Remigijus Žaliūnas. Gimęs su Hipokrato priesaika

Remigijus Žaliūnas / "Mark and Migle" nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-10-17 18:55
Gydytojų dinastijos, klanai, įtakingų tėvų protekcijos, nusipirkti stojamieji – medicinos studijų šleifas iš praeities. O kaip dabar? Kiek būsimų medikų ištisą dešimtmetį į žmogaus organizmą gilinasi iš pašaukimo? Kiek studijuoja tik dėl prestižo? Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius Remigijus Žaliūnas, kardiologas, habilituotas mokslų daktaras – apie tai, ką šiandien Lietuvoje reiškia būti europietiškai mąstančiu gydytoju.

Neabejočiau, kad prieš tapdamas studentu ir žiūrėdamas į tarpukario moderno architektūros pastatą, kuriame šiuo metu einate rektoriaus pareigas, jautėte ir trauką, ir svajonės išsipildymą, ir smalsumą, bet sykiu – gal ir savotišką baimę, nerimą?

Būsiu atviras: kai baigiau studijas, prisiekiau sau į tuometį Kauno medicinos institutą niekada negrįžti. Labai ilgai ši mokslo įstaiga nekėlė itin šiltų prisiminimų ir negalėjau net susapnuoti, kad 1998-aisiais tapsiu jos prorektoriumi, o 2010-aisiais rektoriumi. Gana ilgai jaučiau apmaudą, kad nepavyko įstoti iš pirmo karto, nors buvau vienas gabiausių savo kartos abiturientų Lietuvoje, turėjau stiprią motyvaciją tapti gydytoju ir jaučiausi užtikrintas, kad taip ir atsitiks. Net nežinau, kas tuomet pakišo koją. Svajonę, deja, teko atidėti metams: įsidarbinau staliumi savo gimtajame Plungės krašte, žinodamas, kad „gamybiniai metai“ pridės dar daugiau balų prie stojamųjų pažymių. Antras bandymas – į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Tuometis VU rektorius Rolandas Pavilionis mums, šešiems vyrukams, pasiūlė rinktis pediatriją, įrodydamas, kad tai – tokia pat „normali“ medicina kaip ir gydomoji. Vis dėlto baigęs du jos kursus vaikų gydytoju netapau ir perėjau į Kauną. Studijos buvo rimtos, intensyvios, sekėsi puikiai, tačiau buvau jaunas ir turėjau kitokį požiūrį į medicinos mokslą ir praktiką.

Kai ateini pas sveikatos specialistą, neklausi, ar jis universitetą baigė 9,7, ar 9,75 vidurkiu, tau svarbu, kaip jis diagnozuoja tavo ligą ir kokiomis žmogiškomis vertybėmis vadovaujasi.

Šiandien irgi nesu patenkintas mūsų švietimo sistema: nepaisant to, kad LSMU renkasi išskirtiniai Lietuvos abiturientai, vis dėlto nesąžininga, kad tapsmą studentu lemia viena šimtoji balo. Būtų mano valia, stojantiems į mediciną įvesčiau dar ir motyvacinio esė konkursą (taip daroma Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, kai kuriuose JAV universitetuose), kuriame atsiskleistų bendras kultūrinis išsilavinimas, filosofijos, moralės, etikos žinios, globalus pasaulio supratimas. Juk kai ateini pas sveikatos specialistą, neklausi, ar jis universitetą baigė 9,7, ar 9,75 vidurkiu, tau svarbu, kaip jis visapusiškai diagnozuoja tavo ligą ir kokiomis žmogiškomis vertybėmis vadovaujasi. Medicinos studijos – ne sprintas, o maratonas, kai mokaisi, patirties ir motyvacijos semiesi iš kiekvieno įveikto kilometro.

