Rekomendacijos: 7 filmai pagal Dostojevskio kūrybą

Kadras iš filmo „Keturios svajotojo naktys“ / Vida Press nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2015-07-25 11:09
Klasikiniai literatūros kūriniai – neišsemiamas įkvėpimo šaltinis kino kūrėjams. Šįkart pristatome didžiojo rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio darbų įkvėptus filmus. Turbūt pirmiausiai į galvą ateis vienas naujausių bandymų – Richardo Ayoades „Antrininkas“ (The Double, 2013), bet verta prisiminti ir filmus. 1871 metais, atsakydamas į prašymą leisti pagal „Nusikaltimą ir bausmę“ pastatyti spektaklį, Dostojevskis perspėjo, jog tiesioginės kūrinio adaptacijos yra pasmerktos nesėkmei. Tačiau visai kas kita, jei būtų pasirinktas vienas epizodas ar idėja, iš esmės pakeičiant siužetą. Pažiūrėkime, kokių taktikų ėmėsi kino kūrėjai į ekranus perkeldami Dostojevskio veikalus.

Rekomendacija Nr. 1. „Baltosios naktys“ (Le Notti Bianche), 1957 m., rež. Luchino Visconti
Filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo nedidelės apimties romaną „Baltosios naktys“, tai romantiškas, net kiek sentimentalus kūrinys. Vienišas vaikinas Mario beviltiškai susižavi vidurnaktį ant tiltelio sutikta verkiančia mergina Natalija. Ši laukia prieš metus išvykusio, bet grįžti pažadėjusio mylimojo. Du svajotojai susitinka keletą naktų iš eilės, atskleisdami vienas kitam savo istorijas. Žiūrovas, pažįstantis Visconti kaip neorealizmo atstovą, gali nustebti matydamas pasaką kiek primenančią istoriją, bet filmas puikiai tiks ramiam vakarui, kai norėsis juodai balto, neholivudinio meilės filmo su gražiais itališkai kalbančiais aktoriais. Pagrindinį filmo veikėją įkūnijęs Marcello Mastroianni atlieka sau netipišką, drovaus, kiek nejaukiai šalia moterų besijaučiančio jaunuolio rolę. Jei jo nerangaus šokio scena neprivers šyptelėti – jūs, veikiausiai, ne žmogus.



Rekomendacija Nr. 2. „Keturios svajotojo naktys“ (Quatre nuits d'un rêveur), 1971 m., rež. Robert Bresson
Visai kitokią „Baltųjų naktų“ interpretaciją galima išvysti Roberto Bressono filme. Bressono kūrybai apskritai būdingos nusikaltimo, bausmės, atgailos, atleidimo temos, tad sąsajų su Dostojevskio kūryba galima rasti ir kituose režisieriaus filmuose. Nors daugumos Bressono filmų ištakos – literatūros kūriniai, jis kategoriškai pasisakė prieš pernelyg literatūriškus filmus. Ko gero, režisierius būtų radęs bendrą kalbą su Dostojevskiu. Filmas „Keturios svajotojo naktys“ – asketiškas, nesentimentalus, jame jausmai nerodomi atvirai, nėra perdėto psichologizmo. Svajotojas Žakas šioje „Baltų naktų“ versijoje klajoja po naktinį Paryžių, ryškiais potėpiais tapo abstrakčius paveikslus, diktofonui pasakoja savo sapnus ir kartoja vidurnaktį krantinėje sutiktos mergins vardą – Marta, Marta, Marta…

TAIP PAT SKAITYKITE: Septynios knygos, toms, kurioms patinka Paryžius



Rekomendacija Nr. 3. „Kinė“ (La Chinoise), 1967 m., rež. Jean-Luc Godard

Ekstravagantiškasis, paslaptingas, genialus, kontroversiškas Jeanas-Lucas Godardas taip pat neatsispyrė Dostojevskio kerams. Rezultatas? Godardiškas. „Kinė“ – politinis filmas apie jaunus Paryžiaus revoliucionierius. Tai laisva Dostojevskio romano „Demonai“ interpretacija. Nedideliame bute penki studentai leidžia vasaros atostogas analizuodami politinius tekstus, skaitydami vienas kitam paskaitas ir diskutuodami apie Mao Dze dungo mokymų pritaikymą kasdieniame gyvenime. Ak, tos nerūpestingos studentiškos vasaros!

