Renginių organizatorius Tomas Auksas – apie pripažinimą, #metoo ir „susireikšminimą“

Tomas Auksas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Dovilė Lebrikaitė
Publikuota: 2019-12-22 12:41
Jis negimė su auksiniu šaukšteliu rankoje. Ir sėkmė jam tikrai nebuvo patiekta ant lėkštutės aukso krašteliais. Vienintelis auksinis dalykas nuo pat pradžių buvo jo... pavardė. Visa kita – tarptautinį pripažinimą, karjerą prestižinėje įmonėje, garsenybių prielankumą – renginių organizatoriui, dokumentinių filmų režisieriui Tomui Auksui (27) reikėjo užsidirbti nuosekliu darbu.

Kol lūkuriuojame vienoje sostinės kavinukių, Tomas varto žurnalą ir apžiūrinėja JAV vykusių apdovanojimų svečių nuotraukas. Ne paiko smalsumo ar noro apkalbėti vedamas, o troškimo sužinoti, kaip sekėsi vienam ar kitam jo pažįstamam. Nors galėtų puikuotis pažintimis su pasaulinio garso įžymybėmis ir taip pats sulaukti dėmesio, Tomas pigaus populiarumo nesiekia. „Žinai, yra posakis: žmonės būna kaip bitės arba musės. Bitės renka medų, o musės – šūdą. Taip ir žmonės – vieni prie šūdo skrenda, o kiti prie gėlių. Būkime bitės“, – šypteli menininkas.

Už tai, ką turi dabar, Tomas dėkingas likimo vingiui, kurį dar prieš keliolika metų keikė. Kauniečio gyvenimas amžiams pasikeitė, kai vos sulaukęs dvylikos buvo priverstas persikelti į Londoną.

„Tai buvo pats blogiausias ir pats geriausias metas gyvenime, – tikina Tomas. – Iš pradžių buvo žiauriai sunku, nes kalbos nemokėjau. Lietuvoje matematika niekada nesisekė, o atvažiavau į Angliją ir mama stebisi: „Koks geras matematikas pasidarei!“ Na taip, matematikoje kalbos nereikia!“

Tomas Auksas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Tomas Auksas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Mokyklos taip niekada ir nebaigei – tėvams tai buvo akibrokštas?

Aš jų neklausiau – dariau savo, nes žinojau, kad įrodysiu neklydęs. Man mokslai niekada nieko nereiškė, niekada nesigailėjau juos metęs. Norėjau iš mokyklos kuo greičiau išeiti, nes jaučiausi švaistantis laiką.

Septyniolikos įsidarbinai „Liberatum“ – kaip tave, nepilnametį, priėmė tarptautinė įmonė, dirbanti su politikos, verslo, sporto ir kultūros lyderiais?

Daug jaunų žmonių susiranda darbo praktiką, tik ne visi lieka. O aš užsilikau ir dar dabar mane bando išlaikyti, nors jau noriu bėgti (juokiasi).

Atėjęs rūpinausi svečiais, jų grafiku, kūriau svetingą atmosferą. Dabar tą patį darau, bet dar ir interviu imu, dirbu su užsakovais. Mano veikla keičiasi priklausomai nuo to, koks renginys, – kartais net kėdes stumdau. Ką reikės, tą darysiu, kad tik darbas būtų atliktas.

Tomas Auksas su kolegomis iš „Liberatum“ ir futbolo bei kino legendomis – Pele ir Willu Smithu/Asmeninio archyvo nuotr.
Tomas Auksas su kolegomis iš „Liberatum“ ir futbolo bei kino legendomis – Pele ir Willu Smithu/Asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl tave pasiliko, o kitų praktikantų ne?

Todėl, kad aš visiems labai patikau.

O kaip reikia visiems patikti?

Būti savimi. Jeigu naudojiesi organizacija kaip priežastimi kur nors palypėti, žmonės tą pajunta. Kai dirbi iš širdies, tampi tos kompanijos dalimi. Vieniems gal ir pavyks padaryti karjerą lipant per kitų galvas, kiti užklius ir parkris. Mano kelias buvo toks: apie nieką negalvoti, atsiduoti šimtu procentų ir su niekuo nelenktyniauti – bėgti savo paties lenktynėse.

Pastebėjau, kad Lietuvoj dabar mėgstamiausias žodis yra „susireikšminęs“. Jeigu geriau apie save pagalvoji, tai jau esi susireikšminęs ir aplinkiniai tave traukia žemyn, bando sulyginti su kitais. Neklausyk! Susireikšmink! Žinok savo vertę, nebandyk lygiuotis į tuos, kurie nieko gyvenime neveikia.

