Mados renginiai ir landšafto dizainas Renatos Mikailionytės metus skelia į dvi dalis: vieną pusmetį ji daugiau nardo podiumų užkulisiuose, kitą – skęsta gamtoje. Visada stilinga, itin disciplinuota ir patikima, ji yra iš tų moterų, kurios būdamos viešumoje kelis dešimtmečius sugeba nenusibosti.
– Vienu metu spėjate gyventi net kelių moterų gyvenimus: esate modelis, mados renginių organizatorė ir koordinatorė, landšafto dizainerė. Ir tai tik veikla, o kur dar asmeninio gyvenimo bangavimai...
– Moterų manyje būna visokių, nes esu dar ir mama. Pasitaiko momentų, kai viską suvaldyti – sudėtinga, rezervai senka ir juos tenka atkurti. Užtat pati sau esu įdomi ir laikui bėgant vis labiau su savimi susipažįstu. Tam tikrose situacijose pamatau save kaskart kitokią, stebiu aplinką: ar žmonėms galiu būti naudinga, kas mane jaudina, o kas visiškai nebeįdomu. Tačiau visas tas moteris manyje vienija tas pats darbštumo koeficientas ir saviraiška, kuriuos įskiepijo senoliai ir tėvai. Ir tai, manau, labai svarbu, nes darbštumu gali labai daug pasiekti, o saviraiška būtina.
– Bet gal grožiu pasiekti galima dar daugiau?
– Taip, grožis ir seksualumas visada jaudina. Mano darbo specifika susijusi su jaunais gražiais moterų ir vyrų kūnais, kuriuos matau darbe. Ribos ir atstumai ištirpę, jie – darbo įrankis. Manau, kad labiausiai kintantis dalykas yra žmogaus kūnas. Turime tai suvokti ir nestabdyti procesų.
– Kodėl? Negi nesinaudojate grožio industrijos pasiekimais: prabangiais kremais, injekcijomis, procedūromis?
– Kremai – geras dalykas, nes reikia save prižiūrėti, saugoti, tonizuoti, kad nesuglebtume ne tik išoriškai, bet ir iš vidaus. O tos visos procedūros, kaip čia pasakius... Nežinau, kas ateityje nutiks su manimi ir kas gali šauti į galvą, bet kai perskaitai, kad botulino toksinu gydomas vaikų cerebrinis paralyžius, nes injekcijos padeda atpalaiduoti raumenis, imi daug ką kitaip dėlioti į lentynėles. Pradedi mąstyti, kodėl bijome senti? Ar apima baimė, kad nepatiksime mylimajam, ar būsime nereikalingos, nes klesti jaunystės kultas? Bet juk visą laiką bus jaunesnių, gražesnių, tobulesnių. Baimė mus minko tarsi plastiliną. Kita vertus, jei tokios procedūros suteikia laimės, gal nereikėtų jų visiškai nurašyti. Man baisiausia, kad chirurgiškai besigražindamos moterys visiškai nesuvienodėtų, nes jų siekiamas rezultatas absoliučiai neįdomus.
– Jūs su savo kūno pokyčiais susitaikote?
– Priimu juos labai normaliai. Mano gana geri genai, be to, treniruojuosi. Nors senėjimo procesų nesustabdysiu, sportuoti reikia, kad jausčiau tonusą. Kai dirbu sodininke, turiu būti gerai pasirengusi, nes tai labai sunkus fizinis darbas. Kadangi negaliu bėgioti, lankau plaukimo treniruotes. Man jos – ir smegenų išvalymas, ir galimybė pabūti su savimi, generuoti naujas idėjas. Žmogus turi būti aktyvus, nes senstame ne išorėje, o viduje. Aš jaunystę sieju su dvasine energija, vitališkumu, spontaniškumu. Akys turi spinduliuoti.
– Plaukti pradėjote neseniai ar sportavote visą gyvenimą?