Esame kaip didelis medis, turintis per 70 šakų, – tiek pastaruoju metu yra įvairių medicinos mokslo specializacijų. Tai, kad LSMU šiuo metu 11 proc. visų studentų yra iš Vakarų šalių (daugiausia iš Švedijos, Izraelio, Vokietijos, Ispanijos), leidžia didžiuotis aukštu sveikatos mokslų lygiu. Ilgus dešimtmečius teko vaduotis iš mūsų aukštajai mokyklai primetamo komplekso, neva VU Medicinos fakultete rengiami elitiniai specialistai, o Kaunas ruošia kaimo daktariukus.

Esate žemaitis iš Alsėdžių, tad, matyt, turite tokį charakterį, kuris padeda vadovauti 12 tūkst. darbuotojų komandai, tiek jų yra LSMU, įskaitant jam priklausančias Kauno klinikas ir jų padalinius.

Apie žemaičių charakterį galima pripasakoti begales ir mitų, ir tikrų istorijų. Tačiau vieninteliai bruožai – vieningumas ir bendruomeniškumas – mus lydi visur ir visada. Prisimenu, vienais metais plungiškių klubo suvažiavimas vos tilpo į „Siemens“ areną, o ką jau kalbėti apie kasmetines sueigas Plungės Oginskių dvaro rūmuose. Užsiauginau, o gal paveldėjau iš protėvių tokį charakterį, kuris mane „užkodavo“ būti komandos žaidėju. Juk jei nebūsi komandinio žaidimo narys, nesugebėsi vadovauti nei universitetui, nei jam priklausančioms klinikoms, neišvengsi pavojaus tapti diktatorišku vadovu.

O kalbėti apie savo gimtąjį kraštą – labai jautri tema. Alsėdžiai – ne šiaip sau geografinė teritorija, ne šiaip sau miestelis su medine bažnyčia, tai – erdvė, didžiąja dalimi suformavusi mano charakterį. Štai kodėl nesirinkau sodybos kur nors kitame Lietuvos krašte, neieškojau namelio ant jūros kranto pietinėje Europoje, o likau ištikimas Plateliams ir visam Plungės kraštui, kuriame ir po šiai dienai praleidžiu visas vasaras ir prie to pripratinau savo vaikus: geriausios atostogos – Žemaitijoje!

Gimiau miestelio gydytojo ir slaugytojos šeimoje ir augau, galima sakyti, ambulatorijoje – su visais jos vaistų kvapais ir, regis, niekada iš čia neišeinančiais pacientais: viena namo dalis buvo mūsų šeimos gyvenamoji, o kita – gydymo įstaiga. Kieme – greitosios pagalbos mašina. Ir dabar akyse – tėvas, žiemą (tada jos būdavo snieguotos) kinkantis į važį arklį ir zovada lekiantis kažkur į vienkiemį pas pacientą. Tėčio populiarumas tame krašte buvo milžiniškas, niekada negirdėdavau gandų, kad žmonės jį kritiškai vertintų dėl profesionalumo ar žmogiškų savybių, prasto charakterio. Gal kompetencijos turėjo tiek, kiek ir kiti miestelių gydytojai, tačiau vietiniai jį dievino dėl bekompromisio atsidavimo savo profesijai. Būdavo, laukiame visa šeima atostogų, prisikrauname pilną automobilį daiktų, ir staiga atlekia kokia nors moteris iš kaimo: „Gelbėkit, vyras parkrito...“ Tėvas, matau, neapsidžiaugia, pats sau pabamba, bet lieka ištikimas gydytojo principams: „Visi laisvi – atostogos atidėtos vienai dienai!“ Arba suvažiuoja giminės, į šeimos balių, ir staiga, matom, atlekia pagalbos prašanti močiutė: tėvas kyla iš užstalės ir skuba, kur kviečiamas.

Ar tokia chaotiška namų aplinka, gyvenimas „ant parako statinės“ neatgrasė nuo gydytojo profesijos?

