Ginčytis su statistika – kaip irtis valtele prieš cunamį. O toji statistika skelbia, kad dauguma planetos žmonių renkasi mėlyną spalvą. Raudonos mėgėjų yra tik 14 procentų, taigi gana varganas skaičius. Bet ir jis – kaip čia pasakius... Pasidairykime po gatves ir bus aišku, kad ten vienintelis ryškus daiktas yra eismą draudžiantis šviesoforo signalas.
Aišku, tokia įžanga netinka pastarųjų metų madai, kurią labai traukia raudona spalva. Bet čia jau kita, ne meilės, tema. Vyrų akys tikrai neapsiblausia pamačius raudoną „Marc Jacobs“ treningą, storasiūlį „Balenciaga“ puloverį ar klasikinį „Jil Sander“ kostiumą. O ir žiemos suknelės – pabrėžtinai neseksualios, net kiek davatkiškos: menančios puritoniškus Viktorijos laikus, labiau uždaros nei atviros. Jau nekalbant apie tai, kad jų – nedaug. Raudona spalva susirado naujų favoritų, persimetė į dygsniuotas striukes, paltus, puspalčius, kailinius, kurie žadina erotines fantazijas neką labiau už pliušinius meškius.
Kad ir kaip abejotume to ryškaus pigmento poveikiu, jis nesileidžia ignoruojamas. Bent jau primityviausiu lygmeniu: jis mums patinka arba ne, traukia arba gąsdina.
Kas atsitiko? Ar raudona spalva buvo pašalinta iš afrodiziakų sąrašo, ar pats gundymo menas atgyveno? Madą diktuojantys pomilenialai net nesuprastų tokio klausimo. O ir jų tėveliai nedėtų galvos, kad raudonas drabužis gali ką nors lemti. Išvis sunku rasti žmogų, kuris savo gyvenimą sietų su spalva, jai suteikdamas fatališkų galių. Tačiau kad ir kaip abejotume to ryškaus pigmento poveikiu, jis nesileidžia ignoruojamas. Bent jau primityviausiu lygmeniu: jis mums patinka arba ne, traukia arba gąsdina. Ir, be abejo, pudrina smegenis: raudona spalva taip apaugo legendomis, kad jomis nori nenori patiki.
Atmetus mitus, romantiką ir mokslines teorijas, apie tą spalvą galima pasakyti ne tiek jau daug. Tiesiog įsivaizduokime, kad išlindome iš miško, neturime interneto, TV, neskaitome žurnalų ir knygų. Ką pagalvotume apie kokį nors raudoną daiktą? Matyt, tai, kad jis traukia akį kaip musmirė tarp kazlėkų ir kad spalva – labai miela. Tokios infantilios reakcijos visai pakanka, kad raudona spalva gautų VIP leidimą į madą. Juk moterys nori būtent to – vilkėti drabužį, kuris joms atrodo gražus, ir būti pastebimos.
Visa kita tėra kaip mūsų tikėjimas, kad bulius puola raudoną skudurą suerzintas jo spalvos, nors buliai spalvų neskiria. Gal ir negražu kėsintis į mitus, bet gyvename ciniškame amžiuje, kai aktorius (scena iš kažkokio filmo), kadre godžiai geriantis raudonas sultis ir nuo to neva patiriantis kone orgazmą, ima spjaudytis išjungus kamerą. Nebūtina tikėti tuo, kas mums teigiama, nes tai dažniausiai tėra reklama. Pačios žinome, kad glamūrinių žurnalų kalbos apie erotiškas raudonas kelnaites galioja ne kiekvienai. Jei moteris vyrui nepatinka, jo nuomonės nepakeis joks trikotažas.
Vis dėlto kuo ypatinga raudona spalva? Ji, bene pirmoji, atsiradusi dar neolito laikais, sugebėjo išsaugoti išskirtinę padėtį – bent jau tuo atžvilgiu, kad jos simbolika buvo aiški. Kažkada raudoni drabužiai siejosi su šventaisiais, vėliau – su valdžios žmonėmis, su aristokratais. Dar vėliau – su mada. Bet niekada – su minia ar damomis, pageidaujančiomis kuklios ir saugios elegancijos.
Jackie Kennedy stipriai rizikavo, kai ryžosi vilkėti raudonus Huberto Givenchy kostiumus ir paltus. Ir net šiandien, kai nėra nei rizikos, nei socialinių apribojimų, už tą spalvą pasirašo tik 14 procentų. Tiesa, praleidome vieną svarbų momentą: XIX a. elitinė spalva iš savo aukštumų smuko į patį dugną, pasidarė įprasta viešnamių aplinkai. Ir ligi šiol ilgesio kankinami vyrukai traukia į raudonųjų žibintų kvartalus...
Ar tai kaip nors siejasi su Valentino diena? Atsakymo nėra, nes to kankinio (beje, šventųjų Valentinų buvo ne vienas) intymus gyvenimas – neaiškus. Todėl meilę geriau sieti tiesiog su raudona spalva, bent jau bus už ko kabintis. Juk meilė – širdies reikalai, o širdis – raudona. Tai visai neblogas išeities taškas, paskatinęs plastikinių širdelių pramonę ir daugybę stereotipinių situacijų „širdies tema“: pradedant kavalieriais, kurie dovanoja raudonas rožes, nes nieko įdomesnio nesumąsto, baigiant amerikiečio Roberto Indianos skulptūromis LOVE iš gigantiškų raudonų raidžių. Vargšas menininkas, 1971 m. pastatęs pirmą paminklą meilei, nežinojo, kad žodžiai nėra saugomi autorių teisių. Tad vyro idėja buvo begėdiškai vagiama, skulptūrų daugėjo kaip triušių, ir dabar milijonai jaunavedžių fotografuojasi prie visomis kalbomis įamžintų raudonų MEILIŲ.