– Anksčiau nesportavau, nes niekada neturėjau antsvorio problemų. Tačiau kai prasidėjus augalų žydėjimo sezonui gegužės pabaigoje kūną skaudėdavo nuo didelio fizinio krūvio ir tekdavo gerti vaistus nuo skausmo, kad galėčiau dirbti, ėmiau vaikščioti į plaukimo treniruotes. Ir po truputį pastebėjau, kaip faktūriškai keičiasi mano kūnas, pajutau visai kitokią kiekvienos dienos pulsaciją, tapau daug aktyvesnė. Kai sukaupusi valią eini plaukti ir žiemą, ir tada, kai pučia vėjas, sninga, o po metų pamatai, kad tau šis tas pavyksta, apima toks kaifas! Labai gerbiu tuos, kurie sportuoja, nes tai įdomūs, stiprūs, ištvermingi ir valingi žmonės. Gyvenime labai nemėgstu išskydimo.
– Spėju, kad domėjimasis landšaftu jums yra atsvara šiame blizgančiame, skubančiame, lekiančiame pasaulyje.
Visada reikia žiūrėti, ką siūlo pasaulio megapoliai. Jeigu nematysi, užkempėsi, imsi virti savo sultyse, tapsi neįdomus, tai atsispindės visuose tavo darbuose.
– Man labai svarbus ryšys su gamta, reikalinga įvairovė, kitaip dūstu. Santykis su gamta yra būtinybė: jei jo netekčiau, tai prilygtų pusės mano brandaus gyvenimo netekčiai. Į šią sritį nėriau stačia galva, mane visą laiką traukė žemės darbai. Labai myliu miestą, šurmulį, patinka Vilniaus senamiestis, bet gal dėl to, kad vaikystėje dažnai būdavau gamtoje, senoliai turėjo savo ūkius, vėliau man jos labai trūko. Ir kai nuskridau į Niujorką, tai buvo vienas didžiausių savęs išbandymų. Aplankiau daug parkų ir skverų, išfotografavau, sudokumentavau viską – buvo taip įdomu! Pamačiau, kad yra dar ką veikti mums ir mūsų miestui. Pasitikrinau savo skonį, požiūrį į tendencijas ir visą urbanistinę filosofiją, supratau, kad einu teisinga linkme. Visada reikia žiūrėti, ką siūlo pasaulio megapoliai. Jeigu nematysi, užkempėsi, imsi virti savo sultyse, tapsi neįdomus, tai atsispindės visuose tavo darbuose. Todėl meno žmogus turi nuolat stebėti gamtą, keliauti po pasaulį, domėtis parodomis ir taip save tikrinti, plėsti akiratį.
– Vadinasi, jau esate atradusi savo pašaukimą ir vietą?
– Man įdomu tai, ką darau, tačiau visada yra kur tobulėti. Iš kur aš žinau, kas su manimi nutiks po kurio laiko ir kaip jausiuosi? Tik po tam tikrų įvykių, pamokų padarau išvadas ir galiu pasakyti, kad „išmokau to ir to“, nors prieš tai gal nė neįtariau nemokanti.
– Kokia buvo pastaroji jums tekusi pamoka?
– Kad negalima nei savęs, nei kito įrėminti nepalikus erdvės; nuoširdžiai tikėti, jog įmanoma pakeisti tai, kas ne tavo valioje; persistengti. Jeigu nori ką nors duoti kitam, turi labai pagalvoti ir 100 proc. įsitikinti savo reikalingumu. Galbūt palaukti, kol tavęs paprašys. Supratau, kad vengiu piktų žmonių. Be to, reikia save labai saugoti, nes gyvenimas pernelyg trapus. Mes tik galvojame, kad esame stiprūs, bet nežinome, ar pakankamai.
– Jūs atrodote labai stipri ir teisinga.
– Man irgi taip atrodo. Bet kartais, kai baigiasi mano rezervai, būnu labai silpna. Net nenueinu iki treniruotės, nes tiesiog nepašliaužiu, – taip nutinka, neslėpsiu. Apie tai žino tik mano mama, gal dar artimiausia draugė – vaikų tokiais dalykais stengiuosi neapkrauti. Aš pailsiu gamtoje, išmokau būti su savimi ir saugoti savo vidinę ramybę. Jei ir atrodau stipri, nereiškia, kad esu nepažeidžiama.
– Sako, vyrams patinka silpnos moterys. Ar nuo jūsų, tokios stiprios, jie nebėga?
– Man jau kurį laiką nebeįdomu gilintis, kas nuo ko bėga... Manau, moteriai reikia stipresnio už ją vyro, kad ji galėtų sau leisti pabūti silpnesnė. Vėlgi, vyrai skirtingi, vienos taisyklės nėra.