TAIP PAT SKAITYKITE: Rekomendacijos: 7 TOS vienos scenos filmai



Rekomendacija Nr. 4. „Idiotas“ (Hakuchi), 1951 m., rež. Akira Kurosawa
Dostojevskis buvo vienas mėgstamiausių didžiojo japonų kino meistro Akiros Kurosawos rašytojų. „Idiotas“, pastatytas pagal to paties pavadinimo romaną, vertinamas nevienareikšmiškai. Kai kuriems kritikams – tai vienas geriausių Dostojevskio literatūros perkėlimo į kitas meno formas pavyzdžių, kitiems – didžiausia Kurosawos kūrybinė nesėkmė. Originali filmo trukmė turėjo būti daugiau nei keturios valandos, tačiau studijos sprendimu juosta buvo drastiškai apkarpyta, ir pirminė autoriaus versija, deja, neišliko.



Rekomendacija Nr. 5. „Norte. Istorijos pabaiga“ (Norte, Hangganan ng Kasaysayan), 2013 m., rež. Lav Diaz
Manote, kad Dostojevskio proza yra iššūkis? Pažiūrėkite Lavo Diazo filmus. Šio išskirtinio Filipinų režisieriaus filmų trukmė gali varijuoti tarp šešių ir devynių valandų, bet, kaip dažnai pasitaiko, investicija pasiteisina su kaupu. „Norte. Istorijos pabaiga“ – vienas trumpesnių. „Tik“ kiek daugiau nei keturios valandos. Patogiai įsitaisykite. Leiskitės užhipnotizuojami šios Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ interpretacijos, kurioje susilieja fundamentalūs egzistenciniai klausimai, neskubi kasdienybės poetika ir subtilūs fantastiniai intarpai.



Rekomendacija Nr. 6. „Nusikaltimas ir bausmė“ (Rikos ja rangaistus), 1983 m., rež. Aki Kaurismäki
Pasiimkite stiklinę vandens ir nosinaitę – jo humoras toks „sausas“, kad gali išdžiūti gerklė, o žmogiškoji atjauta tokia subtili, kad gali sudrėkti akys. Nesidrovėkite, jūs ne vieni. Aki Kaurismäki debiutinis darbas – Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ ekranizacija. Režisierius prisipažino, šio kūrinio ėmęsis kaip iššūkio – A. Hitchcockas teigė nesiryžęs ekranizuoti šio darbo, tad su pradedančiojo entuziazmu Aki Kaurismäki nusprendė parodyti „senukui“. O vėliau suprato, kad senukas buvo teisu. Bet filmas nepaneigiamai turi savo „kaurismakiško“ žavesio.

TAIP PAT SKAITYKITE: Rekomendacijos: 7 filmai apie nusikaltimus iš aistros



Rekomendacija Nr. 7. „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver), 1976 m., rež. Martin Scorsese
Garsioji Amerikos kino kritikė Pauline Kael recenzuodama „Taksi vairuotoją“ pastebėjo filmo sąsajas su Dostojevskio „Užrašais iš pogrindžio“. Vargu ar galime „Taksi vairuotoją“ vadinti Dostojevskio kūrinio adaptacija, tačiau sąsajos tarp izoliuotų, vienišų, aplinkiniu pasauliu ir visuomene pasibjaurėjusių Trevio bei anoniminio pogrindžio žmogaus išties ryškios. Pažiūrėkite, paskaitykite ir patys nuspręskite.

<iframe src="http://www.kinfo.lt/banner/KINFOinfoblokas.html" framespacing="0" frameborder="no" scrolling="no" width="560" height="120"></iframe>

Naujausi straipsniai