiai klausytųsi savo vidaus, dažniau žiūrėtų savo vyrui į akis, suprastų, ko jam reikia. Išvaizda – tik viena iš sudedamųjų gerų santykių dalių.

Visa tai darau, nes man patinka. Juk aš žmogus, o ne princesė išsipusčiusi. Bet nemanau, kad nebeturiu stengtis dėl vyro, nes pagimdžiau penkis vaikus, – tai nieko nereiškia.

Mantas viską tempia į namus, kartais net pykteliu, juk nesu materialistė. Man tik užtenka garsiai pasvajoti, kad to ar ano reikia, ir jis jau plėšosi siekdamas tai įgyvendinti. Pamenu, padovanojo baltą valtį, bet tik kartą ja pasiirstėme, nėra laiko (juokiasi). Man dovana ir tos kelios valandos, kai Mantas susitaria su savo mama, kad pažiūrėtų vaikus, o mudu pasivažinėjame Kauno gatvėmis klausydamiesi muzikos. Aš viską turiu, o ko trūksta – užgyvensim.

Neklausiu apie svajonę, nes greičiausiai svajojate, kad žemėje būtų taika ir vaikai būtų sveiki. O ko nori ta Ieva su suknyte ir sportbačiais?

Jau prisikaupė eilėraščių, ketinu išleisti knygą. Norėjau iliustruotos, bet nežinojau, kaip rasti dailininką. Ir ką gi – rodau viešniai iš Floridos vieną dvarą ir tarpduryje susitinkame su kitais svečiais. Vienas jų – knygų autorius ir iliustratorius iš Los Andželo. Išsikalbėjome ir atrodo, kad jis imsis mano knygos, – sakė, jau įsivaizduoja, kaip viskas turėtų atrodyti.

Ieva Lipkevičienė džiaugiasi šeima – vyru ir penkiais judviejų vaikais (7 nuotr.)
+1