– Kokia dabar jūsų asmeninė situacija?
– Vertinu privatumą ir nemėgstu dalytis tuo, kas brangu ir intymu. Galiu tik pasakyti, kad auginu du vaikus, juos labai myliu ir jie man be galo brangūs. Ir kad esu laiminga.
– Ir vis dar kiekvieną rytą plaunate grindis? Kadaise šis faktas apie jus mane pribloškė...
– Beveik kiekvieną rytą – šiandien irgi. Jeigu po didelių šou nepavelku kojų, tada neplaunu ir lovos nekloju. Bet man patinka tvarka, negąsdina buitis ir fizinis darbas, nors ir pagalvoju, kad visų dulkių vis tiek neišvalysiu ir nereikia iš to daryti dramos. Stengiuosi sveikai į viską žiūrėti. Nesu visiška pedantė, tačiau mėgstu švarą ir švarius žmones, kurie mane supa, o darbe vertinu discipliną.
– Kaip manote, jūsų sprendimas skirtis ir negyventi tik dėl vaikų buvo teisingas?
– Nesigailiu dėl nei vienos akimirkos – viskas, kas įvyko, tik į gera. Priimdama šiuos sprendimus supratau, kad gyvenimas gali atsisukti į mane veidu arba kita vieta. Kartu suvokiau, kad pasuku ir savo, vaikų gyvenimus tam tikra linkme. Tikiu, kad atsitiktinumas – dar vienas Dievo slapyvardis. Supratau, kad vaikai turėjo ateiti. Labai jų norėjau, nors gal kai kuriems tai atrodo egoistiška ar kvaila. Jų dėka patyriau didžiulį, tikrą džiaugsmą ir prasmę, tapau brandesnė, nes nenorėjau įstrigti klaidingų sprendimų rate. Man labai svarbus pagarbos gyvybei išlaikymas. Motinystė leido pajusti, kad esu reikalinga. Dovanoti gyvybę nepalyginama su niekuo, tai didelė atsakomybė. Vaikus auginti vienai nėra lengva.
– Juk jūs to ir neplanavote!
Kai suvokiau, kad gyvenimas yra sunkus, nebeliko pretenzijų ieškoti paprastų išeičių, palengvėjo. Jeigu bijosiu skausmingų pasirinkimų, nepatirsiu nei meilės, nei viso gyvenimo džiazo.
– Neplanavau. Užtat dabar galiu pasakyti: nusprendusi gimdyti moteris (tai sprendžia ji, kad ir kokie glaudūs santykiai būtų šeimoje) visada turi pagalvoti, ar sugebės vaiką išmaitinti, jei liks viena. Nežinia, kas gali nutikti. Nebūtinai skyrybos, kiti pasirinkimai ar meilės pabaiga – gal Dievas sugalvos žmogų pasiimti. Todėl moteris visada turi spręsti. Tai nėra lengva. Užtat tikra, mano išgyventa ir labai nuoširdu. Kai suvokiau, kad gyvenimas yra sunkus, nebeliko pretenzijų ieškoti paprastų išeičių, palengvėjo. Jeigu bijosiu skausmingų pasirinkimų, nepatirsiu nei meilės, nei viso gyvenimo džiazo.
– Turbūt dar būtų smagu su kuo nors duetu padžiazuoti?
– Manau, kad nutinka taip, kaip turi nutikti. Kai žmonės atitinka vienas kitą, atsiranda stiprus ryšys, nebebijai būti savimi. Vidinė ramybė labai svarbi, nes nereikia nieko vytis ar rafinuotai spausti. Nuoširdžiai tikiu, kad žmonės šiaip sau nesusieina, – yra likimas. Todėl reikia branginti meilę, draugystę. Man santykių pagrindas – pasiaukojimas ir pagarba. Tam, kad pažintum kito žmogaus pasaulį, viso gyvenimo neužtenka.
– Kartais moterys tiesiog nedrįsta keisti nusistovėjusios kasdienybės.
– Visada sudėtinga priimti drąsius sprendimus. Įsileisti žmogų į savo erdvę. Imtis naujų verslo projektų. Kalbėtis su vaikais tam tikromis temomis. Skirtis ir likti vienai. Tai nelengvas kelias, bet kiekvieno laimė priklauso nuo požiūrio į ją.
