Dažniausiai šventes Renatai Jampolskei patinka organizuoti kitiems – vyrui Mariui, dukrelei Viltei. Pati ji sako nuo vaikystės nelinkusi minėti gimtadienių, tad ir tik ką praėjęs 36-asis buvo ne išimtis. Prabėgę metai jaunai moteriai pažėrė kaip niekad daug patirčių. Tiesa, ne visos jos buvo malonios. Renatai teko išgyventi ir skaudžių bei netikėtų likimo smūgių. Žmonės.lt ją kalbina apie šeimą, dizaino studijas bei gebėjimą net ir juodžiausiu metu iškelta galva siekti savų tikslų.
Kodėl neminite savo gimtadienių?
Iš vaikystės neliko beveik jokių prisiminimų apie juos, paprasčiausiai ši diena man niekuomet neasocijavosi su linskmybėmis, visuomet labiau mėgau šventes organizuoti kitiems.
Aišku, kai kažkas prisimena, pasveikina – malonu, tikrai nesislepiu ar nebėgu nuo sveikinimų. Kartais net susimąstau ir apie staigmenas, kurių per gyvenimą esu sulaukusi. Daugiausia mane stebino vyras Marius.
Kokios dižiausios iš jo esate sulaukusi?
Per vieną gimimo dieną, kai dar tik turėjo gimti mūsų Viltė, Marius ėmė ir įteikė automobilį. Tuo metu pričiupo visai netikėtai. Aplankiusį nuostabos jausmą iki šiol prisimenu, nors ir ne materialios dovanos man svarbiausios. Labai nudžiugau, kadangi transporto priemonės išties reikėjo. Vėliau yra buvę ir daug mažyčių siurprizų: netikėtas draugų apsilankymas, skambutis, gėlės už durų. Visa tai – be galo miela.
Šįmet baigėte dizaino studijas, kada užsidegėte noru mokytis šio amato?
Tiems, kas manęs gerai nepažįsta, gal ir staigmena, tačiau menas į mano pasaulį pasibeldė gan anksti. Vos dvylikos metų jau traukė dailė, drabužiai, siuvimas. Originaliais apdarais rengdavau ne tik savo, bet ir draugių lėles. Kadangi mano šviesaus atminimo tėvelis dirbo policininku, pasvajodavau ir apie šias pareigas.
Paaugusi nusprendžiau siekti vieno iš tikslų ir tapti pareigūne, tačiau akys buvo per silpnos. Paradoksalu, jog vėliau atlikau lazerinę jų korekciją ir pamiršau apie visas kamavusias problemas. Kas žino, jei tik anksčiau tai būtų buvę imanoma, gal dabar ant stalo puikuotųsi ne dizaino studijų diplomas (šypsosi).
Nepaisant praeities, baigiau meno mokyklą, mokiausi tapybos, gavau diplomą. Kartais pamąstau, jog tas atsitiktinumas, kad negalėjau tapti pareigūne, nulėmė mano tikrąjį kelią. Baigusi dizaino studijas jaučiau, kad esu savose rogėse. Anksčiau mokiausi siūti, na, o kai tinkamu metu pasitaikė galimybė įstoti į dizainą, nesuabejojau. Išpildžiau savo vaikystės norą.
Metai buvo ne iš lengvųjų – artimo žmogaus netektis, pandemija. Kur radote stiprybės bei įkvėpimo?
Paskutinieji metai, deja, daugeliui nebuvo paprasti, tačiau aš esu žmogus, į viską besistengiantis žvelgti šviesiai, kad ir kaip širdį geltų. Labai dėkoju visiems, padėjusiems, tikrai buvo įvairiausių akimirkų...pavyzdžiui, kai rašiau egzaminą, o skruostais riedėjo ašaros.