Lygintis su kitais – apskritai žalinga. Juk ne veltui instagramas neberodo, kiek nuotrauka surinko „laikų“.

Socialiniai tinklai – kaip kazino: vis renki žetonus. Įmeti nuotrauką – čink čink čink – ir žiūri, kiek šįkart gausi žetonų. Tai yra priklausomybė. Vienu momentu ir aš žaidžiau tą žaidimą, „žetonai“ man buvo labai svarbūs.

Iš tavo instagramo galima suprasti, kad artimai bendrauji su aktore Rose McGowan, net lydi ją į susitikimus, konferencijas #metoo tema. Kodėl tau, vyrui, tai yra svarbu?

#metoo susijęs ne su moterimis, o su vyrais. Mes, kaip visuomenė, turime keisti požiūrį, nes dar labai daug mizoginijos. Vieniems į kitus pirmiausia reikėtų žiūrėti kaip į žmogiškąsias būtybes, o tik paskui kaip į vyrus ir moteris.

Apskritai reikia keisti suvokimą apie seksą, nes jis vis dar didžiulė stigma. Taip, kai kurie dalykai gali būti vulgarūs, jų nereikia viešinti, bet pats seksas neturėtų būti gėdingas. Dėl to nesupratimo ir atsiranda problemų.

Antradienį Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje pristatytas tavo dokumentinis filmas „In This Climate“. Prieš trejus metus pradėta kurti juosta persmelkta ne tik grėsmės, bet ir vilties, kad tuoj prasidės revoliucija, nuojautos. Tačiau tarša didėja, JAV pasitraukė iš Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos – ar mes dar turim vilties?

Pirmiausia, nustokime žiūrėti į Ameriką. Jeigu ji pasitraukė iš susitarimo, dar nereiškia, kad pasaulis sugrius. Taip, tai parodo šalies požiūrį, bet manau, kad tai laikina. Donaldo Trumpo kadencija greitai baigsis, tada amerikiečiai ir pradės taisyti padėtį.

Cher, Markas Ruffalo, Vivienne Westwood, Marina Abramovič – dar ne visos įžymybės, neatlygintinai nusifilmavusios toje juostoje. Kaip jas prisiviliojai?

Tai – jų socialinė atsakomybė. Šis projektas bando šviesti visuomenę ir pasiekti kažką gero – dėl to visi ir prisidėjo mielu noru.

Tomas Auksas ir Kylie Minougue/Asmeninio archyvo nuotr.
Tomas Auksas ir Kylie Minougue/Asmeninio archyvo nuotr.

Betgi netrūksta manančių, kad ekologija – tik naujas būdas korporacijoms kalti pinigus.

Kurdamas filmą išsiaiškinau, kad viena greitosios mados kompanija ant savo gaminių klijuoja „sustainable“ etiketes, reiškiančias, jog tai yra tvarios, aplinkai palankios mados prekės, nors iš tikrųjų taip nėra. Taip, verslai bando iš to užsidirbti, tačiau tu geriau apsidairyk: ar nesikeičia mūsų Žemė? Ar oras neužterštas? Aišku, klimatas visada keitėsi, bet ne tokia sparta.

Mūsų karta jau pradeda suvokti, kas darosi ir kad kiekvienas gali ką nors pakeisti. Kai žmonės, kuriems yra 40–50 metų, dabar bamba, jog vaikai gyvena kompiuteriuose, galėčiau atkirsti: jūs esate tie, kurie užteršė Žemę, o jūsų vaikai bus tie, kurie turės visą tą mėšlą iškuopti.

Akivaizdu, kad nebijai jautrių temų. Dabar kuri filmą apie Vilijampolės socialinės globos namų gyventojus – apie vaikus su negalia, apie vaikus, kuriuos patys lietuviai nustūmė į paraštes. O nori apie juos papasakoti pasauliui?

Visada renkuosi socialines temas. O ši atėjo natūraliai – mano pusseserė ten dirba socialine darbuotoja, nuėjus jos aplankyti, aplinka mane ne tik sudomino, bet ir sujaudino. Kitą dieną kreipiausi į direktorę ir gavau leidimą filmuoti. Dirbu jau dvejus su puse metų – dokumentinių filmų kūrimas užtrunka. Per tą laiką buvo daug jaudinančių akimirkų. Pavyzdžiui, dvi mergaitės ginčijosi, kiek yra dvidešimt vienas minus vienas. Viena iš jų sako: „Dvidešimt“, kita: „Ne, du.“ Ir jos abi yra teisios! Supratau, kad į tuos pačius dalykus mūsų požiūris gali būti labai skirtingas ir ne viskas yra taip, kaip atrodo.

Kita sukrėtusi akimirka – berniukas, turintis autizmo spektro sutrikimą, mane pamatęs pradėjo daužyti sau veidą. Matyti vaiko skausmą ir žinoti, kad negali nieko padaryti, tik nueiti, nes būdamas šalia tik blogiau darai... Man tai buvo labai skaudu, nebegalėjau tą dieną tęsti filmavimo.

Bet globos namų gyventojai negalvoja apie save taip, kaip juos mato visuomenė. Jie savęs negaili. Jie gyvena savo gyvenimus ir susikuria daug mažiau rūpesčių nei mes. Ten daug juoko, žaidimų ir džiaugsmo. Nėra taip niūru ir baisu – patys pamatysite filme.

Tomas Auksas ir Courtney Love/Asmeninio archyvo nuotr.
Tomas Auksas ir Courtney Love/Asmeninio archyvo nuotr.

Iš dokumentinių filmų – vienas vargas: kainuoja sukurti, kone neįmanoma uždirbti ir dar atima daug laiko. Tai kam jie tau – kūrėjo ego patenkinti, talentui parodyti?

Nežinau, ką daryčiau, jei nekurčiau filmų. Aišku, turiu kitų talentų, iš kurių užsidirbu, bet jie man nesuteikia tokio malonumo.

Darželyje mano pravardė buvo Pasakorius, nes papasakodavau viską, ką išgirsdavau (šypsosi). Dabar kalbu apie tabu ir socialines stigmas – dalykus, apie kuriuos retai kalbama. Nebijau išsakyti savo nuomonės, man gyvenime dėl nieko nėra gėda, nes klaidų nėra, yra tik pamokos. Bet tikiu, kad visi turime vietos tobulėti. Negalime sakyti: koks iš lopšio – toks į grabą. Man tai tinginių posakis.

Yra ir labiau žėrinti tavo gyvenimo pusė: vakarėliai, podiumai, pažintys su garsenybėmis... Visa tai smagu, bet holivudiniame spektaklyje mažai kas tikra – ar neapima vienišumo, beprasmybės jausmas?

Žmogus mato tai, ką nori matyti, ir girdi tai, ką nori išgirsti. Ten yra labai daug talentingų ir meniškų žmonių, o tas visas Holivudo blizgesys – blykstės ir raudoni kilimai – niekuo nesusijęs su menu. Menas gimsta namuose, kai sėdi prie rašomojo stalo su taure vyno ir rašai scenarijų.

Išprotėčiau, jeigu gyvenčiau tiktai Holivude. Man reikia vaikų iš Vilijampolės, praeivių iš gatvės, garsenybių, nusivylusių ir laimingų žmonių – visų reikia, kad gaučiau įkvėpimo. Panardau tarp skirtingų visuomenės sluoksnių, įkvėptas grįžtu namo ir užsidarau trims savaitėms – kuriu, montuoju.

Tomas Auksas su Victoria Beckham/Asmeninio archyvo nuotr.
Tomas Auksas su Victoria Beckham/Asmeninio archyvo nuotr.

Ar yra pasaulyje vieta, kurią vadini namais?

Iki rugsėjo gyvenau Londone, ten turėjau namus. Dabar ruošiuosi važiuoti į Berlyną, paskui – vėl Londonas, Madridas, Indija, Meksika... Turiu nuspręsti, kur šįkart noriu nutūpti. Būna periodų, kai man reikia ramybės, sėslumo, norisi daiktų, kurie įkvepia. O po tų laikotarpių ir vėl pasileidžiu keliauti. Niekada neprisirišu, nes nuo mažens taip gyvenau: iš mamos – pas tėtį, iš darželio – į mokyklą, iš vienos šalies – į kitą.

Ir darbinio, ir asmeninio gyvenimo turiu visur – jie trupiniais po pasaulį išsibarstę. Turiu susikūręs savo socialinius burbulus, kuriuos porą kartų per metus aplankau, bet po mėnesio ramybės man jau svyla padai ir norisi vėl kur nors važiuoti.

Šitaip spirgant turbūt nelieka laiko meilės reikalams?

Visi mano išsiskyrimai įvyko dėl atstumo. Laukiu, kada sutiksiu žmogų, kuris privers išmesti inkarą. Arba keliaus kartu – tai būtų tobula. Žinau, nes kažkada taip buvo.

Naujausi straipsniai