– Pakalbėkime apie madą. Su ja dirbančiam žmogui nesudėtinga užčiuopti jos pulsą. Ar jums iš tiesų svarbu būti madingai, rengtis pagal naujausias tendencijas?
– Man daug svarbesnė individuali stilistika, o ne mados vaikymasis. Vienoje parduotuvėje gali nusipirkti vieną daiktą, „karinėse prekėse“ – kitą, trečią nusimegzti, ketvirtą aptikti išparduotuvėje. Gali pasipuošti močiutės paltu. Stilius – tai asmenybės išraiška. O su tikromis asmenybėmis visada įdomu, jos jaudina ir inspiruoja. Ir ne pinigai čia svarbiausi – daug svarbesnis polėkis, pasaulėžiūra. Keliaudama ir rengdama šou Almatoje, Maskvoje, Ciuriche, Krasnodare, Vilniuje, Tbilisyje ir kitur susiduriu su prabanga, turtingais politikais, stambiais verslininkais ir, žinoma, jų antrosiomis pusėmis. Sutinku moterų, kurios leidžia sau nusipirkti rankinę už 40–50 tūkstančių eurų. Tai tam tikra kasta. Deja, reta labai turtinga moteris atrodo stilingai ir gražiai. Tiesa, yra išimčių, Lietuvoje jų irgi nemažai, tik tų žmonių mes nematome vakarėliuose ir žurnaluose.
– O kas nužudo milijonierių stiliaus jausmą?
– Galbūt tie patys pinigai, velniškas saiko jausmo nebuvimas ir per didelis pasirinkimas. Gal puikybė ir susiplakusios su kasdiene aplinka vertybės. Kartais žmogus tiesiog neturi skonio arba paguodą randa tik įsigijęs tam tikrus daiktus. Tai, ką vilki, yra vienokius ar kitokius signalus siunčianti informacija. Būna ir taip, kad nenorintieji demonstruoti prabangos ir išsiskirti iš aplinkos renkasi labai brangų apatinį trikotažą, o viršutinius rūbus – vidurinės klasės lygio. Dažnai pasitaiko, kad vakarėliui damos stengiasi pasipuošti iš paskutiniųjų, nors gyvena skolose. Kiekvienas turime teisę rinktis.
– Ką jūs pati išduodate apie save?
Mada – lyg karo laukas. Visada turi mokėti pasakyti, suimti save į kumštį, išklausyti. O svarbiausia – nepasiduoti intrigoms.
– Važiuodama dirbti, velkuosi labai gerai pasiūtą, „nematomą“ rūbą. Tokie yra Juozo Statkevičiaus kostiumai (vieną gali vilkėti dešimt metų), todėl juos ir vadinu „nematomais“. Su jo siūtais drabužiais atrodai nepriekaištingai tvarkingas – pakanka kokybiško papuošalo, tarkim, auskarų, ir gero dizainerio aukštakulnių. Ne tik mados srityje – visur turėtume vadovautis saiku. Mažiau visada yra daugiau, juk norėdamas padaryti daug, turi būti itin atsargus. Dirbu srityje, kurioje esu nuolat tarp ugnių. Mada – lyg karo laukas. Visada turi mokėti pasakyti, suimti save į kumštį, išklausyti. O svarbiausia – nepasiduoti intrigoms. Aš nesu intrigų žmogus, adrenalino gaunu iš darbo proceso ir meilės scenai.
– Kaip sugebate atsiriboti? Juk intrigos įtraukia...
– Reikia nepamiršti, kad absoliučiai visi esame nuodėmingi. Vadovaujuosi principu, kad svarbu būti negailestingai teisingam pirmiausia sau: neliežuvauti, užsiverti, nes saugai labai daug informacijos. Niekam nieko negalima sakyti. Jeigu šito neišmoksi, anksčiau ar vėliau tau durys užsidarys. Visiems įdomu pakliūti į kiekvieno talentingesnio žmogaus kasdienybės užkulisius, bet ten mažai ką įsileidžia. Ir naujų draugų daug neatsiranda, nes užsiauginti pasitikėjimą labai sudėtinga. Kuo smarkiau esi gyvenime sužeistas ir pamokytas, tuo atsargesnis tampi. Būna ir taip, kad kai ko geriau nežinoti.