Tėčio netektis man buvo beproto netikėta. Dabar nebeturiu abiejų savo tėvų. Likome su broliu ir močiute. Baigiamajam darbui įkvėpimo sėmiausi būtent iš jos, iš to, kas arčiausiai manęs. Dukrytė irgi labai palaikė. Pagrindinė mano darbo idėja buvo aptarti dvi skirtingas kartas, jų ryšį, todėl savo kurtuose drabužiuose derinau tiulį su mezginiu. Tiulis simbolizavo jaunąją kartą, o mezginiai – senąją.
Aišku, teko ir man „atsikąsti“ virtualių mokslų, bet gavau daug pagalbos. Niekuomet nebijojau jos prašyti, kai reikėdavo. Būdavo, nežinau, kaip kokį užtrauktuką įsiūti, skambinu ir teiraujuosi, prašau man parodyti... kad ir per kamerą.
Su močiute jus visuomet siejo tokie puikūs santykiai?
Močiutė man be Viltės ir Mariaus – artimiausias žmogus, didžiausia pagalbininkė. Su ja augau kažkur nuo dvylikos metų, tad ji visuomet buvo tarsi ramstis, milžiniškas gėris šalia. Mus sieja nenusakomai stiprus ryšys nuo mano mažų dienų.
Dabar močiutei 77-eri ir ji be galo džiaugėsi, kai pasakiau besiruošianti studijuoti. Esu jai dėkinga už visus šiltus žodžius, begalinį palaikymą.
Jūsų dukrelė taip pat jau ūgtelėjusi, kokia Viltė mergaitė?
Per šią vasarą ji pasidarė šiek tiek išdykusi. Sakau, kad užaugo. O šiaip tai Viltė – gero charakterio, jautri, protinga. Niekuomet iš jos nesu sulaukusi didžiulių kaprizų, jokių pakritimų ant žemės ar užsipyrimo „noriu, nenoriu“. Viltė auga atsakinga, subrendusi. Ji puikiai prisitaiko prie situacijų ir turi daug empatijos. Marius kartą net yra išsireiškęs, jog turbūt mūsų dukrelė ne pirmą gyvenimą gyvena.
Dukrai dažnai siuvate drabužius?
Siuvu, tačiau minimaliai. Na, bet kalbant apie karnavalinius kostiumus, tai jiems laiko negailiu. Šįmet šventė pasitaikė gan kukli, tačiau anksčiau Viltė buvo ir ateivis, ir medūza. Dukrytė vis turėdavo smagių norų, o aš tuo tarpu – kur pasireikšti. Taip pat dukra lanko pramoginius šokius, tad kartais pasiuvu jai sijonukų, glaustinukių.
Kuo vadovaujatės ugdant vaiko ir mamos ryšį?
Ugdant gerą santykį, manau, reikia išlaikyti draugiškumą, vaikui niekada nemeluoti. Jei susipykstame su Vilte dėl kažko, susėdame ir visų pirma pasikalbame. Kartais aš pati elgiuosi, kaip jai nepatinka, būna – ji. Ramiai besišnekučiuodamos, mes atrandame problemų sprendimo būdus. Į savo dukrą aš pirmiausia žiūriu, kaip į besiformuojančią asmenybę. Atviri pokalbiai neužblokuoja jos minčių ir aplinkos „gėrimo“ į save, leidžia prisijaukinti pasaulį ir jį suprasti.
Su Vilte nuo tada, kai jai sukako dveji, lankomės teatruose, kituose kultūros renginiuose. Mano dukrelė ten iki šiol žingsniuoja su malonumu, ji ne iš tų vaikų, su kuriais tektų atsistoti viduryje spektaklio ir išeiti.
Kuris iš judviejų su Mariumi griežtesnis?
Dažnai man tenka ir griežtojo, ir gerojo policininko rolė. Paprasčiausiai taip jau yra, kad Marius rečiau būna namuose. Tiesa, dukra dažniausiai žino, kad iš tėčio gaus daugiau, negu mamos. Viltė supranta, kuris iš mūsų lengviau palaužiamas. Jei kažko nori ir nujaučia, kad galiu neleisti, visuomet kulniuoja pas tėtį.
Fotogalerija:
