Ir jei man kas nors būtų pasakęs, kad, kai man bus 29 m., aš dirbsiu renginių vedėju ir vaidinsiu teatre, būčiau pasakęs tam žmogui, jog tai neįmanoma...
O dabar pradėkim nuo pradžių.
Nors pradėti taip pat sunku, nes ne kasdien supranti, kad reikės perbėgti per savo gyvenimo kelio akimirkas norint papasakoti šią istoriją. Vien pagalvojus tai skamba labai įdomiai, nežinau, ar tinkama būtų sakyti: kaip filme. Spręskite jūs.
Gerai, mažiau kalbų, daugiau darbų. Pradedam!
1997 m. ir mane mama užrašo į pramoginius šokius. Esu pirmokas, nedrąsus, bijau visko, ypač sėdėti šalia mergaičių, visa laimė, manęs mokytoja taip ir nepasodino, tai nutiko antroje klasėje... bet dabar ne apie tai. Taigi kaip dabar pamenu nusipirkau „češkes“ – nežinau, kaip čia pavadinti reikėtų pagal visas kalbos taisykles, bet tai tokie minkšti batukai, kaip balerinų puantai tik kad galas yra nekietas ir nenukirstas. Pirma repeticija ir man toks jaudulys buvo, kad tiesiogine to žodžio prasme drebėjau visas it epušės lapelis – taip ir pasibaigė mano „šokėjo“ karjera iškart po pirmos repeticijos, mamai sakau: nu kodėėėl, neee, na jau nee, aš ten daugiau kojos nekelsiu.
Va čia ir prasidėjo pažintis su scena, tada dar net negalėjau įtarti, kad tai bus mano kasdienė duona.
Na ką, tęsiam mano pažintį su scena.
Nepraėjo nė pusė metų ir mane mokytoja išsiunčia į mokyklos eilėraščių deklamavimo konkursą (bijojau dar labiau, nes čia jau ir kalbėti reikėjo – drebėjau kaip visa epušė). Deklamuoju ir jaučiu, kaip man galva sukasi, ausyse spengia, OK susakiau ir stoviu, kažką man sako, nieko nebegirdžiu, galvoju: kaip nenualpti? Nors tada nežinojau kas tai yra, bet tiesiog norėjau, kad ta bloga savijauta pasitrauktų nuo manęs.
Ar jau pradėjau pasakoti savo kelią tobulybės link. Ne. Kodėl? Va todėl, kad čia reikalinga priešistorė, nes viskas susiję, kiekvienas įvykis, kuris nutinka praeityje, yra susijęs su įvykiais, kurie nutiks ateityje ir nutinka dabartyje – įvykių sekos dėsnis. Todėl, kai supratau, kad papasakoti istoriją, kaip pradėjau siekti tobulybės, nėra taip paprasta, nes realiai aš jos pradėjau siekti dar vaikystėje; net to nesuvokdamas.
O čia pradedu pasakoti apie pirmuosius nutinkančius keistus dalykus, kuriuos tik sugebėjau paaiškinti prabėgus dešimtmečiui.
Keliamės į šeštą klasę (kas nutiko prieš tai, papasakosiu kitą kartą...).
Aišku, mane per prievartą auklėtoja perkelia į muzikinę klasę, kur yra toks dalykas kaip choras... Jūs įsivaizduojat mane dainuojantį?.. (Gal duše ar prie laužo; gaaal, bet tik ne ant scenos...) Okay pradedu lankyti repeticijas. Taip. Vėl reiks lipti į sceną, o dabar dar ir dainuoti.
Na ir išaušta sausio 13 d. rytas, nubundu su baime, bijau eiti į mokyklą, nes reikės lipti scenon dainuoti, stoviu scenos krašte, ant aukščiausio kampo ir staiga matau: pirmoje choro eilėje (apačioje stovinti mergaitė) nukrinta kaip sustingusi veidu į žemę, aišku, ją išneša ant rankų nualpusią, susitrenkusi buvo nosį, neblogai kraujas tekėjo...
Čia jau prasideda man silpnumas, žinoma, salė pilna, aktų salėje karšta kaip šiltnamyje, bet nė vienas langas neatidaromas, kad nepertrauktų nieko. Ką jūs galvojat, mergaitei nukritus atidaro vieną langą. Galvoju: hmm, tai čia dabar atidarinės po vieną sulig kiekvienu choristu?
