„Teatre dirbau daug metų ir suprantu, kad aktorius nuolat turi eiti pirmyn: vieną vaidmenį keisti kitu, jau patirtą pojūtį – nauju. Galbūt dailininkas gali visą gyvenimą tapyti tos pačios koloristikos paveikslus ir vis tiek būti genialus. Artistas dukart pasikartos – viskas, kritikai sunešios į pūkus“, – sako teatro ir kino aktorius, televizijos veidas, buvęs Lietuvos kultūros ministras Remigijus Vilkaitis. Jo gyvenimui tai ypač tinka – antrą kartą į tą pačią upę aktorius nebrenda.
Susitinkame Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje – seniai čia dirbate?
Kai baigiau ministrauti, gal nuo 2011-ųjų. Čia įdomu, čia tiek istorijų, tiek scenarijų filmams ir neparašytų romanų slepiasi... Man įdomiausias – tiriamasis darbas: neįtikėtina, kiek daug naujo gali sužinoti vartydamas kokio garsaus menininko laiškus, prisiminimus, nuotraukas. Pamatai, kas liko už kadro, kas labai toli nuo to, ką apie žmogų rašė ano meto spauda ar kokį jį pažinojo visuomenė.
Tada kyla noras rašyti. Vieną tokią storą, kad net neperskaitomą knygą pavyko išleisti – apie artistą Vladą Sipaitį. Rašymui reikia labai daug laiko, tenka jo nugriebti nuo šeimos, nuo tiesioginių darbų: kokią sekundę, valandą, naktį... Bet per tuos dešimtmečius, kai rašau, užaugau kaip žmogus – kitaip pradėjau matyti daug dalykų. Paskaitau, ką parašiau prieš dešimt metų, ir pats stebiuosi, kokių tikslių įžvalgų turėjau.
Aišku, pasiekus tokį amžių nuo savęs nebesvaigsti, savo genialumu nesipuikuoji, nes esi nudegęs ir gavęs per galvą ne kartą. Tik džiaugiesi ir stebiesi tyliai.
Vienu metu net bandžiau rašyti didelę, pusiau humoristinę medžiagą, paremtą tikrais įvykiais ir realiais veikėjais. Ji tokia iškreipta, kad jau net nebejuokinga. Tačiau ir rimto požiūrio nenusipelno. Dar jaunesnis būdamas sakydavau: gyvenimas nevertas, kad į jį žiūrėtum rimtai.
Prieš kokius dvidešimt trisdešimt metų labai žavėjausi Johnu Steinbecku ir jo „Rūstybės kekėmis“. Pas jį radau žodžius: „Esu gana kvailas, nes suprasdamas, kad nieko nepakeisiu, vis tiek noriu keisti.“ Na va, galvoju, viskas jau kaip ir parašyta.
Turbūt neblogas scenarijus spektakliui būtų buvęs.
„Nekalčiausia“ dalis išėjo straipsniais. Neseniai radau savo kadaise rašytą scenarijų Tarptautinei teatro dienai. Idėja – teatro laidotuvės. Buvau surinkęs frazių iš kritikų straipsnių, kur jie aptaria teatro sezoną: turėjo atrodyti kaip tikros laidotuvės su kalbomis apie velionį, su trimis gedinčiomis mūzomis, kurios budi virš Nacionalinio dramos teatro... Toks groteskinis spektaklis. Bet kadangi esu nepakankamai landus ir nuošaly nuo renginių organizatorių, scenarijus taip ir liko neįgyvendintas.
Taip kalbate jūs, buvęs pačioje viršūnėje – kultūros ministru?
Rašiau tai gerokai anksčiau, kai buvau tik aktorius. Ir jokia ten viršūnė.
Turbūt visada vaikščiojote grotesko keliu – tarp humoro, fantastikos ir skausmingos tikrovės.
Vaikščiojau tokiu keliu, koks buvo. Jis ir dabar toks pat – su duobėmis ir šalikelėmis. Va pereikite mažyte Vilniaus gatvės atkarpėle iki Teatro, muzikos ir kino muziejaus – per lietų tikrai būsite triskart aptaškyta iki ausų. Juokauju, kad šitos gatvelės duobes Vilniaus savivaldybė saugo kaip kultūros paveldą. Pamenu, tik baigiau ministrauti, važiavome su žmona ir, žinoma, pataikėme į tokią „istorinio paveldo“ duobę. Pro šalį ėjo pagyvenęs žmogus su anūku. O čia aš iš mašinos išlipu... Atsiėmiau tada už visą Vyriausybę, Seimą ir visas duobes.
Visas interviu – naujausiame „Legendų“ numeryje.
Žurnale taip pat skaitykite:
• Pasakojimą apie gūdžiu sovietmečiu persekiojimo ir visuotinės cenzūros vandenyne Vilniuje plytėjusią laisvės salą – menininkų šeimos Vlado Vildžiūno ir Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės namus, visų vadintus Jeruzalės sodu.
• Interviu su profesoriumi Leopoldu Digriu – muziku, kuriam sovietinėje Lietuvoje buvo lemta prikelti vargonų muziką. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas tik dėl staigiai blogėjančio regėjimo nusprendė, kad neseniai Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje jo sugrotas koncertas buvo paskutinis.
• Atvirą pokalbį su Lietuvos krepšininkų numylėtiniu – masažuotoju Juozu Petkevičiumi, kuris savo pašaukimą atrado po daugybės įvairių išbandytų profesijų ir sporto šakų.
• Pažintį su buvusiais vilniečiais Leonora ir Miša Belkindais, pasakojančiais apie kelią, kurį išbandė daug žydų tautybės asmenų, sugebėjusių kirsti geležinę Sovietų sąjungos uždangą.
• Straipsnius apie XVII amžiuje į Vatikaną lyg viesulas įsiveržusią moterį Olimpią Maidalchini Pamphili; didvyrišką nuskendusio „Titaniko“ muzikantų aštuonetuką; legendinių XX amžiaus Holivudo šokėjų Fredo Astaire‘o ir Ginger Rogers meilę stepo ritmu; paslaptingąjį dizainerį Cristóbalį Balenciagą; britų virtuvės pionierę Elizabeth David, pasiūliusią tautiečiams naujų skonių ir ingredientų bei daug kitų intriguojančių istorijų.
Žurnalą „Legendos“ galite įsigyti prekybos vietose arba užsiprenumeruoti. Daugiau informacijos ČIA.