Tik dar labiau motyvavo! Jau tada stebėdavausi, kaip gali gyventi žmogus, dirbdamas dieną ir naktį, būdamas svarbus visiems, visur ir visada. Tėvų gyvenimo būdas mane traukė, taip pat imponavo gydytojo profesijos kilnumas ir garbė. Tėvo pavyzdys buvo užkrečiamas ir sektinas. Mano broliui, matyt, taip pat: jis pasirinko akušeriją ir ginekologiją, o sesuo – veterinariją. Prisimenu, buvęs Kultūros ministras Arūnas Gelūnas pasakojo, kaip jo profesijos pasirinkimą nulėmė vienintelė diena: sako, amžinai liksiąs dėkingas savo tėvui, neurochirurgui, kad šis nusivedė į operacinę ir vaikas iškart suprato, kad medicina – toli gražu ne jo stichija. O dėl diena kita sutrumpėjusių atostogų pernelyg nesukdavome galvos.

Ilgos ir daug atsidavimo reikalaujančios studijos mus dešimčiai metų tarsi uždaro į tokią kapsulę, kurioje žmonės susiporuoja ir sukuria šeimas.

Beje, visos mano vasaros atostogos yra prabėgusios Plateliuose ir Vilniuje, iš kur kilęs tėvas, kur su seneliais ir savo teta, garsia pediatre Ona Žaliūnaite, esu išmaišęs visą Žvėryną ir gerą dalį Senamiesčio. Šiandien, kai daug absolventų veržiasi karjeros daryti į Vakarų klinikas, skamba paradoksaliai: vilnietis gydytojas išvažiavo gyventi ir dirbti į Alsėdžius! Kad iki šiol formuojasi medikų dinastijos, šeimos, lemia gana paprastas faktorius: ilgos, intensyvios ir daug atsidavimo reikalaujančios studijos mus dešimčiai metų tarsi uždaro į tokią kapsulę, kurioje žmonės susiporuoja ir sukuria šeimas. Mes tiesiog neturime tokios prabangos antrųjų pusių dairytis kažkur kitur: negi sulaukęs beveik trisdešimties ir subrendęs kurti šeimą, eisi į gatvę ir šauksi: „Noriu tekėti!“, „Noriu vesti!“ Mūsų vakarėliai paprastai prasidėdavo ir baigdavosi profesinėmis diskusijomis apie būsimus egzaminus, laboratorinius darbus ar kolokviumus. Mums būdavo sunku suprasti, pavyzdžiui, menininkus: kaip galima kada nori keltis ir kada nori gultis, kaip galima dirbti tik tada, kai aplanko įkvėpimas...

Vadinasi, su būsima žmona susipažinote dalydamasis paskaitų konspektais ar grumdamasis su anatomijos vadovėliu?

Taip, mano žmona, vardu Dalia, yra bendrakursė. Tik tuo metu, kai artimiau susipažinome, anatomijos kursas jau buvo pasibaigęs ir ši disciplina jau buvo išmokta (šypsosi). Savo Dalia labai didžiuojuosi – ji, gydytoja oftalmologė, šiuo metu yra vienintelė Lietuvoje profesorė, operuojanti akis ir šalinanti regėjimo sutrikimus. Jos darbas, priešingai negu manasis, yra objektyviau vertinamas ir apčiuopiamiau pamatuojamas sėkmingai atliktų operacijų skaičiumi ir jų sudėtingumu. O mūsų trisdešimt dvejų dukra Rūta, šiuo metu gydytoja rezidentė, pasirinko ekstremaliąją medicinos pusę – skubiosios pagalbos sritį. Penkiolikmečiam sūnui Baliui Remigijui iš visų mūsų šeimos narių gyvenimas kol kas pats nerūpestingiausias: jis šįmet baigė LSMU gimnazijos aštuntą klasę ir gali mėgautis vasara ir tenisu. Visada pašnekovams į komplimentą, kad esu jaunas tėvas, užbėgu už akių: „Bet su ta pačia žmona“ (Juokiasi.)