Pasirodymas vyksta toliau, dainuojam, o man scenos baimė, bijau baisiai, jaudinuosi žvėriškai... Rodos, dabar visa tai akyse stovi... Ir tik op tamsa, nubundu ant žemės, aktų salė pustuštė, galvoju: hmm, kaip įdomiai aš miegojau, o mane pažadino aktų salėje...
O miegodamas sapnavau, kaip plaukiu, mmm... toks geras jausmas buvo, nes realybėje plaukti tada išvis nemokėjau, ir taip gardžiai pamiegojau. Ir nesuprantu: visi klausinėja, ar viskas gerai. Sakau: kas nutiko? Atsako, kad parkritau. Tada atsidūriau pas mokyklos seselę, davė pauostyti amoniako, išgėriau lašų ir patraukiau namo. Vėliau bendraklasiai pasakojo žvengdami, kad aš kaip kuolas kritau žemyn, galva trenkiausi į pianiną, apsiverčiau ore ir ore mano kojos mosikavosi (pasakojau Jums sapną, pamenat?) ir parkritau. Tada atidarė visus langus ir taip pasibaigė 2001 m. sausio 13 d. minėjimas. Žodžiu, paminėjom.
Keliaukime toliau, mokykloje (Kauno A. Stulginskio vid. mokykla) mokiausi nuo 1 iki 8 kl., tarp 7–8 kl. nutiko tas keistasis reiškinys, nuo kurio turbūt viskas ir prasidėjo. Mokykloje buvo pirmą kartą organizuojamas Valentino dienos renginys. Muzikos mokytoja (Sonata Radžiūnaitė) jį organizavo, o man davė užduotį pereiti per klases ir pakviesti visus dalyvauti. Turėjau pakviesti visus mokinius ir negalėjau paaiškinti to keisto jausmo, buvo taip smagu, nors reikėjo bendrauti su daug nepažįstamų žmonių, bet aš jaučiausi taip gerai, taip smagiai, negaliu perteikti, bet tai buvo jausmas, kurio niekados nebuvau jautęs.
Per renginį žmonės buvo scenoje, aš buvau užkulisiuose, stovėjau ten, kur manęs žmonės nematė, negirdėjo ir nežinojo, kad ten esu (ši akimirka man įsirėžusi visam gyvenimui), mano užduotis tame bene didžiausiam renginyje mokykloje buvo būti už scenos ir reikiamu metu patraukti už virvės (tada turėjo kažkas ar atsirasti scenoje, ar nukristi – šito jau neprisiminsiu), ir man tai buvo tokia didelė atsakomybė, toks didelis darbas, jaučiausi ypatingas, kad galiu prisidėti prie viso didžiulio renginio, būdamas mažu sraigteliu visoje sistemoje. Virvė buvo patraukta, viskas pavyko puikiai, grįžau namo su euforija, kad aš tai padariau!!!
Rašydamas šiuo žodžiu suprantu, mielas skaitytojau, kad čia nieko ypatingo nėra – patraukti virvutę. Bet tada man, vaikui bijančiam scenos, tai buvo kažkas tokio.
Ilgėjausi šio renginio, ir kitų renginių, kurių nebuvo. Taip viduje užgimė noras kažką panašaus veikti, nežinojau, kas tai, negalėjau apibūdinti to jausmo, bet jis buvo ir jis augo...
Perėjau į kitą mokyklą. Gimnaziją. VDU Rasos gimnaziją. Ten atradau visai kitą aplinką, nes prieš tai buvusioje mokykloje patyriau didžiulį psichologinį smurtą ir patyčias, ten buvo tokia aplinka ir pažeminimą tekdavo išgyventi kasdien tiek man, tiek kitiems...
Bet dabar ne apie tai, keliaukime toliau į VDU Rasos gimnaziją, ten atrandu teatrą. Nusitempia mane klasės draugas į dramos būrelį. Sakau: neee na jau ne, teatras yra didžiausia gyvenimo nesąmonė. Bet pabūnu pirmoje repeticijoje, ji trunka 3 val. Po jos suprantu, kad nenoriu teatro matyti akyse, tada vėl nusitempia bendraklasis, ir taip pamėgstu dramos studiją, po metų laiko draugas ją meta, o aš įsimyliu teatrą – esu dėkingas už pirmąsias teatro pamokas aktoriui rež. Arūnui Žemaitaičiui (prieš kelias savaites, kad ir kaip būtų skaudu, pralaimėjusiam kovą su onkologine liga...).