Sakoma, kad raudoni drabužiai įžiebia aistras, kaip nuorūka – gaisrą.
Kitas dalykas – seksas ir tai, kas jį priartina. Sakoma, kad raudoni drabužiai įžiebia aistras, kaip nuorūka – gaisrą. Tačiau gąsdinamai storame (ir kone pornografiniame) leidinyje „1000 Dessous. A History of Lingerie“ raudonų baltinukų – vos keletas. 2008 m. du britų psichologai, Andrew Elliotas ir Daniela Niesta, ilgai tyrinėję nusprendė, kad raudonai vilkinčios moterys vyrams yra patrauklesnės, nors jie patys to nesupranta. Jus įkvepia tokios išvados? Manęs – ne. Nes pilietis, nesąmoningai pamilęs tave už raudoną suknelę, pirmas ims kabinėtis, kad esi kvaila ir nemoki virti barščių, kai pasiriši neraudoną prijuostę. Tačiau kalbos apie spalvos erotiškumą ne iš piršto laužtos, jų istorija – ilga. Jau senovės Romoje prostitutės ryškiai dažydavosi lūpas, kad praneštų vyrams, jog teikia oralines paslaugas. O Marilyn Monroe projektas su „Max Factor“ bandė įtikinti, kad aktorė tapo sekso dievaite tik dėl akinamai raudonų lūpų dažų.
Tokiais dalykais tikėti nebūtina, bet jie sukelia grandininę reakciją. Ir tada net labutenai atrodo velniškai seksualūs, nors pats Christianas turbūt nepaaiškintų, iš kur atsirado tie kultiniai padai: kartą jis apvertė batą, šliukštelėjo raudono nagų lako – ir tiek.
Raudona spalva – veidmainė, ir tai labai lengva įrodyti sugretinus minėtą erotiką su krikščionių ikonografija. Senųjų meistrų paveiksluose Švč. Mergelė Marija vilki raudonus drabužius, daugelis šventųjų – taip pat. O šiais laikais tai – kardinolų spalva. Nors paralelė tarp žemiškos ir dangiškos meilės beveik nestebina – ištakos juk panašios. Tik vienu atveju apeliuojama į anatomiją – žmogaus širdį ir kraują, kitu – į ne tokį konkretų Kristaus kraują...
Kinijoje jaunavedžiai vilki raudonus drabužius, bet tai neturi nieko bendra su meile. Jiems ta spalva yra sėkmės garantas, apsidraudimas, kad šeimoje nieko netrūks, ji bus gerbiama. Tauta puoselėja tradicijas: jau niekas nesuskaičiuotų, kelių dinastijų kinų imperatoriai likimą burdavo spalva ir jų pranašai žadėdavo gerą raudoną ateitį (nes prognozės, susietos su kokia nors pilkuma ar ruduma, ekstrasensams galėjo kainuoti galvas).
Europos didikai irgi gerbė šią spalvą. Elžbieta I raudoną suknelę pasirinko karūnavimo šventei, o ir visų didikų siuvėjai pirkdavo rietimus raudonos medžiagos. Kodėl? Atsakymas begėdiškai paprastas: didikai buvo snobai. Anuomet nudažyti audinį skaisčiai raudonai kainavo brangiai ir toks drabužis iškart keldavo savininko reitingus. Tarkim, intensyvi spalva buvo išgaunama tik su meksikietiškų košenilių patelėmis – vabaliukais, kurių reikėjo rasti ir daug...
Kitas dalykas, kad raudonos išskirtinumu iš inercijos tikima ligi šiol. Ir raudonas kilimas simbolizuoja ypatingų personų susibūrimus, nors, paisant meno logikos, jų suknelės ir smokingai atrodytų daug geriau, jei kilimas būtų baltas arba pilkas.
Raudonumas – klastingas. Jis žavi, traukia, gal net žadina aistras. O cinikai britai raudona spalva dažo telefono būdeles: atseit ji greitai pabosta, ima nervinti, skatina baigti pokalbį ir kontaktą... Kita vertus, raudona – kaip būrimas kortomis. Juo tikėti – prastas tonas, bet kai kam nors pasiseka – tikime.
Olimpas
Britų mokslininkai tikina, kad atletai, vilkintys raudonai, turi daugiau šansų nugalėti už kitaip vilkinčius priešininkus. Logiška: jau Romos laikais raudona buvo siejama su Marsu, t. y. karingumu, o mūsų dienomis tapo dar ir lyderių spalva.
Pasakos
„Kartą, senų senovėje, gyveno mergaitė. Ji turėjo raudoną apsiaustėlį su gobtuvu...“ Labai paprasta atspėti, kada sukurta ši brolių Grimmų pasaka. Nes tik XIX a. raudonas pigmentas atpigo ir pasidarė prieinamas ne vien princesėms.
Lyderiai
„Journal of Experimental Psychology“ paskelbė, kad moterys balsuoja už vyrus, vilkinčius raudonus kostiumus: neva jie atrodo pasitikintys savimi, solidžiai uždirbantys. Bet tai panašu į paprastą matematiką. Jei vyras vargsta ir turi pinigų tik vienai eilutei, jis tikrai nepirks raudonos; o jei pinigai trykšta fontanais, tarp šimto turimų kostiumų gali būti ir purpurinių, ir rožinių.