Jau beveik metus besitęsiančios diskusijos dėl grupės „Kitokios“ vardo pagaliau pasiekė finišą. Nuo šiol bus vienintelė grupė „Kitokios“, kurią sudaro jos įkūrėja Renata Klimaitytė, nuo pirmos dienos grupės veikloje dalyvaujanti Oksana Šklėriūtė ir prieš metus grupę papildžiusi Alvyda Chmelevskytė.
„Mūsų sukurtos ir augintos grupės pavadinimas „Kitokios“ priklauso mums ir oficialiai, jau gautas sprendimas dėl vardo patentavimo 35 ir 41 kategorijoje“, – džiugiai praneša R.Klimaitytė.
Grupės „Kitokios“ merginos nusprendė netylėti ir ryžosi atvirai prabilti.
Pasiūlymas – pasivadinti projektas „Šuolis“
„Nors buvome kaltinamos visokiais išgalvotais ir nepagrįstais dalykais, buvo neteisėtai naudojamas mūsų vardas, pasirinkome tylą, kol bus išspręsti visi oficialumai, kurie užtruko beveik metus. Nereagavome nei į vieną Indrės Burlinskaitės mestą kaltinimą, melą ar išjuoką, tiesiog ne mums reikėjo tos reklamos. Ilgai galvojome, kaip elgtis, bet gautas sprendimas iš Valstybinio patentų biuro yra mūsų naudai. Todėl nuo šios dienos nei Indrė, nei Greta pramoginėje ir muzikinėje veikloje negali naudoti pavadinimo „Kitokios“, ar „Projektas Kitokios“, apskritai žodžio „Kitokios“, – žiniomis dalijasi R.Klimaitytė.
„Indrė jau atėjo į stipriai populiarinamą grupę, ji turėjo visą programą ir begales į priekį suplanuotų koncertų. Todėl greičiau išpopuliarino save per grupę. Kodėl nepasivadinti projektas „Šuolis“, juk jame irgi dalyvavo, taip kaip ir mūsų grupėje, bet iškritusi iš principo nepavogė projekto kūrėjų, kurie dirbo prie jo, pavadinimo, vien todėl, kad iškrito. Čia tas pats.
Kodėl jei žmogus mano esąs toks populiarus ir taip viską išpopuliarina, kodėl nepopuliarina savo grupės su savo pavadinimu, savo dainomis? Nes tada bus negražu koncertų metu atlikti „Kitokių“ programą, net su mūsų balsais ką dabar darė be jokio skrupulo“, – teigia R.Klimaitytė.
„Patekau į karo lauką“
Vėliausiai prie grupės prisijungusi Alvyda Chmelevskytė prisipažįsta, kad jautėsi kaip patekusi į karo lauką, o dabar džiaugiasi, kad, anot merginų, tiesa triumfavo.
„Kitokios“ kiekvienais metais vis labiau populiarėjo, ir jau buvo populiarios prieš ateinant Indrei. Dar prieš porą metų gavau pasiūlymą tapti grupės nare ir norėjau ja būti. Apmaudžiausia, kad mane stabdė grupės BM sutartis, o kai grupės veikla jau buvo nutrūkusi, pamačiau pranešimą, kad į grupę pakviesta Indrė. Maniau, kad mano traukinys jau nuvažiavo, bet ne veltui yra posakis, jog, nuvažiavus traukiniui, dar yra lėktuvas. Aš į jį įlipau, kai Renata man antrąkart pasiūlė būti grupės nare.
Atėjau į grupę, kai jau buvo pradėtas šitas karas. Visgi mane priėmė į grupę, vadinasi, priėmė į šeimą. Ir jeigu mano šeima buvo drabstoma purvais, vadinasi, vienaip ar kitaip įžeidė ir mane. Šią grupę žinojau kai jos sąstate I.Burlinskaitės nebuvo. Labai džiaugiuosi, kad mums pavyko išsaugoti tai, kas teisėtai priklauso“, – teigė Alvyda.
Vietoj karo teismų – debiutinis albumas
„Yra sakoma: tyla – gera byla. Būtent šią strategiją mes ir pasirinkome, nepaisant to, kad visus metus kentėme jų savivaliavimą, atviras patyčias spaudoje ar televizijoje. Labai skaudu prisiminus paskutinį vakarą, kurį leidome su Renata ir Greta pajūryje. Kai Gretai varvėjo ašaros, lyg pupos, ir ji dėkojo už viską... Dėkojo už tai, kad atvėrėme jai naujas galimybes, kad tapus mūsų grupės dalimi jos gyvenimas pasikeitė, bet ji negali palikti draugės likimo valiai, kad jai yra liepta pasirinkti: arba grupė, arba I.Burlinskaitės draugystė“, – pokalbį su Greta prisimena Oksana Šklėriūtė.
„Nežinau, ar tos merginos išvis turi sąžinę?.. Juk jos širdyse žino, kur tikroji tiesa – joms viskas ant padėklo buvo atnešta, tereikėjo sėsti, nuvažiuoti, atlikti, nusifilmuoti... Gana kalbėti apie pavydą, kurį neva mes jausdamos jas šmeižėme. Niekada nešmeižėme.
Į teismus nesikreipėme, nes šiltai susėdusios vieną vakarą nusprendėme, kad geriau jau investuoti ne į teismus, o į mūsų kompaktinį diską, kuriam jau laikas išvysti parduotuvių lentynas. Noriu padėkoti visiems gerbėjams, kurie visą tą laiką buvo šalia mūsų, siuntė filmuotas medžiagas su nelegalia merginų veikla, rašė palaikančias žinutes, tikėjo mumis.
Nei aš, nei Renata nesame nei lapės, nei gyvatės. Visą gyvenimą visko siekėme pačios, ką ir dabar darome. Būtent šios patirties vedama noriu visiems pasakyti: visuomet apsidairykite ir permąstykite, ar nepalikote vietos dviveidžiams veikti, ar piktžolėms veistis... Duokite, bet apsidrauskite, kad vėliau netektų eikvoti pinigų ir kas svarbiausia, sveikatos“, – atvirauja O.Šklėriūtė.