Ir taip artėja 11 klasė, aš jau planuoju stoti į aktorinį, esu mokyklos komitete, vedu renginius, juos organizuoju mokyklos mastu. Ir sutinku vieną dieną koridoriuje pažįstamą, kuris stojo kaip tik į aktorinį ir klausiu, kaip ten viskas kaip vyksta ir pan. Sako jis man: neįstojau. Klausiu: kaip kas, o jis sako: nu va, neišėjo. Tai ką dabar veiki, kur dirbi? Atsako: ai, tai va CS palošiu ir pan.
Man šokas...
Kažkodėl tą akimirką man ateina keistas suvokimas (jis nelogiškas, patys suprasit, bet nežinau, kažkodėl ta keista mintis mane aplankė).
Galvoju: pala, jei jis neįstojo, ir aš neįstosiu, tada ir mano likimas bus toks, kad žaisiu žaidimus ir neturėsiu ateities... Man šokas, namo grįžau sutrikęs, nežinau, ką toliau daryti. Nusiraminu. Gerai galvoti reikia logiškai, ką toliau galiu studijuoti, kas man sekasi dar – chemija.
Chemija man taip pat labai patiko. Už jos atradimą esu dėkingas savo Mamai, kuri nupirko man pirmąją periodinę elementų lentelę, kai dar chemijos nesimokiau, bet spręsdamas panoraminius kryžiažodžius atradau keistus simbolius, kuriuos galėjo paaiškinti tik ji.
Tai va taip viskas vyksta toliau: įstoju į KTU, mokausi taikomąją chemiją (bakalauro studijos), paskui cheminę inžineriją (magistro studijos), dalyvauju aktyvioje KTU studentų atstovybės veikloje ir augu, tobulėju renginių vedimo ir organizavimo veikloje, semiuosi patirties daug kartų klysdamas. Iš manęs juokiasi kai kurie kolegos, kad vedu renginius studentiškus, lengvai pasityčioja ir pan., bet nekreipiu dėmesio.
Atšvenčiu savo mediumą naktiniame klube „Embassy“. Ten įsidarbinu, pamenu: ateinu pas klubo savininką (jis pats mane pasikviečia) ir sakau: svajonę turiu dirbti naktiniam klube. Jis man atsako: tai neatėjai ir nepasakei man, galėjai seniai dirbti – juk aš ne telepatas.
Taip pradedu savo pirmuosius žingsniu klube, sunku, nelengva, nežinau, kaip ką kalbėti, ką sakyti, skaitau iš segtuvo. Direktoriaus žmona Viktorija Mauručaitė sako: mesk segtuvą. Metu. Kad ir jaudinuosi, kažkaip prasilaužiu, bet darbas ten buvo sunkus. Pažįstami juokdavosi, kad dirbu tokį darbą, net nelaikė to darbu, o aš susikaupiau ir galvojau: juokitės, tyčiokitės, aš eisiu toliau, aš to noriu, to nebepaleisiu. Pradėjau kurti visokius žaidimus scenai ir kas vakarą dirbdamas savaitgaliais juos testuodavau, taip išmokau iš praktikos kurti programos turinį, pradėjau vesti privačius draugų vakarėlius. Žinoma, tada pasklinda gandai tarp žmonių, pradeda kai kurie kalbėtis: o ne, tik ne Jocys, o ne, jis ves vakarėlį... Žmonėms buvo smagu patyčios ir šaipymaisi, bet tebūnie, tegul plaka liežuviais, o aš dirbsiu toliau.
Pradedu vaidinti Kauno miesto mažajam teatre. Ten būdamas mėgėjas pradedu vaidinti su profesionalais, sunku psichologiškai, nes jie tai mokėsi, baigė, o aš ne – mokiausi tik dramos būrelyje. Bet susiimu ir vaidinu. Patirtis veža – teatrą dar labiau pamėgstu.
Įvyksta ir pirmosios mano vedamos vestuvės – pagalba draugui.
Paskambina kolega ir sako: negaliu vesti vestuvių, turiu dirbti su kitu projektu, jei nedirbsiu gausiu baudą. Aš jam sakau, kad jokiais būdais nevesiu, nes nesu niekada gyvenime matęs, kaip jos vedamos. Jis maldavo tris dienas. Sakau: gerai, pateik scenarijų ir vaizdo medžiagą, ir viską, ką turiu žinoti...