Kaip užaugo Rūta, net patys nepamatėme, nes tuo metu buvome pasinėrę į savo mokslinius darbus ir profesines karjeras. Iš pradžių šešerius metus gyvenome viename bute su žmonos tėvais ir seneliais, tad tarp gausybės namuose esančių žmonių vaikas augo tarsi savaime. Tiesa, labai gerai prisimenu nemigo naktis, nes kūdikis tamsiuoju paros metu būdavo labai neramus, o dienomis miegodavo: tokia situacija – kaip peilis tėvams, kurie ir mokosi, ir dirba. Sūnui nuo mažens, aišku, dėmesio skiriame daugiau, ne tik tą pusvalandį, kai važiuoju iš darbo, paimu jį iš gimnazijos ir kartu grįžtame į namus prie Kauno. Akivaizdu, kad vaikų amžiaus skirtumas – septyniolika metų – negali jų daryti itin artimų, kad kartu patirtų ir išgyventų bendrus įspūdžius. Tačiau tai vertinu ramiai, man tai nėra nuostabu, nes, augęs su vyresne seserimi ir dviem gerokai jaunesniais broliais, su šiais ir pats neturėjau stipraus ryšio ir didelių interesų – tiesiog jie mylimi broliai, bet ne chebros nariai.

Sakoma, brandūs tėvai savo mažiems vaikams pernelyg reiklūs ir pernelyg dėmesingi...

Šiandien, kai mums jau gerokai per penkiasdešimt, Baliui stengiamės skirti maksimalų dėmesį, į daugelį dalykų žvelgiame racionaliau, mažiau pasiduodame atsainioms emocijoms. Sūnus nuo penkerių metukų lanko tenisą, pianino pamokas muzikos mokykloje, o kadangi mūsų gimnazija yra frankofoniška (pernai, kai skelbėme pedagogų iš Prancūzijos konkursą, jis buvo toks, kad į vieną vietą pretendavo per keturiasdešimt mokytojų), tad dar tenka jam ir prancūziško teatro repeticijose dalyvauti, – visa tai mūsų sudominimo rezultatas ir tam tikra alternatyva, kad vaiko šimtu procentų nepasigriebtų internetinė erdvė. Taigi nėra net ką lyginti: būti tėvais studentais ir būti tėvais, gerokai įžengusiais į šeštą dešimtį, – absoliučiai skirtingi dalykai. Žinoma, esama ir pavojaus: per didelis tėvų reiklumas, vaiko „įveiklinimas“, nepamatuoti lūkesčiai ir neadekvačios projekcijos į paauglio ateitį gali turėti ir neigiamos pedagoginės įtakos, todėl stengiamės užčiuopti aukso vidurį.

Viena, ką labiausiai vaikams akcentuojame: siek tikslo, eik iki galo ir tik tada nuspręsk, tęsti tai ar mesti. Antai, paauglystėje dukra užsiėmė karatė, savo amžiaus grupėje vienu metu pasaulyje buvo trečia, ir štai: „Nebenoriu! Geriau jau dviračių sportas!“ Tada ją motyvuoju: „Sutarkime, Rūtele, taip: laimėk juodąjį diržą dėl manęs, man laimėk, ir tada mesk.“ Panašiai nutiko su Balio teniso treniruotėmis – nenori į varžybas. Tada imuosi taktikos, nes pats esu praktikavęs šį sportą ir labai gerai žinau jo niuansus: „Procesas nieko vertas, jei nėra fiksuojamas rezultatas, jei oficialiai neparodai, ką sugebi: ar tai būtų sportas, ar mokslas, ar medicinos praktika, ar kūrybinė veikla.“

Tačiau kartais ateina toks nusivylimas tuo, ką darai, kad sunku rasti motyvacijos. Esate išgyvenęs panašių periodų?

