UNICEF misijų dalyvės: žinių vedėja Renata Šakalytė–Jakovleva ir aktorė, UNICEF Geros valios ambasadorė Virginija Kochanskytė – išties stiprių moterų pavyzdys. Jos rūpinasi ne tik savimi bei artimaisiais, bet yra neabejingos ir skurdžių pasaulio šalių vaikų gyvenimui.
Šį kartą žinomos moterys sutiko praverti vaikystės atsiminimų skrynią, kurioje slypi įrodymai, kokia svarbi gali būti draugystė. Milžinišką draugystės jėgą bus galima paliudyti ir 7-ajame UNICEF vaikų bėgime, kuriame būrys mažųjų bėgikų susivienys vardan vieno tikslo – bėgti už maistą alkstantiems Mozambiko vaikams.
Kai draugė išgelbsti gyvybę
R.Šakalytė–Jakovleva, paklausta apie savo vaikystę, papasakojo nuoširdžią istoriją apie išgelbėtą draugę ir visam gyvenimui likusį ryšį. Būdama pirmoje klasėje Renata lydėjo draugę prie neseniai mirusio tėvo kapo. Eiti teko stačiu, miestelį supančiu, šlaitu. Tačiau Brigita, Renatos draugė, su dviračiu pasileidusi nuo šlaito, jo nesuvaldė ir nulėkė į griovį.
„Brigita gulėjo ir nesikėlė, todėl nusileidusi prie jos pradėjau judinti, purtyti. Išvydau sutrenktą raudoną smilkinį, o šalia – slūgsančią vandens balutę, todėl pradėjau šlakstyti veidą vandeniu. Galiausiai ji atsigavo, tačiau dėl sutrenkimo pasireiškė dalinė amnezija. Brigita neatsiminė nei kur mes einame, nei kas ji tokia, nei, kad tądien buvome mokykloje, nei, kad jos tėtis miręs. Vedžiau ją už rankos namo ir viską pasakojau, o po kelių valandų sugrįžo ir atmintis. Tačiau nežinia, kaip būtų baigęsi, jei ji būtų važiavusi viena“, – svarstė R.Šakalytė-Jakovleva.
Šis įvykis tik sustiprino Renatos ir Brigitos draugystę, kuri tebesitęsia iki šių dienų. „Visą gyvenimą esame viena kitai angelai sargai. Kai jai kažkas atsitinka, aš esu šalia, kai man – greta atsiduria ji. Be galo džiaugiuosi mūsų draugyste. Brigita iki šiol primena, kad išgelbėjau jai gyvybę. Nežinau, ar iš tiesų tą padariau, bet tas įvykis mudvi labai suartino“, – teigė žinių vedėja.
Dalykai, prie kurių nepriprantama
UNICEF geros valios ambasadorė V. Kochanskytė kalbėdama apie vaikystę su didžiuliu jautrumu veria prisiminimų skrynią, kurioje ne vien draugystės ir džiaugsmo akimirkos, bet ir skaudi tėvelio netektis.
„Tėčio netekau kai man buvo ketveri, o broliui - dveji su puse metukų. Tėtį, grįžtantį dviračiu po naktinės pamainos, partrenkė pro šalį važiuojanti mašina ir mirtinai sužalojo. Iki šiol jaučiu tos rudens nakties baugumą, persmelkusią visus namus. Plačiai atvertos durys, šalto vėjo šuorai pro jas ir mano mama, išgąstingai pašokusi iš lovos su chalatu puolanti į šiurpios nakties glėbį... Paskui tylus ilgas stovėjimas prie karsto. Žinau, kad prie mirties nepriprantama, su ja neapsiprantama. O tėčio ir mamos buvimas su vaikais jiems būtinas labiau nei oras, vanduo ar duona...,“ – pasakoja aktorė.
„Man reikėjo ne vienų metų, kad visa savo esybe suvokčiau, jog iš mirties negrįžtama. O kai tai suvokiau, naktimis pagalvojusi, kas būtų, jei netekčiau mamos, praraudodavau iki ryto. Ir taip iki šiol“, – atviravo UNICEF geros valios ambasadorė.
Ten vaikai nežino, kas yra meilė ir švelnumas
Abidvi moterys, prisimindamos vaikystės nuotykius, mylimus žmones ir vaikystėje atrastą draugystę pripažįsta, jog viso pasaulio vaikams svarbiausi yra ne materialūs dalykai, o tėvų ir artimiausių žmonių dėmesys bei rūpestis. Toks, kurį galima pajusti ir jau tradiciniu tapusiame UNICEF vaikų bėgime, kuriame susirenka tėveliai kartu su vaikais aktyviai praleisti laiką bei padėti skurstantiems pasaulio vaikams.
R. Šakalytė-Jakovleva, kalbėdama apie akimirkas iš UNICEF misijų teigė, jog trečiojo pasaulio šalyse, kur vaikai augina vaikus, ypatingai trūksta tėvų dėmesio. Šie vaikai stokoja paprasto bendravimo, draugystės su tėvais, jie nežino, kas yra meilė ir švelnumas.
Jai antrino ir V.Kochanskytė, sakydama, kad žinodami, kaip ten gyvena vaikai likimo nuskriausti našlaičiai, kurių mamų ir tėčių neprikelsime, nesugrąžinsime, mes galime jiems dovanoti svarbiausią dalyką – viltį: „Dubenėlį košės negandų ištiktiems vaikams tikrai galime padovanoti. Geros valios žmonių parama UNICEF žmonių rankomis ne tik gelbėja nuskriaustuosius nuo bado, troškulio, ligų, bet, svarbiausia, sustiprina jų tikėjimą geresne ateitimi. Juk taip svarbu žinoti, kad nesi vienišas, užmirštas, kad apie tave kažkas galvoja, tau tiesia pagalbos ranką. Tada prisipildai vilties, pasitikėjimo, sustiprėji ir įveiki sunkumus“.