Ir aš jau su kostiumu už savaitės laukiu grįžtančių jaunųjų. Kojos, rankos dreba, viską skaitau iš lapų, baisu dabar pagalvojus... bet tai buvo mano pirmosios vestuvės, po kurių gavau pasiūlymus vesti dar dvejas ir taip prasidėjo darbas su dar vienu švenčių formatu – vestuvėmis.
Vėliau tenka prisiliesti ir prie kitų švenčių formatų: vesti miesto renginius, reklamines akcijas, parduotuvių atidarymus, gimtadienius, jubiliejus, šimtadienius, mediumus, įmonių renginius ir t. t.
Atrandu save, atrandu aistrą darbui, tai tampa malonumu ir gyvenimo pašaukimu, esu savikritiškas, visada siekiu dirbti geriau ir geriau, ir niekada negalėsiu pasakyti, kad dirbu tobulai. Renginio vedimas – procesas, kurio siekiu ir sieksiu visą gyvenimą. Kas mane veža tikrąją to žodžio prasme – tai procesas, akimirka, kai tu tampi kito žmogaus gyvenimo pakeleiviu, trumpam laikui, akimirkai, minutei, valandai ar dienai ar kelioms valandoms, kad galėtum sukurti pačią pačiausią emociją, akimirką, šou. Taip pasidaliji savo pozityviomis emocijomis, energija ir lieki kito žmogaus gyvenimo istorijos dalimi. Jausmas nepakartojamas.
Atsigręžus į šį kelią, sunku patikėti, kaip atsitiktinumai virto – neatsitiktinumais. Kaip netyčia atsidūrus tam tikrose situacijose išmoksti tam tikrus dalykus atrandi tam tikras pamokas ir supranti, kad įvykių sekos dėsnis egzistuoja.
Neseniai paskambino man vienas nepažįstamas žmogus nuo pažįstamo žmogaus ir paprašė papasakoti, kaip tapti renginių vedėju, jei pasirinksiu šį kelią, kas manęs laukia. Jam dar skambinsiu papasakoti, bet rašydamas čia, kiekvienam galiu pasakyti tai žvėriškai sunkus kelias, kuris pareikalaus daug sunkaus darbo, atkaklumo, nepasidavimo, klaidų, mokymosi, ryžto, tikėjimo ir artimųjų palaikymo ir kuris suteiks neįkainojamą patirtį, džiaugsmą ir laimę tapti kitų žmonių svarbiausių gyvenimo švenčių akimirkų dalimi.
Svarbiausia visada būk atsakingas už kiekvieną žingsnį pirmyn. Net jei ir labai skaudės ar bus sunku vis tiek judėk pirmyn.
Na o dabar dirbdamas šį darbą jau 9 metus, esu profesionalas savo srityje, kuris ir toliau mokosi tobulėja, klysta atranda, išmoksta, nes tai procesas, kuris laukia manęs visą likusį gyvenimą – o tai veža.
Mano gyvenimo devizas – tai neįmanoma, bet padaroma.
Malonu buvo pasišnekučiuoti mielas skaitytojau, gražios Tau likusios dienos, Thumbs UP!
P.s.: „Tobulybė – tai sunkaus darbo procesų visuma, kuri leidžia pasiekti tokį rezultatą, dėl kurio kiti tavimi didžiuojasi“.
Dalyvauk SMARTHIT rengiamame konkurse SIEKIANTIEMS TOBULYBĖS: papasakok istoriją, kas tau yra tobulybė ir kaip jos sieki. Siųsk savo istoriją, fotosesiją ar vaizdo įrašą el. p. siekiantiems.tobulybes@zmones.lt iki gegužės 23 d.
Tavo gauta istorija bus patikrinta zmones.lt portalo kalbos redaktorių komandos ir jei nepažeis konkurso sąlygų bus publikuota zmones.lt portale per 24 val. nuo jos gavimo el. p. siekiantiems.tobulybes@zmones.lt ir už ją nuo gegužės 24 d. iki birželio 3 d. galės balsuoti portalo zmones.lt skaitytojai.
Pagrindinis konkurso prizas – Apple smart watch Series 3 38mm Silver Aluminum Case with Fog Sport Ban, kuri bus įteikta konkurso nugalėtojui.