Tie periodai susiję su mano profesijos išbandymu. Kardiologo karjera prasidėjo nuo darbo intensyviosios terapijos skyriuje. Tai vieta, kur kasdien kas nors miršta. Kiekviena netektis sukelia skausmą ne tik velionio artimiesiems, bet veikia ir gydytojus. Netiesa, visiškas mitas, kad medikas gali (moka!) likti šaltakraujis, kai iš jo rankų pabėga gyvybė. Visus pirmus metus pavyko taip budėti, kad nė karto nesusidūriau su mirtimi. Laimės kūdikis? Nieko panašaus! Įvyko baisiau, nei tikėjausi ar galėjau įsivaizduoti: iš vakaro atvežė šešis pacientus, o jau kitą dieną trys iš jų iškeliavo į Amžinybę. Nepaisant to, kad tuometė medicina buvo bejėgė juos išgelbėti, labai kankinausi ir graužiausi. Regis, profesiškai padariau viską, kas įmanoma, tačiau... Štai tada mano mintys ir jausmai ėmė kurpti gyvenimo reviziją: ką aš darau, kur esu, ar tai mano vieta? Iki tol niekada nesvyravau dėl pašaukimo, ir štai...

Praėjo daug metų, parašyti moksliniai darbai, išgelbėta ne viena gyvybė, tačiau iki šiol, kad ir kur būčiau, niekada negaliu nuo savo profesijos pasprukti ar atsiriboti taip, kad pokalbiai, tegu ir buitinėmis temomis, apsieitų be tam tikrų ekskursų į palatas, ligonines, be anonimiškai apibūdinamų pacientų ir pan. O kartais taip norisi būti egoistu ir nuo visko pabėgti toli toli...

Su metais darausi kitoks: dar jautresnis, dar atsakingesnis, filosofiškiau galvoju apie gyvenimą ir mirtį. Manau, kad, sulaukęs 65-erių, medikas nebeturi teisės dirbti: kaip patarėjas, konsultantas – galbūt, bet tik ne kaip praktikuojantis gydytojas. Medicina yra jaunų, energingų, veržlių, drąsių, atsakomybės nebijančių prisiimti žmonių sritis. Jei medikas iki keturiasdešimties nepadaro mokslinio proveržio, jis jo ir nebepadarys, nes laikas ir konkurencija yra negailestingi ir pavėlavusį priverčia sustabarėti. Čia – kaip sporte: sulaukęs keturiasdešimties, jau nebegali tikėtis lygiavertiškai varžytis su geriausiais pasaulio maratonininkais. Nepaisant ilgai trunkančių studijų ir mano paties amžiaus (juokiasi), LSMU pagal amžiaus vidurkį yra pats jauniausias Lietuvos universitetas.

Kai jums buvo įteiktos Prancūzijos garbės konsulo Kaune regalijos, jūsų žmona prasitarė, kad ji bus pirmoji, kuri atvers duris pagalbos prašančiam prancūzui.

Taip, ji tai pasakė. Mano idėja LSMU gimnaziją padaryti frankofoniška yra ir asmeninių simpatijų Prancūzijai išraiška, ir mėginimas atkurti tarpukario Kauno dvasią, kur dažnas inteligentas (negana to – gydytojas!) didžiavosi mokąs vieną gražiausių, vieną turtingiausių Europos kalbų. Kodėl aš myliu Prancūziją? Todėl, kad ši šalis turi kuo pasididžiuoti visose srityse: literatūra, menas, mokslas, architektūra, įvairių sričių inžinerija, gastronomija ir stalo kultūra, etiketas, pagaliau medicina – viskas paties aukščiausio lygio. Nuo viduramžių jie jau turėjo tai, ko mums šiandien labiausiai reikia, o bene XVI a. Paryžiuje buvo šimtai teniso kortų – tai kaip nesigėrėti tokia tauta? Per visas mokslines konferencijas stengiuosi, kad su prancūzais pavyktų atsisėsti prie to paties vakarienės stalo, nes mane žavi lengvas, improvizuotas pokalbis, paprastas požiūris į ne tokius reikšmingus gyvenimo dalykus. Tai žmonės, kurie neieško būdo, kaip čia ką pasakyti ar kaip čia ką nutylėti, jie spontaniški. Sakysite, prancūzai vokiečių neaplenks gamindami automobilius? Galbūt. Tačiau prancūzams automobilis – viso labo susisiekimo priemonė (juokiasi).

Elaima.lt

Naujausi straipsniai