Regina Statkuvienė: kovo 8-oji. Feminizmo fiasko?

Regina Statkuvienė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.
Autorius: Regina Statkuvienė
Publikuota: 2017-03-08 11:28
Kai vienais metais savo feisbuko tinkle nepiktai pasišaipiau iš kovo 8-osios šventės ir masinio tulpių pirkimo, sulaukiau kiek ironiško komentaro: „Negi jums vyras tą dieną nedovanoja gėlių?“

Taip, nedovanoja. Negaunu nei raudonų tulpių kovo 8-ąją, nei šokoladinių širdelių vasario 14-ąją. Ir kiek nustebčiau, jei tomis dienomis jų sulaukčiau.

Ar tai reiškia, kad esu užvaldyta radikalaus feminizmo idėjų, kur net durų moteriai atidarymas traktuojamas kaip jos įžeidimas? Ne, viskas kur kas paprasčiau. Tiesiog gauti gėlių, saldainių ar šampano nuasmenintos šventės proga iš žmogaus, su kuriuo daugiau nei dešimtmetį dalijuosi džiaugsmu ir vargu, būtų neįsivaizduojama banalybė – nyki, nuspėjama ir neromantiška.

Tiesą sakant, vyrukai, bandantys užkariauti moterų širdis dvimetrinėmis rožėmis, šampanizuotais gėrimais, kuriuos jie kažkodėl vadina šampanu, ir didžiulėmis saldainių dėžėmis, kuriose plastiko daugiau nei abejotinos kokybės šokolado, man visuomet atrodė labai įtartini. Turiu bjaurų spėjimą, kad į moteris jie žiūri kaip į būtybes, kurių vertę matuoja pagal tai, kiek ji arti 90–60–90 standarto, o klasikinį merginimosi „paketą“ gėlės+šampanas+saldainiai suformuoja pagal savo pajamas ir planuojamą sudaryti įspūdį: trys, penkios, penkiasdešimt rožių...

Bet grįžkime prie kovo 8-osios. Šiandien visur karaliauja pavasariniai tulpių žiedai. Kaip ir kiekvienais metais, prisimenamos ir komunistinės šios šventės ištakos, kurios neturi nieko bendra su reveransu moteriškumui. Šią dieną švęsti pasiūlė Clara Zetkin dar 1910 metais, kaip kovos už moterų teises ir lygybę dieną, o kita garsi komunistė Alexandra Kollontai įkalbėjo Leniną paskelbti šią dieną valstybine švente. Betgi žinome, koks buvo moterų gyvenimas komunistiniame „rojuje“: lygiai su vyrais dirbusios, bet visą buities naštą ant pečių vilkusios moterys, kurioms net moteriški džiaugsmai „lyčių lygybės“ visuomenėje buvo labai dozuoti ir prieinami ne kiekvienai, tą pavasarinę dieną sulaukdavo vėliau nei įprastai sugrįžtančio gyvenimo vyro, neretai dvokiančio alkoholiu (nesgi reikia pasveikinti visas koleges su švente!) ir nešino pavytusia gėle.

Mano kartos moterys ir merginos tik iš pasakojimų žino apie socializmo realybę – mūsų pasaulis kvepia latės kava ir gerais kvepalais...

Ar galima ilgėtis tokio „dėmesio“ moteriai? Ir tokį „dėmesį“ įkūnijančios šventės? Bet mano kartos, juo labiau jaunesnės moterys ir merginos, tik iš pasakojimų žino apie socializmo realybę – mūsų pasaulis kvepia latės kava ir gerais kvepalais... Ir ką jame veikia tulpės kovo 8-ąją?

Pastebėjau, kad tos, kurios dar savo atmintyje saugo praėjusio laikmečio nuoskaudas, kratosi paskutinės asociacijos iš tos moterims nedraugiškos epochos ir garsiai pabrėžia – nesveikinkit manęs šiandien (prisipažinsiu, buitis be indaplovės, vaikų auginimas be sauskelnių ir privalomas darbas man atrodo daug didesnis pasikėsinimas į mano laisves nei statistiniai duomenys apie vis dar per mažus vadovaujančių moterų skaičius, kurie iš tiesų yra vieni didžiausių ES) ir todėl labai jas suprantu. Tokia šventė tebuvo pasityčiojimas iš jų gyvenimo.

Tačiau faktas, kad ši diena vis dar švenčiama, leidžia spėti, kad ji sugebėjo peržengti savo laikmečio rėmus ir surado vietą net moderniuose biuruose, kur užsakovai skuba pas klientes, o klientai pas užsakoves. Ir sovietmečio reliktų čia nė su žiburiu nerasi: įprastas vaizdas: įmonės X atstovas įteikia po vieną už reprezentacines lėšas urmu pirktą geltoną ar raudoną tulpės žiedą visoms moterims biure, pasako keletą komplimentų, galbūt švelniai priglunda kiekvienai iš kairės ir dešinės skruosto pusės ir nuskuba tolyn, sveikinti kitų. Tiesiog reklaminis gestas. Bet svarbus ir veiksmingas. Nes kas gi po to vyksta biure? Damos suklega, ieško, kur pamerkti gėles, patraukia per dantį kolegas vyrus, jei tie nesuskubo jų pasveikinti (jei spėjo, tai būtinai pasidžiaugia, kad jų gėlės gražesnės, o sveikinimai nuoširdesni), ir aptarinėja, kodėl gi jos iš savo gyvenimo vyro tikisi arba nesitiki šiandien gėlių.

Turiu įtarimą, kad šios šventės krikštamotės kiek kitaip įsivaizdavo šią dieną po 100 metų. Kažkada karingos feministės pasiekė, kad moterys galėtų balsuoti, dalyvauti politikoje, gauti vienodą atlygį už darbą, tačiau kitos jų idėjos (šeimos institucijos panaikinimas, kolektyvinis vaikų auklėjimas ar lyties, kaip socialinio konstrukto, supratimas) nors ir tebesklando ore, tačiau pasmerktos nesėkmei. Kodėl? Nes vyrai tebedovanoja gėles, o moterys jas priima. Jos šypsosi, džiaugiasi vyrišku dėmesiu ir jaučiasi išskirtinės. Ir kaip kitaip? Juk diena, per kurią rodomas dėmesys moterims, tebeegzistuoja, o vyriškos šventės, kaip ir vyriški žurnalai, įdomios tik labai nedaug kam.

Nuoširdžiai manau, kad šiandien mes išgyvename pačius geriausius laikus, kai mėgaujamės ne tik lygiomis teisėmis ir galimybėmis, bet vis dar sulaukiame dėmesio, komplimentų, mažų kasdienių paslaugų vien tik todėl, kad esame moterys. Ir visai nenorėčiau, kad vieną dieną šie žavūs skirtumai pasibaigtų.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai