„Tokias veiklas skeptiškai vertina tie, kurie apskritai bijo žiemą iškišti nosį į lauką, o tie, kurie viskuo domisi ir yra atviri savęs pažinimui, – niekada nesąkys, kad darai nesąmones“, – įsitikinusi kino ir teatro aktorė, režisierė, „Knygos teatro“ vadovė Redita Dominaitytė (47), jau metus besimaudanti Vilniaus upėje Vilnioje esant bet kokiam orui – nuo maudynių jos neatbaidė ir neseniai Lietuvoje spustelėjęs 20 laipsnių šaltis: tai buvo puiki diena darkart panirti į ledinį vandenį ir suvokti plačias savo kūno bei minčių galimybes.
Reditos Dominaitytės draugystė su maudynėmis šaltame vandenyje prasidėjo prieš gerus metus, rudenį.
„Tada šis dalykas nebuvo toks populiarus, kaip dabar. Manau, kad karantinas tai tarsi „išpopuliarino“ – juk tai ne vien grūdinimasis, bet ir puiki psichologinė „higiena“. Jau kurį laiką esame tarp keturių sienų, tad žmonės ieško būdų, kaip palaikyti normalią emocinę sveikatą, kaip išvengti nerimo ar net depresijos. Manau, kad karantinas su staigiu tokių maudynių išpopuliarėjimu labai tiesiogiai susijęs“, – teigia Žmonės.lt kalbinta R.Dominaitytė.
Pašnekovė prisiminė savo pirmąjį kartą lendant į vėsesnį vandenį, po kurio, svarsto, ir prasidėjo kažkoks intuityvus noras šią kelionę tęsti.
„Buvo rugsėjis, labai gražus ruduo. Važinėjausi dviračiu. Sugalvojau tikslą, kad važiuosiu iki upės, išsimaudysiu ir grįšiu. Rugsėjis tada lepino šiltu oru, tad tai nebuvo labai didelis iššūkis. Vėliau išvykusi į Portugaliją tiesiog intuityviai pajutau, kad man norisi lįsti į šaltą vandenį. Šis vidinis poreikis buvo labai stiprus, tad supratau, kad turiu tokias maudynes tęsti ir jau gerokai atvėsus orams“, – prisimena aktorė.
Taip Redita atrado bendruomenę „Vilnelės pankai“, – tai žmonės, kurie drąsiai lenda net šalčiausiu oru į Vilnelę, taikydami Wim Hofo metodą. Šis metodas tampa vis populiaresnis ir pritraukia tūkstančius entuziastų įvairiose pasaulio šalyse.
Kvėpavimo praktikos, minčių koncentracija bei sąmoningas savo kūno stebėjimas susijungia į metodiką, kuri pratina kūną prie pamirštų sąlygų, kaip antai – šalčio, balansuojant imuninę ir emocinę būsenas. Kūno ir minčių pusiausvyra – tai, ko siekia šią praktiką taikantys žmonės.
„Pamenu savo pirmąsias maudynes šioje bendruomenėje – mano praktika lendant į šaltą vandenį buvo tokia: užkaitus pirtyje greitai išbėgi lauk, šoki į šaltą vandenį, taškaisi, blaškaisi ir staigiai bėgi atgal į karštą pirtį. Taigi šį principą maniau taikysianti ir Vilnelėje, tačiau tai pamatę žmonės mane puolė stabdyti – nereikia nei taškytis, nei blaškytis, atvirkščiai – viską turi daryti labai ramiai, remiantis Wim Hofo kvėpavimo technika, taip pat nereikia ypatingai šildyti kūno – jis kaip tik neturi būti įkaitęs.
Reikia nurimti, pakvėpuoti, ramiai įlisti į vandenį, išbūti 2-3 minutes ir tada ramiai grįžti atgal. Tada galima padaryti keletą pratimų, tačiau realiai taip maudantis didelio poreikio išlipus iš vandens iškart sušilti net nėra“, – atradimais dalijasi ji.
Redita pasakoja, kad po šios patirties pradėjo labiau domėtis kvėpavimo technikomis – užsirašė į Wim Hofo metodo atstovo Lietuvoje Arūno Degučio kursus.
„Sužinojau daug naudingos informacijos ir maudynės šaltame vandenyje tapo mano kasdienybe – neturiu rimtų fizinių negalavimų ar emocinių problemų, tad prie šios veiklos mane atvedė žingeidumas. Noriu pažinti save, savo kūno galimybes. Tai pats paprasčiausias būdas nurimti, apsivalyti, tarsi perkrauti save“, – atvirauja pašnekovė.
Sudomino ir paauglę dukrą
Redita prisiminė, kad kai tik pradėjo praktikuoti maudynes lediniame vandenyje, būta ir skeptiškai nusiteikusių žmonių, o mama išvis nesuprato, kodėl „vaikas žiemos metu upėje skandinasi“.
„Na, bet esu suaugęs žmogus ir darau taip, kaip man pačiai patinka, tad kitų nuomonė šiuo atveju man nėra labai svarbi. Be to, pabandžiau šiuo dalyku sudominti ir savo paauglius vaikus – juk paaugliai susiduria su ne ką mažesnėmis psichologinėmis problemomis negu mes, suaugusieji. Aišku, paauglius kažkuo sudominti nėra taip paprasta“, – juokiasi Redita.
Vis dėlto septyniolikmetė dukra galiausiai įsijungė į mamos veiklą ir dabar juodvi turi savo sekmadienius, kuriais, nesvarbu koks oras bebūtų, abi lenda į Vilnią.
„Dukra jau priprato prie šio dalyko, o sūnus dar niekaip „nepasirašo“, – na, bet bent jau išeina su manimi į lauką“, – šypteli pašnekovė.
Nebėra šalto vandens
Susiformavus įpročiui bet kokiu oru maudytis upėje, Redita teigia pastebėjusi, kad po tokių maudynių kardinaliai pasikeitė jos požiūris į šaltą vandenį.
„Dabar aš visiškai kitaip jaučiu ir suvokiu šaltą vandenį. Anksčiau net vasarą maudytis jūroje man būdavo per šalta. Dabar toks jausmas, kad šaltas vanduo man tiesiog nebeegzistuoja“, – atvirauja ji, pridūrusi, kad atidžiai klausosi savo organizmo ir intuityviai jaučia, ko jam reikėtų – tokiu būdu nieko nedaro prieš savo valią ar jausdama, kad tai galėtų būti kenksminga sveikatai.
„Šiemet maudėmės ir prie minus dvidešimt laipsnių temperatūros – paradoksas tame, kad net nebuvo šalta. Vilnelė prie tokios lauko temperatūros garavo – vanduo atrodė netgi šiek tiek šiltas. Pojūčiai buvo nerealūs“, – patikina.
Be emocinio pasitenkinimo, Reditai tai tapo ir fizinio kūno, imuniteto stiprinimu. Ilgą laiką ją kankino herpeso virusas, kuris buvo tiek įsismarkavęs, kad kartais pasirodydavo ir kas antrą savaitę.
„Neatsimenu žiemos be herpeso, bet jis mane „aplankydavo“ net ir vasarą, ir stipriai pasireikšdamas – dabar mano statistika tokia, kad per metus jis buvo vieną vienintelį kartą. Neturėjau ir jokių peršalimų, kurių anksčiau taip pat vis pasitaikydavo“, – teigia R.Dominaitytė.
Nesiryžtantiems ir skeptiškai vertinantiems tokias maudynes, Redita pataria daugiau domėtis savo kūno bei minčių galimybėmis, plėsti akiratį, būti smalsiems, ieškoti būtent sau priimtinų būdų, kurie padėtų stiprėti tiek fiziškai, tiek emociškai.
„Kai tik pajaučiu, kad viduje pradeda kilti kažkokia įtampa, nerimas, suprantu, jog tai proga šias blogybes „pagauti“ pačioje pradžioje, kol tai nepavirto į depresiją ar kokią kitą psichologinę ligą ar sunkią vidinę būseną. Tai priemonė, kurios dėka galima užbėgti rimtesniems dvasiniams negalavimams už akių – puoselėti savo kūną ir nervinę sistemą tada, kai tai padaryti dar galima be tablečių“, – sako Redita.
