Vis daugiau mokslininkų mėgina rasti atsakymą, ar egzistuoja gyvenimas po mirties. Reinkarnacija – tiesa ar mitas?..
Nors tibetiečiams ir daugelio kitų tautų žmonėms reinkarnacija – savaime suprantamas reiškinys, ir tose šalyse niekas net nekelia panašių klausimų, daugeliui vakariečių kol kas tai atrodo mistika – kažkas tokio iš pasakų srities. Jei kas pasakytų, kad mūsų planeta yra viena iš daugybės pasaulių, skirtų sieloms tobulėti, tarsi specialioji mokykla, ko gero, pasukiotumėte pirštą ties smilkiniu. Suprask – kvailystės. O štai JAV mokslininkas, psichologijos daktaras, hipnoterapijos specialistas, kelių universitetų dėstytojas Michaelis Newtonas, taikydamas hipnoterapijos metodą ir susisteminęs gautą informaciją, teigia, kad tai – jokia mistika. Knygų „Sielų kelionės“, „Sielų lemtis“ ir „Gyvenimas tarp gyvenimų“ autorius M. Newtonas geba žmones grąžinti į praėjusius gyvenimus ir juos prisiminti.
Siela pati renkasi fizinį kūną
Anot M. Newtono, mirties akimirką mūsų siela atsiskiria nuo kūno. Jei ji turi nemažai praėjusių gyvenimų patirties, tada iškart suvokia, kad yra laisva ir gali vykti „namo“, t. y. anapus, kur neegzistuoja laikas. Tai, ką žmonės, patyrę klinikinę mirtį, pasakoja apie šviesos tunelį, tėra sielos kelias, vedantis iš ten, kur ji ir atėjo. Sielų pasauliui vadovauja ypač aukšto energinio lygmens sielos, prižiūrinčios kitas, jaunesnes, sielas ir jų raidą. Mažiau patyrusias sielas, tyrėjo teigimu, pasitinka vedliai. Yra sielų, kurios trumpam pasilieka savo mirties vietoje. Kai kurios įstringa tarp žemiškojo ir anapusio pasaulio, nes nenori skirtis su savo kūnu, artimais žmonėmis, daiktais ir pan. Bekūnės būtybės, norinčios paguosti liūdinčiuosius ar turinčios kitų priežasčių pasilikti prie savo mirties vietos, nejaučia jokio laiko praradimo – sielai viskas yra dabartis.
Anot pomirtinio gyvenimo tyrinėtojų, siela reinkarnuoja (arba inkarnuoja), t. y. gali įsikūnyti į fizinį kūną tiek kartų, kol pasiekia atitinkamą tobulumo lygį. Kad išspręstų karminius gyvenimo rūpesčius. Vienai sielai prireikia kelių gyvenimų, kitai – daugybės.
Turbūt teko girdėti žmones sakant „jauna siela“ arba „sena siela“. Pasiekusios tobulumo viršūnę, sielos gali rinktis: reinkarnuoti arba ne. Pavyzdžiui, Dalai Lamų sielos yra tokios senos ir tobulos, kad jos į mūsų pasaulį gali negrįžti, nes yra baigusios reinkarnacijos ciklą. Jos ateina savo noru, pavyzdžiui, kad mokytų ir nušvitimo keliu vestų kitus. Dalai Lamos renkamos iš kelių kandidatų – vaikų, kuriuose, kaip spėjama, gali būti įsikūnijusi ankstesniojo Dalai Lamos siela. Toks vaikas atpažįsta ankstesniajam Dalai Lamai (sau) priklausiusius daiktus, sugeba atsakyti į klausimus ir žino tokius dalykus, kurių tokio amžiaus vaikas paprasčiausiai negali žinoti.
Prisiminimai – kelias į tobulesnį gyvenimą
Anot M. Newtono, dažniausiai siela su nauju kūnu, esančiu moters įsčiose, susijungia tarp ketvirto nėštumo mėnesio ir gimimo. Tačiau tai gali įvykti ir anksčiau. Būna, kad paskutinę akimirką siela persigalvoja ir nenori įsikūnyti, todėl kai kurie tyrėjai teigia, kad persileidimas ar ankstyva kūdikio mirtis yra sielos pasirinkimas, nenoras ateiti į šį pasaulį, gimti būtent toje šeimoje ar tomis aplinkybėmis ir pan. M. Newtonas, taikydamas hipnoterapijos metodą, yra apklausęs daugiau kaip septynis tūkstančių savanorių. Tyrimo duomenimis, nors sielos prisiminimus nuo sąmonės blokuoja amnezija (atminties praradimas) gimties valandą, sielos sukaupta patirtis ir informacija išlieka pasąmonėje. Tai daro įtaką žmogaus smegenims, skatindama vienokį ar kitokį jo elgesį, pasirinkimą šiame gyvenime. Ne veltui sakoma, kad kiekvienas gimstame turėdamas savo kelią, savo paskirtį šioje žemėje.
Psichologijos daktaras M. Newtonas teigia, kad per hipnozės seansą patiriami ankstesnių gyvenimų momentai padeda žmogui kitaip suvokti savo bėdas, kančias, patiriamas čia, Žemėje. Kai kurie žmonės, ypač maži vaikai, geba prisiminti įvykius iš praėjusių gyvenimų. Net gimsta su tam tikrais ženklais, kurie paliudija jų prisiminimus. Kai keturmetis berniukas per hipnozės seansą detaliai papasakojo apie 1861 metais JAV vykusį karą, kuriame jis žuvo, kareivių aprangą ir kitas smulkmenas, paaiškėjo jo baimių priežastis. Šiame gyvenime berniukas paniškai bijojo ugnies, stiprių garsų, fejerverkų griausmo. Tėvai pagaliau rado paaiškinimą, iš kur nuo gimimo ant berniuko krūtinės yra keistas randas, odos defektas. Anot vaiko pasakojimo, į tą vietą šovė kareivis.
Specialistai teigia, kad tokie keisti įgimti ženklai (dėmės, kitokie defektai ant įvairių kūno vietų), gali būti žymė ankstesniame gyvenime patirto gaisro, avarijos, durklo dūrio ir t. t. Taigi žmogus tarsi yra praėjusių gyvenimų mozaika. Ir kartais keisti vaikų pasakojimai apie praėjusius gyvenimus, kuriuos tėvai dažnai palaiko lakios vaizduotės kūriniais ar psichikos sutrikimu, yra pagrįsti. Tai ne kas kita, kaip ankstesnių gyvenimų prisiminimai.
Persikūnijimas – galimybė tobulėti
Hipnoterapijos specialistas M. Newtonas savo knygoje „Sielų lemtis“ rašo, kad siela pati pasirenka, į kokį fizinį kūną jai įsikūnyti. Anot tyrėjo, gyvenime sutikti žmonės nėra atsitiktiniai: sielos renkasi artimas sielas arba tas, su kuriomis sieja karminiai ryšiai – neišmoktos pamokos. Vieniems tenka visą gyvenimą kęsti sutuoktinio girtavimą, kitiems likimas siunčia kitą išbandymą, pavyzdžiui, slaugyti neįgalų vaiką, sunkią ligą ar kitas netektis, skaudžius išbandymus. Mokslininkas M. Newtonas teigia, kad tokius gyvenimus sielos pasirenka laisva valia. Esą artėjant atgimimui, sieloms leidžiama pasirinkti norimą kūną ir pamatyti ateitį – Žemėje laukiantį gyvenimą ir išbandymus. Neretai sielos esą savo noru renkasi netobulus kūnus ar sunkesnį likimą, kad patobulėtų – išmoktų pamokas, kurių nespėjo ankstesniame gyvenime.